Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Jūsų dėmesiui – reportažas iš pilietinės „Tiesos!“ akcijos 2012 m. gegužės 17 d. antpuoliui atminti priešais Respublikos Prezidento rūmus.

Respublikos Prezidentas yra valstybės vadovas. Jis atstovauja Lietuvos valstybei ir daro visa, kas jam pavesta Konstitucijos ir įstatymų (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 77 straipsnis). Prezidentas prisiekia Tautai būti ištikimas Lietuvos Respublikai ir Konstitucijai, gerbti ir vykdyti įstatymus, saugoti Lietuvos žemių vientisumą; prisiekia sąžiningai eiti savo pareigas ir būti visiems lygiai teisingas; prisiekia visomis išgalėmis stiprinti Lietuvos nepriklausomybę, tarnauti Tėvynei, demokratijai, Lietuvos žmonių gerovei (Lietuvos Respublikos Prezidento įstatymo 4 straipsnis).

Birželio 8 dieną, pirmadienį, buvusios teisėjos ir Seimo narės Neringos Venckienės byloje Panevėžio apygardos teismas uždarame posėdyje apklausė nukentėjusiąja pripažintą antstolę Sonatą Vaicekauskienę. Be to, priėmė sprendimus ir dėl dviejų N. Venckienės prašymų. Vieną iš jų – išreikalauti iš antstolės vykdymo bylą, kurios pagrindu vyko vaiko paėmimas – teismas tenkino.

Greit dešimtmetis, tačiau pedofilijos skandalas Lietuvoje, kaip parodė visuomenės reakcija į policijos armijos įsiveržimą Garliavoje ir Deimantės atėmimo operaciją, nesibaigia. Atplėšiamos ir klykiančios išnešamos mūsų mergaitės vaizdo įrašą peržiūrėjo apie pusė milijono Lietuvos žmonių. Tai liudija viena: žmonės iki šiol yra tiesos paieškose ir visi Generalinės prokuratūros aiškinimai apie emocijas yra nieko verti.

Birželio 1-oji – Tarptautinė vaikų gynimo diena. Šiandien „Geriausio vaiko draugo“ apdovanojimuose pagerbtos vaikų ir naujagimių gydytojos, vaikų globos namus Šakiuose ir Alvite įkūrę dvasininkai, taip pat – vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė.

Ar nejuokinga? Edita Žiobienė – „geriausias vaiko draugas“?

E. Žiobienė – ta pati, kuri prievarta paėmus mano brolio Drąsiaus Kedžio mažametę dukrą Deimantę Kedytę, viešai gyrėsi, kad apsiverkė iš džiaugsmo.

Dauguma Youtube kanale jau matė 2020 m. gegužės 14 d. patalpintą video įrašą, pavadintą „Kaip buvo paimta mergaitė iš Venckienės namų“, aštuonerius metus slėptą nuo visų, kaip 2012 m. gegužės 17 d. valstybės pareigūnai namo, esančio Klonio 5, Garliavoje, viduje naudojo prievartą mano brolio Drąsiaus Kedžio mažametei dukrai Deimantei Kedytei. Valstybės pareigūnai vaizdo kameromis fiksavo naudotą prievartą, tačiau video įrašus slėpė nuo Lietuvos Respublikos Seimo, kai buvo naikinama mano kaip teisėjos, vėliau – kaip Seimo narės teisinė neliečiamybė. To prievartą vaikui patvirtinančio video įrašo nereikėjo nei konservatoriams, nei socialdemokratams, nei kitiems. Taip pat Generalinė prokuratūra įrašą slėpė nuo Jungtinių Amerikos Valstijų.

Skelbiame JAV Kongreso nario Kriso Smito (Chris Smith) pareiškimą, kuriuo jis sureagavo į vakarykštį teismo posėdį Panevėžio apylinkės teisme ir sukritikavo teismo sprendimą nenutraukti bylos suėjus senačiai. Peržiūrėjęs slaptąjį Garliavos šturmo įrašą Kongreso narys pareiškė: „Ji kaltinama pasipriešinimu policijai, nors iš tikrųjų smurtas buvo panaudotas prieš ją“. Savo pareiškime kongresmenas Smitas kreipiasi ir į Lietuvos Respublikos Vyriausybę: „Aš skatinu Lietuvos Vyriausybę nutraukti teisėjos Venckienės baudžiamąjį persekiojimą“.

Olava Strikulienė | respublika.lt

Kasmet atėjus gegužei žmonės prisimena 2012 m. Kauno rajone, Garliavoje, įvykdytą mergaitės paėmimą. Būtos ar nebūtos pedofilijos istorija vis dar domina visuomenę, mat jai trūksta atsakymų ir patikimų įrodymų, kas tuomet vyko Kedžių šeimoje. Ir net pargabenus Neringą Venckienę į Lietuvą bei uždėjus jai apykoję, aiškiau nepasidarė. Ypač neturint jokių žinių, kaip dabar gyvena mergaitė. Už kurią meldėsi visa Lietuva.

Ką darys Neringa Venckienė, kai baigsis teismai?

Dalijamės buvusios politikės ir buvusios teisėjos, mamos ir globėjos, teisiamosios ir kalinės interviu, duotu Rūtai Janutienei atgimusioje „Paskutinėje instancijoje“ (OpTV). Kalbėtasi atvirai ir išsamiai – apie slapta paliktą Lietuvą ir gyvenimą Amerikoje, mėginimą pabėgti nuo sargų Lenkijoje, sūnų ir dukterėčią, skyrybas ir prarastą aukštą padėtį visuomenėje.

Minėdami Garliavos antpuolio 8-ąsias metines gegužės 17-ąją neabejingi piliečiai ir vėl rinkosi į Simono Daukanto aikštę, kad ir vėl paklaustų „Ar dar gyva Deimantė?“.

Niekas ir niekada neįtikins manęs, jog pedofilijos nebuvo. Niekas. Nei šimtai teismo sprendimų, šūsnys prokurorų nutarimų. Nei manęs, nei Deimantės artimųjų, šalia kurių būdama ji patyrė laimingos vaikystės akimirkas.

Ir kurie ne iš teisminės valdžios sausa kalba surašytų sakinių,  o iš vaiko lūpų tiesiogiai girdėjo žodžius, nuo kurių kraupo. O vėliau jau kraupo nuo grėsmingiausių institucijų siunčiamų raštų, reikalaujančių, įsakančių, grasinančių... 

Patikėkite, jog liko Deimantės žodžių, kurių net nesiryžome dėti į knygą ar net sakyti žmonėms.

Ir aš, ir mano artimieji žino tiesą ne iš akivaizdžiai „parsiduodančių“ žurnalistų ar redakcijų antraščių. Ir tiesa suteikia stiprybės priešintis neteisybei iki galo.

Nepaisant teisminės valdžios nurodymų – sprendimų, netiesiogiai reikalaujančių atsisakyti, pasiduoti, nutilti, palūžti.

Bent kiek pabandykite įsivaizduoti, ką jaučiame mes, Deimantės artimieji, iš kurių fizine prievarta išplėšiamas mūsų vaikas ir pradanginamas. Kai mes tikrai žinome, ką teko jai patirti ir kam ji vėl grąžinama. Ar mes galėjome elgtis kitaip? Ar mes galime elgtis kitaip dabar ?