Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Dėmesio K. Škirpai šiuo metu nebus per daug, ypač pristatant autentišką jo paties galvojimą, pažiūras, pasakytus žodžius ir teiginius, bet ne kitų interpretacijas ir pritempinėjimus prie sovietų sukonstruoto jo melagingo įvaizdžio, kuris dabar eksploatuojamas istoriją miglotai suvokiančiųjų lietuvių rankomis, tuo pat metu nesąmoningai tampant jiems Kremliaus propagandos prieš Lietuvą įrankiais.

Šita prasme, manau, naudinga būtų susipažinti su K. Škirpos 1947 m. gruodžio 23 d. interviu savaitraščiui „Mintis“, kuris buvo leidžiamas Vokietijoje. Pats K. Škirpa su šeima tuo metu gyveno Airijoje, dėstė vietos koledže.

Šis interviu iš dalies paaiškina kodėl Lietuvai nedraugiškos jėgos iki šiol taip bijo K. Škirpos. Viena iš priežasčių, kad jis buvo toli pramatantis politikas, gebantis įvertinti kintančias politines sąlygas, jose orientuotis, priimti įmanomus tomis aplinkybėmis sprendimus, imtis akcijos veikti. Tokių politikų Lietuvos istorijoje nebuvo labai daug, tokie „nereikalingi“ nė dabar.

Liepos 10 dienos sostinės tarybos posėdyje buvo apsvarstytas prašymas inicijuoti Vilniaus tarybos sprendimą dėl K.Škirpos alėjos pervadinimo į Trispalvės alėją.

Holokaustas per amžius liks visos Lietuvos tragedija, ne tik tų šeimų, kurios paliestos tragiško likimo ir kurių palikuonys širdyse nešioja geltoną Dovydo žvaigždę; ne tik žydų bendruomenės narių, kurie ilgus metus kovoja už kiekvienos žuvusios nekaltos gyvybės atminimą, bet ir mūsų tautos tragedija.

Atrodo, elementaru – istoriniai veikėjai turi būti vertinami savo epochos kontekste. Kodėl vėl bandomas griauti lietuvių-žydų konsensusas dėl praeities didvyrių vertinimo?

Propagandistai visuomet pasižymi tuo, kad „negirdi“ kitos pusės pozicijos ir argumentų. Tiesiog užsispyrę kartoja ir kartoja tą patį per tą patį, prieidami iki to, kas šiaip jau vadinama „argumentum ad nauseum“.

Štai ir apie Kazio Škirpos, Jono Noreikos-Generolo Vėtros, Ambrazevičiaus-Brazaičio bei kitų vardų įamžinimo jokiais formatais netinkamumą mums yra kartojama ir kartojama tais pačiais žodžiais, be jokių bandymų nuginčyti oponentų pozicijos pagrįstumą ar argumentaciją.

Tobulas Raheem Kassam pastebėjimas (visą komentarą skaitykite ČIA – Tiesos.lt past.) – dar vakar leftistinė propaganda kūrė įvaizdį naudos ir gėrio, kuriuos Vakarų civilizacijai neva atnešianti masinė nelegali imigracija.

Mes irgi pamename, kaip LRT propagandistas Pugačiauskas suokė apie iš Sirijos atplaukiančius diplomuotus gydytojus ir inžinierius (jei ką, turiu skrynšotus ).

Birželio 14-ąją minime pirmuosius masinius trėmimus, sukrėtusius Lietuvą 1941 m. birželio 14–18 dienomis. Tačiau Vidmanto Valiušaičio teigimu, trėmimąi vykę iki pat karo pradžios: 1941 m. birželio sukilėliai Naujojoje Vilnioje suspėjo atkabinti 40 vagonų birželio 23-ąją, deja, pirmųjų 8 ar 10 vagonų su Vilniaus LAF štabo nariais, sulaikyti nepavykę – Gorkyje jie buvo nuteisti pagal sovietų Rusijos įstatymus ir tų pačių metų gruodžio 17 d. sušaudyti.

Regime sparčiai kultūriškai ir juridiškai naikinamą vyro ir moters lyčių skirties nuovoką – greit vyriška ir moteriška chromosomos jau bus paskelbtos „politiškai nekorektiškomis“, kaip įvardijimai tėvas ir motina, primenantys „atgyvenusią“ gamtiškąją naujos gyvybės atsiradimo plotmę, kuri pritraukia ir religinį sakramentalumą. „Pažangieji“ mąsto paprastai – ištrynus iš kalbos bei sąmonės tėvą ir motiną, netenka prasmės ir Dievo Įsakymai, „Tėve mūsų“ ir „Sveika, Marija“. Vaikai vis labiau imami suvokti kaip galimį įsivaikinti ar technologiškai – genetiškai bei surogatiškai – pasigaminti malonūs „žaisliukai“. Pažanga ir pažangumas reiškia žmogaus galutinį „išsilaisvinimą“ iš savo gamtiškos lytinės apibrėžties, o sykiu ir nusikratymą atsakomybės, kurią ta apibrėžtis neišvengiamai primeta vyrui ir moteriai susijungiant šeimoje ir pradedant naują gyvybę. Kyla klausimas, kodėl šių laikų pasaulyje taip stengiamasi įvairiais būdais naikinti prigimtinės šeimos ir lytiškumo supratimą, keičiant jį įvairiais kultūrinių lytiškumo konstruktų pavidalais ir juridiškai juos įteisinant?  Į šį paprastą klausimą nėra lengva atsakyti, tad ir mes tik pabandysime pasvarstyti kelias galimas atsakymų plotmes, kurios pratęs ankstesniame straipsnyje LGBT+ – naujasis pažangusis pasaulinis proletariatas? (žr. ČIA)  išsakytas mintis. Tos plotmės susijusios su perdėm dinamišku mūsų gyvenamojo pasaulio ir jo varomosios galios – kapitalizmo sistemos būviu.

Jau senokai pastebėta, kad visais visuomeniniais įvairiausių šalių, ypač Vakarų demokratijos, informavimo kanalais skleidžiama genderizmo ideologija jau tampa valstybine ideologija. Tą ideologiją palaiko ne tik tam tikros visuomenės grupės, kurios skelbiasi kovojančios už įvairiausių keistųjų lytinių tapatumų teises, bet ir valstybinės institucijos, teikdamos jai juridinį apsauginį pagrindą ir įtvirtindamos politines jos plėtros gaires. Kitaip tariant, tai ideologijai pajungdamos vis daugiau visuomenės gyvenimą reguliuojančių funkcijų. Genderizmas neatsirado tuščioje vietoje – jis yra pažangų žmogaus išlaisvinimą iš genetinių bei kitokių gamtos pančių, taip pat iš sustabarėjusius visuomeninius santykius reguliuojančių bei asmeninius tapatumus palaikančių „stereotipų“ teigianti ideologija, sutraukusi įvairių „laisvinimo“ filosofų ir revoliucinių praktikų mintis, perleistas per dekonstrukcinę socialinės inžinerijos ir Edwardo Bernayso propagandos „mašiną“. Genderizmas ideologiškai nutraukia ryšius su gamta, teigdamas žmogaus tapatumą esant paties žmogaus laisva valia galimu susikurti sociokultūrriniu dariniu. Genderizmą, kaip visuminę ideologiją, formavo prancūziškasis laicizmas, rusų bolševikinės revoliucijos idėjos ir porevoliucinės patirties dalykai, Frankfurto mokyklos neomarksistų plėtojamo kultūrinio marksizmo idėjos, prancūziškoji dekontrukcija ir „žmogaus teisių“ doktrina, kurią sugebėta paversti seksualinių mažumų teisių įgyvendinimo ir visuomenių pajungimo toms teisėms praktika. Kaip tik ta praktika ir imta grįsti visumine genderizmo ideologija, kuri vaizduojama kaip pažangiausios filosofinės ir politinės žmonijos minties apraiška. Tokia apraiška visai neseniai buvo didelėje dalyje pasaulio išplitęs „mokslinis marksizmo leninizmo mokymas“. Pastarasis, šių dienų akimis žiūrint, neturėjo jokio ryšio su mokslu, tačiau veiksmingai revoliuciniais ir soclageriniais būdais keitė pasaulį kaip žmonijos ir žmogaus išlaisvinimo ideologija. Lavonų Himalajai liudija to laisvinimo kelią XX amžiuje.

J.E. Lietuvos Respublikos Prezidentei Daliai Grybauskaitei
Išrinktajam J.E. Lietuvos Respublikos Prezidentui Gitanui Nausėdai (žiniai)
Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkui Viktorui Pranckiečiui
Lietuvos Respublikos Seimo frakcijoms
Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai
Žiniasklaidai

2019 m. birželio 7 d.

Nestabdoma LGBT propagandos sklaida suinteresuotieji asmenys pasiskundė Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai (ŽEIT) dėl Krikščioniškosios kultūros instituto (KKI) interneto tinklalapyje platinamos peticijos. Joje KKI kviečia nepritarti 2019 m. birželį sostinėje vyksiančioms homoseksualų ir transseksualų eitynėmis „Baltic Pride“.

Vakar buvau Vilniuje – ir pakraupino ant kiekvieno stulpo (tiesiogine prasme) išklijuoti vaivorykštiniai gėjų eitynių plakatai. Daugiau, nei mano studijų Vilniuje laikais, aštuntame dešimtmety, panašių „rėkiančių“ ryškiaspalvių plakatų būdavo prieš „spalio šventes“, kurios ištikdavo lapkritį.

Taigi vėl susiduriame su agresyviai „iš viršaus“ ir „iš šalies“ primetinėjama ideologija. Nes pagal visas apklausas ir tyrimus akivaizdu, kad visuomenė genderinio pasaulio suvokimo neremia, yra jam priešiška, arba, palankiausiu atveju, abejinga.