Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Lygiai prieš 30 metų – 1991 sausio 14-ąją – rašytas tekstas: parašytas laiku ir vietoje. Ne visada taip pasiseka. Ne visada būnu patenkintas tuo, ką parašau. Pritrūksta laiko, „įkvėpimo“, kartais ir miego. Nors Sausio 13-osios naktį visai nemiegojau (buvau Sitkūnuose), bet sausio 14-osios tekstas yra vienas iš tų, kuriuos man malonu prisiminti.
Paskelbtas savaitraštyje „Šiaurės Atėnai“ 1991 m. sausio 19 d.

Nuoširdžiai sveikiname ilgametę Tiesos.lt portalo bendradarbę Ireną Vasinauskaitę, už informacijos apie visuomenininkus sklaidą Šiaulių nevyriausybinių organizacijų konfederacijos apdovanotą 2020-ųjų „Gerumo Angelu“.

Kvintesencija JAV vykstančių neva antirasistinių riaušių kvailumo ir tragizmo:

Pro Patria

Autorius yra politologas, Vilniaus universiteto doktorantas, Nacionalinio susivienijimo pirmininko pavaduotojas.

Pandemijos fone visiems susitelkus į sveikatos apsaugą ir ekonomikos gelbėjimą, vaikų atiminėjimo skandalai tarytum pasimiršę. Iš tiesų tiesiog praradę žiniasklaidos dėmesį, nes iki šiol nutinka, tik nesulaukia rezonanso. 2017 metais D. Šakalienės ir M. Majausko iniciatyva Seime „prastumtas“ naujas Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas gerokai išplėtė smurto prieš vaikus apibrėžimą, išpūtė juos saugančios tarnybos etatus ir galias, o tėvus pakišo po nuolatine valstybės stebėsena. Po metus vykusių vaikų atėmimo skandalų įstatymas buvo kiek pataisytas ir pamirštas.

Dalijamės ir mes Mykolo Kleck sudarytu ir savo „Facebook“ paskyroje išplatintu Lietuvos žmonių – privačių asmenų, visuomeninių organizacijų, verslo įmonių – savitarpio pagalbos bei atjautos iniciatyvų sąrašu. Jei žinote tokių sumanymų daugiau, kviečiame papildyti ir, žinoma, rasti būdą, kaip įsitraukti ir patiems.

Prieš trisdešimt metų, 1990-ųjų kovo 11-ąją, miškuose jau žydėjo žibutės – kitą dieną po Nepriklausomybės atstatymo paskelbimo, važiuodami į Šiaulius, sustojome miške prie autostrados ir aš pasidovanojau sau puokštelę melsvažiedžių. Prisimindama tą dieną vis pagalvoju, kad toji žibučių puokštelė – pirmoji jau Nepriklausomoje Lietuvoje – buvo ir tebėra tarsi simbolis, kiek dar daug teks patirti man, artimiesiems, valstybei, Tautai, Sąjūdžiui...

Ko gero, būčiau teisi, jei imčiau tvirtinti: ar ne todėl ir kiekvienam iš garbiųjų pilietinio portalo Tiesos.lt skaitytojų Kovo 11-osios Lietuva atrodo kitokia – savaip matoma, girdima ar išjausta. Pritariu Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarui Algimantui Sėjūnui, teigiančiam, kad jau anuomet, jau „Sąjūdyje buvo skirtingos pozicijos, matymai…“ Tie skirtumai ir išliko.

Būtume išmintingesni, tuo džiaugtumės, gal net laikytume turtu, kūrybos šaltiniu – kol kas, deja, matome kone vien grėsmę.

Asociacija „Šiaulių bendruomenė“ [pirmininkė Vida Pociuvienė], įgyvendindama projektą „Šiluma iš mūsų rankų“, organizavo kelionę „Dzūkijos lobis: Merkinės piramidė – Grūto parkas – Druskininkai“. Tai tarsi baigiamasis LR Socialinės Apsaugos ir Darbo ministerijos remto projekto akordas, kuomet padėkojama dalyviams, rėmėjams, aktyviausiams „Šiaulių bendruomenės“ nariams.

Šiaulių miesto senosios, arba Talkšos, kapinės yra paveldosauginis objektas, tačiau nė vienas jose apsilankęs to neįtartų – tokios jos apleistos. Puspenkto hektaro plotą užimanti Amžinojo poilsio vieta, istorikų skaičiavimais, įkurta beveik prieš 190 metų, tačiau paveldo sargai ant antkapių yra aptikę ir įrašą 1801 m. – laidojimo datą, liudijančią, kad Talkšos kapinės jau senokai skaičiuoja trečiąjį šimtmetį.

Seime stumiamas naujas Nevyriausybinių organizacijų plėtros įstatymo projektas. Pagal jį bus privilegijuojamos stambiosios nevyriausybinės NVO, kurios galės gauti valstybinį finansavimą, o kitos nebus laikomos nevyriausybinėmis organizacijomis ir negalės net dalyvauti konkursuose. Savaime suprantama, stambiosios – tai tos, kurios ir taip ilgą laiką gauna NVO plėtrai skirtas lėšas.

NVO oligarchija. Kitaip negaliu pavadinti to, kas šiandien įvyko Valstybės valdymo ir savivaldybių komitete svarstant naują Nevyriausybinių organizacijų plėtros įstatymą.