Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

laisvavisuomene.lt

Vieno žmogaus pasirinkimas gali nulemti daugelio žmonių gyvenimus. Tai iliustruoja ir mokytojo Tomo Mortiero iš Belgijos pavyzdys. Anksčiau jis rėmė liberalius eutanazijos įstatymus, kadangi (kaip ir daugelis jų rėmėjų) tikėjo, jog kiekvienas žmogus turi teisę savarankiškai nuspręsti, kada jam laikas pasitraukti iš šio pasaulio. Tačiau vieno žmogaus tragiškas sprendimas kardinaliai pakeitė T. Mortiero nuomonę.

Konstitucijos 26 straipsnis nurodo, kad tikėjimo ir sąžinės laisvė, be kita ko, apima ir laisvę atlikinėti apeigas ir praktikuoti tikėjimą. Nors skirtingose religijose dvasininkų vaidmuo skiriasi, tačiau daugumos religijų išpažinėjai negali pilnai praktikuoti savo tikėjimo be dvasininko patarnavimų.

Katalikai be dvasininko negali patys sau paaukoti šv. Mišių, patys sau suteikti Bažnyčios palaminimo, pašventinti devocionalijų, atleisti sau nuodėmių. Tad dvasininko patarnavimai, kitaip nei teigia KT, nėra subjektyvi tikinčiojo žmogaus užgaida, bet objektyvi būtinybė tam, kad asmuo galėtų laisvai praktikuoti savo religiją. Tuo tarpu KT, savo nutarime ignoruodamas šia svarbią aplinkybę, tuo pačiu ignoravo ir klausimą – kaip dvasininkų šaukimas į valstybės tarnybą paveiktų kitas pamatines piliečių teises bei laisves, konkrečiai – pamatinę teisę į laisvą religijos praktikavimą?

Jūsų dėmesiui siūlome ištrauką iš vieno reikšmingiausių XX a. politinės filosofijos veikalų –politikos filosofo bei politinės filosofijos istoriko Leo Strausso (1899–1973) knygos „Prigimtinė teisė ir istorija“ (1953). Šiame didelę įtaką neokonservatizmo teorijai ir praktikai padariusiame veikale, tapusiame atsvara liberalizmo ideologijos peršamai žmogaus teisių sampratai, L. Straussas analizuoja vienos svarbiausių politinės filosofijos problemų – prigimtinės teisės – genezę ir raidą. Aptardamas istorines ir pasaulėžiūrines priežastis bei aplinkybes, lėmusias prigimtinės žmogaus teisės sampratų įvairovę, autorius pabrėžia, jog dabartinę politinės filosofijos krizę sukėlė įvairių pasaulėžiūrų mąstytojų atsiribojimas nuo klasikinio požiūrio į prigimtinę teisę.

„Bažnyčios žinios“ | 2008 m. Nr. 3 (291)

Šių dienų šurmulyje, kai viešieji intelektualai, ilgą laiką kalbėję į tuštumą, pagaliau sulaukė atidaus skaitytojo ir dar ištvermingesnio analitiko žvilgsnio, nuo šios akistatos nusprendė gelbėtis numesdami paskutinius figos lapelius; kai nuo atliekamos funkcijos dydžio susireikšminusieji kalbėjimą apie esmę pakeitė sėdmaišių viešųjų ryšių akcija, o atstovavimą bendruomenei – burtažodžiais apie „ambicingą“ aukštojo mokslo reformos planą; kai paskelbus Žmogaus studijų centro atlikto tyrimo duomenis, jog daugiau nei 90 proc. 15–19 metų Lietuvos jaunuolių emigruotų į išsivysčiusią Vakarų šalį, jei tik ji pasiūlytų jiems darbą pagal specialybę, laukiama ženklo, ar imti aikščioti, ar tiesiog nuščiūti, Jūsų dėmesiui siūlome „katapultą“ –kitokią vertybinę atskaitos sistemą aktualizuojančią Popiežiaus Benedikto XVI kalbą, baznycioszinios.lt duomenimis, planuotą pasakyti Romos La Sapienza universitete 2008 m. sausio 17 d.

„Aidai“ (1948)

Pirmąją straipsnio dalį rasite ČIA.

Veidaknygė

Galiu konstatuoti: Arvydo Šliogerio „Bulvės metafizika“ (2010) ir „Kasdienybės metafizika“ (2016) yra unikalus lietuviškojo matymo reiškinys. Aukščiausio rango substancinio Individo autonomija. Panaudojant (akimirkai) šiuolaikinį techno žodyną – pasaulinio lygio filosofija. Tiesiog neįtikėtina, kaip lietuvių kalboje ir kultūroje galėjo atsirasti kažkas panašaus.

Bulvė prieš visuotinį techno-biurokratinį-totalitarizmą. Konkretybė prieš abstrakčius universalius fantomus. Tavo matymas prieš ekspertinius, šamaninius burtažodžius. Individas prieš Anonimines universalijas.

Nejaugi tik bulvė liko iš to, kas gali pasipriešinti porno-Ekranui?

Jau 1923 m. N. Berdiajevas įspėjo Europą nelaikyti bolševizmo tiktai „plėšikų gauja“, kurią būtų galima „iš pasaulio pašalinti gerai organizuotos kavalerijos divizijomis“, o regėti jame „gilesnę, baisesnę ir grėsmingesnę apraišką“, negu tik senojo rusiškojo režimo nuvertimas [1]. Tačiau vakarietis žmogus buvo toks išdidus, jog šis įspėjimas nedarė jam jokio įspūdžio. Ano meto Europa patikėjo ne bolševikų ištremtu Berdiajevu, bet bolševikų neregėjusiu José Ortega y Gassetu, ispanų sociologu ir filosofu, kuris 1926 m. bolševizmą pavadino „nuobodžiu visų revoliucijų pamėgdžiojimu“ ir „atbaigta revoliucine banalybe“ [2]. Berdiajevas Rusijos revoliucijoje įžiūrėjo „pasaulio revoliuciją ir krizę, savo reikšme nenusileidžiančią senovės žlugimui“ (p. 93). Tuo tarpu Ortega neteikė jai jokios reikšmės. „Niujorkas ir Maskva neduoda nieko naujo, palyginus su Europa. Jie yra tiktai Europos viešpatavimo pakraščiai, atitrūkę nuo kamieno ir todėl netekę prasmės. Kalbėti apie Niujorką ir Maskvą iš tikro yra net nepatogu“ (p. 90). Ir dar kitoje vietoje: „Aš esu įsitikinęs, kad rusiškai nudažyto komunistinio Credo turinys ir šiandien, ir anksčiau europiečio nedomina, netraukia ir jokios mielesnės jam ateities nerodo“ (p. 123). „Rusijai reikės dar šimtmečių, kol ji galės mėginti reikšti norą viešpatauti“ (p. 91).

Jūsų dėmesiui siūlome Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesoriaus Alvydo Jukubaičio viešą paskaitą „Kodėl liberalizmo filosofija nėra filosofija?“, skaitytą per pirmąją Filosofijos trupinių savaitę 2016 metų balandį. Paskutinės Trupinių savaitės dienos svarstymai aiškinosi politinės filosofijos ribas ir gvildeno politikos tapatybę.

Kun. Algirdas Dauknys | Vatikano radijas

Sausio 26 d. – būtent šią dieną mons. Alfonsas Svarinskas buvo trečią kartą suimtas – Viduklės šv. Kryžiaus bažnyčioje buvo aukojamos šv. mišios Monsinjorui pagerbti. Šv. Mišioms vadovavo Kauno metropolitas arkivysk. Lionginas Virbalas. Drauge su juo šv. mišias koncelebravo arkivysk. Sigitas Tamkevičius, vyskupai Eugenijus Bartulis, Jonas Boruta, Jonas Kauneckas bei trylika aplinkinių parapijų klebonų ir bičiulių.

propatria.lt

Viename iš ašinių Evangelijos epizodų ir vienoje iš kelių akimirkų, kai apaštalai pradeda atpažinti tikrąją Kristaus galią, randame Jėzų miegantį audros blaškomos valties gale.

Tuomet pakilo didžiulis viesulas, ir bangos ėmė lietis į valtį taip, kad valtį jau sėmė. Jėzus buvo valties gale ir miegojo ant pagalvės. Mokiniai pažadino jį, šaukdami: „Mokytojau, tau nerūpi, kad mes žūvame?“ Atbudęs jis sudraudė vėją ir įsakė ežerui: „Nutilk, nurimk!“ Tuoj pat vėjas nutilo, ir pasidarė visiškai ramu. O Jėzus tarė: „Kodėl jūs tokie bailūs? Argi jums tebestinga tikėjimo?!“ Juos pagavo didi baimė, ir jie kalbėjo vienas kitam: „Kas gi jis toks? Net vėjas ir marios jo klauso!“ (Mk 4, 37-41)