Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Be komentarų.

„Užtenka į valstybės gyvenimą žiūrėti vaikų ar kūdikių akimis. Matyt, laikas pradėti gyventi suaugusiųjų gyvenimą ir matyti visumą. O visuma yra tokia, kad šiai dienai tiems žmonėms, kurie yra paskiepyti, persirgę, pasiunčiama žinutė, jog už kitų žmonių baimes, neapsisprendimą arba atvirkščiai, būtent tokį pasirinkimą, jiems teks mokėti. Tai yra visų mokesčių mokėtojų pinigai.

Kai aš sakau, kad laikas matyti visumą, norėčiau atkreipti dėmesį, jog įstatymo, apie kurį mes kalbame, pagrindinė žinutė buvo būtent konstitucinė. Vyriausybė, žiūrint sistemiškai, žiūrint į pačią Konstituciją, Konstitucinio Teismo išaiškinimus, privalo šalies išteklius naudoti efektyviai, racionaliai.

Tai ir buvo pateikta su šiuo įstatymu, kad privalome tai daryti realiame gyvenime“, – tvirtino A.Dulkys.

Kaip LRT laidoje „Savaitė“ teigia premjerės Ingridos Šimonytės patarėja Živilė Gudlevičienė, ateityje nepasiskiepijusių galima būtų nebeguldyti į ligonines ir gydyti juos namuose.

„Pirmiausia noriu padėkoti tiems žmonėms, kurie patys laikosi taisyklių, sudrausmina [kitus]. Tokių yra dauguma. Aišku, akis bado tie, kurie elgiasi priešingai, ir yra pikta, nes dėl to virusas turi terpę mutuoti, ilgiau išlikti, ir dėl to žmonės, kurie yra pasiskiepiję, bet turi lėtinių ligų, negauna pagalbos, nes gydytojai priversti dirbti viršvalandžius gelbėjant tuos, kurie patys nenorėjo savęs gelbėti“, – „Delfi TV“ laidoje „Delfi diena“ kalbėjo R. Šimašius.

„Mano manymu, ir to prašiau ir Vyriausybės, kad mes apskritai turėtume į viešąjį transportą įleisti tik su galimybių pasu. Tai nereiškia, kad būtų kiekvienoje stotelėje tikrinama, bet kad kontrolieriai galėtų patikrinti. Aišku, kad tai sukurtų papildomą saugumo jausmą“, – teigė R. Šimašius.

Opozicinės Demokratų frakcijos „Vardan Lietuvos“ seniūnas „Žinių radijui“ pasakė:

Aš tikrai būčiau nepasirašęs, nes primena tokį žaidimą pakerštaukime, nes dabartiniai valdantieji opozicijoje darė tą patį, kai tik galėjo kur nors pagaliuką tarp ratų įkišti, tai kišo, tame tarpe ir su Konstituciniu Teismu, nes prisiminkime ir tą garsiąją vaistų kompensavimo istoriją.

Kiek mačiau, tai yra „valstiečių“ iniciatyva, na ir dabar patikrins Konstitucinis Teismas – po metų, pusantrų galbūt, ar tai atitinka įstatymą, tai labai gerai, kad patikrins, nieko čia blogo nėra, bet faktiškai yra siejamos tam tikros abejonės, kurios ir taip tikrai ir teisininkų visuomenėje, ir ne tik teisininkų visuomenėje yra aštri diskusija.

Tokie sprendimai prisideda prie dar daugiau abejonių skleidimo šiandien, kada tos abejonės bet kokia forma atsiliepia į tai, kad žmonės nesiskiepija dėl to, tai nemanau, kad irgi prisidės prie to bendro tikslo.

Lietuva, nors ir būdama nedidelė (geografiškai ir demografiškai) valstybė, istorijos ir geografijos yra priversta siekti didelių geopolitinių tikslų. Ypač savo kaimynystėje. Tam pirmiausia reikia suvokti, kad tokių tikslų siekimas yra mūsų grynasis pragmatinis ir nacionalinis interesas: būsime saugūs tik tada, jeigu demokratijos erdvė Europos kontinente plėsis į Rytus nuo mūsų. Kad tai pasiektume, reikia išmokti burti „vertybines“ koalicijas su tomis šalimis, kurios taip pat, kaip mes, supranta tokių vertybių, kaip demokratija, žmogaus teisės, teisinė valstybė, pragmatinę naudą savo kaimynystėje. Ir globalaus pasaulio lyderystėje. Mes kovojame už tai, kad tokios vertybės įsitvirtintų mūsų Rytinėje kaimynystėje, JAV kovoja už tai, kad tokiomis vertybėmis būtų grindžiama globali geopolitinė lyderystė, į kurią iki šio amžiaus pabaigos vis garsiau ir agresyviau ims pretenduoti autoritarinė Kinija.

Laikas suprasti, kad vadinamoji „vertybinė“ užsienio politika yra pati pragmatiškiausia politika. Amerikiečiai santykiuose su Kinija tai jau suprato. Europos Sąjunga, nors ir vėluodama, bet taip pat pradeda šiuo keliu eiti. Lietuvoje taip pat ateina laikas suvokti, kad mažiausiai pragmatiška yra tai, ką Lietuvoje yra bandoma vadinti „pragmatiška“ užsienio politika, dirbtinai ją supriešinant su „vertybine“ užsienio politika.

„Mes sieksime teisingumo – vardan savęs, vardan žmonių“, – pažymi G. Landsbergis.

Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) pirmininkas atpildo bei teisingumo klausimą kelia kalbėdamas ir apie kai kuriuos politinių oponentų veiksmus – ypač tuos, kurie neprisideda prie visuomenės skatinimo skiepytis.

„Tokiu būdu žaidžiant žaidimą, nepamirškite nusišluostyti rankų, nes jos yra kruvinos“, – į Galimybių pasu suabejojusią Seimo opoziciją kreipdamasis akcentuoja G. Landsbergis.

Profesorius Vytautas Landsbergis teigia turįs alternatyvą finansinei 100 eurų paskatai, kuria senjorai raginami skiepytis. Atsisakantys nuo koronaviruso vakcinuotis žmonės, pasak jo, galėtų mokėti „karstelio mokestį“.

V. Landsbergio nuomone, pasiūlymų pandemijos valdymui gerinti gali būti įvairių.

„Aš galėčiau pasiūlyti, kad kiekvienas, kuris atsisako skiepytis, įneštų savo įnašą kaip tam tikrą karstelio mokestį, – kad kai aš numirsiu, esu jau susimokėjęs, aš neužgriūsiu valstybei su savo karstu: „dar ir palaidokite mane. Aš nuėjau tuo keliu, žinau, kad man daug daugiau galimybių susirgti bei numirkti, bet aš esu išdidus, kad einu tuo keliu“. Gerai, tai tu įnešk karsto mokestį“, – penktadienį laidoje „Iš esmės“ sakė profesorius.

Jei tokį mokestį sumokėjęs žmogus nesusirgtų ir nenumirtų, tuomet, pasak V. Landsbergio, pinigai jam būtų grąžinti.

Kai bijantys skiepų kalba apie vergovę ir priespaudą, realiai juk jie patys tėra savo tamsumo vergai, ir bando kitiems primesti savo pasirinkimų pasekmes. O gal visgi „vergams palikim vargo naktį klaikią“, o ne primeskim tos galvoje tūnančios tamsos ir vergovės visiems atsakingiems žmonėms?

Siūlau nesielgti pagal neatsakingiausius, nebauskime tų, kurie atsakingi ir nori gyventi.

Juk nacionalinis konstitucinis identitetas yra grindžiamas tomis pačiomis universaliomis ir europinėmis teisės viršenybės, demokratijos ir žmogaus teisių vertybėmis, ir tarptautinė bei ES teisė nesutrukdė Konstituciniam Teismui atskleisti tokius išskirtinai nacionalinius konstitucinės tapatybės elementus, kaip Lietuvos valstybės tęstinumas, nacistinio ir komunistinio totalitarinių režimų nesuderinamumas su Konstitucija, vakarietiška geopolitinė orientacija, tradicinių bažnyčių statusas ir jų atskirumas nuo valstybės, teisės į teisminę pažeistų teisių gynybą absoliutumas, apkaltos institutas, konstitucinė santuokos samprata, kt.

Tačiau pagal Konstituciją, aiškinamą europiniame kontekste, nacionalinio konstitucinio identiteto elementais iš tikrųjų negali būti, pavyzdžiui, tolerancija smurtui prieš moteris ir artimoje aplinkoje, tolerancija priekabiavimui, įskaitant seksualinį priekabiavimą, atsisakymas pripažinti šeima tos pačios lyties asmenų sąjungas ir tokių šeimų diskriminavimas. Nesinorėtų tikėti, kad pagal Konstituciją norima ginti tokias „tradicines vertybes“.