Prieš trisdešimt metų, 1990-ųjų kovo 11-ąją, miškuose jau žydėjo žibutės – kitą dieną po Nepriklausomybės atstatymo paskelbimo, važiuodami į Šiaulius, sustojome miške prie autostrados ir aš pasidovanojau sau puokštelę melsvažiedžių. Prisimindama tą dieną vis pagalvoju, kad toji žibučių puokštelė – pirmoji jau Nepriklausomoje Lietuvoje – buvo ir tebėra tarsi simbolis, kiek dar daug teks patirti man, artimiesiems, valstybei, Tautai, Sąjūdžiui...
Ko gero, būčiau teisi, jei imčiau tvirtinti: ar ne todėl ir kiekvienam iš garbiųjų pilietinio portalo Tiesos.lt skaitytojų Kovo 11-osios Lietuva atrodo kitokia – savaip matoma, girdima ar išjausta. Pritariu Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarui Algimantui Sėjūnui, teigiančiam, kad jau anuomet, jau „Sąjūdyje buvo skirtingos pozicijos, matymai…“ Tie skirtumai ir išliko.
Būtume išmintingesni, tuo džiaugtumės, gal net laikytume turtu, kūrybos šaltiniu – kol kas, deja, matome kone vien grėsmę.