Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Rytų krikščionybės istorinis centras Hagia Sophia soboras atverčiamas į islamą.

Artėja Kalėdos – šiemet jos atsilieka nuo Chanukos šventės. Tačiau ir viena, ir kita švenčiama (pagal skirtingus kalendorius) naktį iš 24-osios į 25-ąją.

Kartą esu minėjęs, kad kritikos neatlaiko bandymai kildinti Kalėdų šventę iš pagoniškų Saturnalijų (jos baigdavosi dar 23 dieną) ar pagoniškosios Nenugalimos Saulės šventės (įvesta tik 274 metais per romėnų pagonybės saulėlydį, kai krikščionybė, nepaisant žiaurių persekiojimų, jau buvo visuotinai paplitusi). Tuo tarpu Chanukos ir Kalėdų kalendorinių dienų su išvakarėmis sutapimas rodo autentišką judėjiškąją kilmę: mat pranašas Malachija, 3:20, mini Teisingumo Saulės patekėjimą – būtent taip pirmieji krikščionys vadino Kristų.

Viena iš paskutinių Diddier Rance knygų taip pat yra skirta vienuolikai katalikų-išpažinėjų Rytų Europoje, kurie išgyveno vieną iš baisiausių persekiojimų.

Bandote nuspėti, kaip Europos Sąjunga mato Europos ateitį? Nespėliokite – ES pareigūnai ir patys pasisako, rašo Jonas Bengtssonas portale samnytt.se.

Štai aukštas pareigas einantis ES tarnautojas Fransas Timmermansas susitikime su dešimčia imamų pareiškė: „Islamas yra mūsų istorija, islamas yra mūsų dabarties dalis ir islamas bus mūsų ateities dalis“.

Vatikano radijas

Rugsėjo pirmąją ir katalikų Bažnyčioje minima Maldos už kūriniją diena, įsteigta popiežiaus prieš dvejus metus sekant Konstantinopolio patriarchato visame ortodoksų pasaulyje prieš kiek mažiau nei tris dešimtmečius inicijuotu Kūrinijos dienos šventimu.

Šiemet, Maldos už kūriniją dienos proga bendrą žinią parašė popiežius Pranciškus ir patriarchas Baltramiejus.

Šventojo Sosto Spaudos salė Maldos už kūriniją dienos išvakarėse atkreipė dėmesį, kad tai pirmas kartas, kad popiežius ir patriarchas rašo kartu šio minėjimo tema kviesdami visus tikinčiuosius ir geros valios žmones melstis ir mąstyti apie tai, kaip pasirinkti blaivesnį ir solidaresnį gyvenimo būdą, atsakingai panaudojant žemės turtus.

Vatikano radijas

Islamo ekstremistų propaguojamas džihadas ir kvietimas prie jo prisidėti Europoje nebėra abstraktūs žodžiai, tačiau įgijo kruvino terorizmo bruožus: Anglijoje, Belgijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje ir paskiausiai, rugpjūčio 17–18 dienomis, Ispanijoje.

Džihadizmas yra teroristinės grupuotės „ISIS“ Irako ir Sirijos teritorijose įkurtos pseudovalstybės ideologinis pagrindas. Šis terminas dažnai mirga žiniasklaidos antraštėse ir tekstuose. Tačiau ką jis tiksliai išreiškia? Nusako seną ar naują reiškinį?

Siūlome prisiminti paskaitą, popiežiaus Benedikto XVI perskaitytą per susitikimą su mokslo atstovais Regensburgo universiteto Didžiojoje auloje 2006 m. rugsėjo 12 d.

Dažnai adventistų skrajutėse (nurodant pravoslavišką Dekalogo įsakymų dėstymą kaip neva pirminį, nors pirmasis iš tikrųjų yra tik teiginys „Aš esu…“) skaitome, neva blogas „Konstantinas įsakymu perkėlė šeštadienį į sekmadienį“, tarytum Romos imperijoje kada nors būta „šeštadienio“ poilsio, o 321 m. Konstantino ediktas būtų reiškęs ką nors daugiau nei krikščionių karių ir tarnautojų atleidimą nuo darbo sekmadienį, kad dalyvautų Eucharistijoje. Šios publikacijos tikslas nėra remti adventizmą prieš katalikybę arba katalikybę prieš adventizmą. Pirmiausiai reikia susigaudyti istorijoje. Net ir daugelis mesijinių žydų painiojasi tarp dviejų šventimų, nors pirmiesiems krikščionims čia jokios problemos nė būti negalėjo: abudu yra susiję, bet atskiri šventimai!

Konstitucijos 26 straipsnis nurodo, kad tikėjimo ir sąžinės laisvė, be kita ko, apima ir laisvę atlikinėti apeigas ir praktikuoti tikėjimą. Nors skirtingose religijose dvasininkų vaidmuo skiriasi, tačiau daugumos religijų išpažinėjai negali pilnai praktikuoti savo tikėjimo be dvasininko patarnavimų.

Katalikai be dvasininko negali patys sau paaukoti šv. Mišių, patys sau suteikti Bažnyčios palaminimo, pašventinti devocionalijų, atleisti sau nuodėmių. Tad dvasininko patarnavimai, kitaip nei teigia KT, nėra subjektyvi tikinčiojo žmogaus užgaida, bet objektyvi būtinybė tam, kad asmuo galėtų laisvai praktikuoti savo religiją. Tuo tarpu KT, savo nutarime ignoruodamas šia svarbią aplinkybę, tuo pačiu ignoravo ir klausimą – kaip dvasininkų šaukimas į valstybės tarnybą paveiktų kitas pamatines piliečių teises bei laisves, konkrečiai – pamatinę teisę į laisvą religijos praktikavimą?

Nors daugeliui Senasis Testamentas yra Sinajaus Sandoros sinonimas, ir todėl neva „netekęs reikšmės“, be ST teksto vargu ar įmanoma suvokti NT tekstą (o gal net ir pačią Naująją Sandorą, dėl kurios žr. Jer 31:31–32).

Priešistorės laikais, kada nebūta nei advokatų kontorų, nei antspaudų, sutartys vis tiek buvo sudaromos ir patvirtinamos. Sutartis per bendrą aukojimą yra galbūt seniausia. Jos pamatas – gyvybė, kurią laikome ir kurią vartojame maistui. Gyvybė tad paaukojama Sutarčiai ir ją paliudija, todėl ji yra kaip sutarties antspaudas, arba ženklas.