Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Nemanykit, kad visi tie stori apžvalgininkai, gražiai pražilę redaktoriai ir net moderniai išdžiūvusios redaktorės turi tiesiogines, slaptas linijas su Jos Šviesybės patarėjais ar Seneliu, JTO ar NSO ir tik gauna ir gauna kas penkiolika minučių nurodymus, ką rašyti ar kalbėti ir ko ne. Arba kad kasdien jam kurjeris nešioja po storą laišką nuo kokio nors Sorošo.

„Išvažiavo vilnų, parvažiavo nukirptas“ tokiu pavadinimu 2013 m. vasario 2 d. Lietuvos Laisvės kovotojų sąjungos tinklapyje buvo paskelbtas mano rašinėlis apie dabartinio Lietuvos užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus vizito metu pas kaimynus lenkus iškrėstą akibrokštą.

„Sorriukas“ vėl pamiršo, kas jam postą davė ir algą moką?

Nejaugi Lietuvos Laisvės kovų ir kovotojų už Lietuvos Nepriklausomybę relikvijoms mūsų valstybėje nepriklauso jokia apsauga ir pagarba?

Jei kaime yra turtingas bernas, kuris visiems esant reikalui išrašo guzų, tai susiklosto tam tikra tvarka, kuri laikosi ant baimės ir autoriteto. Visiems patogu, nes yra jėgos panaudojimo grėsme palaikomas stabilumas, kuris leidžia prognozuoti įvykius ir planuotis gyvenimą.

skrastas.lt

Šiau­liuo­se vie­šė­jęs fi­lo­so­fas, po­li­to­lo­gas, Są­jū­džio ini­cia­ty­vi­nės gru­pės na­rys, „Vil­niaus fo­ru­mo“ at­sto­vas pro­fe­so­rius Vy­tau­tas Radž­vi­las šian­die­ni­nę si­tua­ci­ją ly­gi­na su 1988 me­tais. Prieš tris de­šimt­me­čius pra­dė­jo by­rė­ti pa­sau­li­nė ko­mu­niz­mo sis­te­ma, da­bar by­ra pa­sau­li­nė neo­li­be­ra­liz­mo sis­te­ma. V. Radž­vi­las kons­ta­tuo­ja: ES jau da­bar de fac­to yra mi­ru­si, o Lie­tu­va pa­si­tin­ka iš­šū­kius neį­ti­kė­ti­nai nu­krau­ja­vu­si. Kiek­vie­nas be rim­tos prie­žas­ties iš­va­žia­vęs žmo­gus po­li­to­lo­gui yra vi­sos Lie­tu­vos pra­ra­di­mas.

Jūsų dėmesiui siūlome straipsnį, parengtą pagal pranešimą, perskaitytą Kauno savivaldybėje 2018 m. rugsėjo 12 d. Sąjūdžio „Už Lietuvos miškus“ konferencijoje „Lietuvos miškai – mūsų visų turtas“.

„Kas aprašys kalnėnų ir žemaičių girias, kurias anie, atsidanginę į tą kraštą, rado, kurios be kokių tarpkrūmių vienu lieknu it jūra niūksojo“, – šie nuo mokyklos suolo lydintys Simono Daukanto „Būdo senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ žodžiai, nukeliantys į mitinius tautos laikus, – tai epinis Lietuvos paveikslas, išugdęs ne vieną kartą, taip pat ir mano.

Dalijamės žadą gniaužiančiais vaizdais iš plynai kertamų Kazlų Rūdos ir Labanoro miškų – komentarai čia išties nereikalingi:

Kai kas turi iliuzijų dėl Petro Cvirkos. Mano, kad jam paminklą bolševikai pastatė už jo „beletristiką“. Paminklas jam pastatytas už Lietuvos išdavystę, ne už grožinę kūrybą.

Kai visi mūsų broliai miškuose buvo iššaudyti, išgaudyti ir išvežti, kada stojosi santykinė ramybė, gyvenimas tapo išgyvenimu taip, kaip reikia ir špygų spaudimais kišenėje – jie vis tiek mūsų bijojo.