Jau kurį laiką Vakarų veikėjai (lyderiais nepavadinsi) siunčia signalus, kad reikėtų nuolaidų Putinui, glosto ir nori išsaugoti jo brangųjį veidą. Ypač daug žmonių sureagavo po Kissingerio. Stebėjosi, piktinosi. Jo kalba siaubinga, bet stebėtis nėra ko – skaitę jo knygas negalėjo tikėtis kitko. Visgi Kissingerio ir kokio Macrono mąstymas kiek skiriasi. Macronas sako (p Scholzas mano), kad reikia nuolaidų Putinui:
a) Kad jis galėtų išsaugodamas veidą išeiti iš šio karo;
b) Kad šis karas pernelyg neužsitęstų;
c) Kad dėl jo ekonomiškai nereikėtų kentėti kitoms šalims;
d) Kad Rusija pernelyg nenusilptų ir vietoje jos garantuojamo stabilumo nekiltų chaosas.
Tai yra siaubinga ir klaidinga pragmatinė logika. Jos esmė – Ukrainos paaukojimas, o kartu ir kitų potencialiai Rusijos užpuolamų šalių paaukojimas. Mūsų paaukojimas. Kontinentinės Europos „lyderiai“ mus drąsiai ir mielai atiduotų meškai mainais už stabilumą, neturiu dėl to abejonių. Jie jaučia su Rusija didelių šalių (na nebesakysiu imperijų) solidarumą, brangina savo steigiamą tvarką labiau už viską, galvoja, kas čia galėtų būti vietoje didelės imperinės Rusijos ir juos ima siaubas nuo minties apie tą chaosą, kurį keltų jos subyrėjimas. Jie nemano, kad jis neįmanomas, jie jo kaip tik labiausiai bijo.