Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Šiandien miestų ir rajonų forumai bei Jaunimo sambūris „Pro Patria“ išplatino pareiškimą „dėl istorinės atminties vertinimo, išsaugojimo ir patyčių iš genocido aukų“, kuriame reikalaujama nedelsiant užkirsti kelią bet kokiai propagandai, niekinančiai ir menkinančiai Lietuvos išsilaisvinimo judėjimą valstybės institucijose, be išlygų vertinant tai kaip patyčias iš lietuvių tautos genocido aukų.

Lukiškių aikštė | 2019 m. rugsėjo 22 d.

Esu Arvydas Každailis, dailininkas, daugiausia dirbantis simbolikos ir heraldikos srityse. Iš mano rankų svarbiausi Lietuvos Valstybės, savivaldos ir personalinės heraldikos objektai. Šiais metais surengiau aštuonias parodas Vilniuje ir kituose Lietuvos miestuose. Tai heraldikos ir grafikos parodos, skirtos Lietuvos Valstybės atkūrimui. Visas jas, išskyrus vieną, rengiau savo lėšomis. Dalyvauju polemikoje dėl Lukiškių aikštės likimo ne todėl, kad kada nors būčiau tarp autorių. Niekada toks nebūsiu. Kaip pilietis, šia tema domiuosi seniai. Ji man svarbi ir susijusi su mano veiklos sritimi – heraldika ir simbolika. Neneigiu techninių globalizacijos privalumų, kartu vis aiškiau matau vieningus dalies valdininkijos ir verslo atstovų, ištikimų globalizacijos idėjai, veiksmus, sąmoningai blokuojančius pačią diskusiją ir aikštės pertvarką. Aikštės pertvarkos tema esu daug rašęs ir kalbėjęs (Tiesos.lt yra paskelbusi Arvydo Každailio straipsnį Arvydas Každailis apie Valstybės aikštės idėją: „Ji sakrali“). Deja, šiandien daug kalbančių, bet mažai girdinčių, ypač Valstybės vyrų. Negirdėjimas tapo norma. Jau seniai kalbu ir rašau vedamas tikėjimo, kad globalizacija pavojinga Lietuvos išlikimui, todėl viliuosi, kad Lietuvos inteligentija ir jaunimas tars savo žodį taip ilgai užsitęsusiam ir bevaisiam Lukiškių aikštės pertvarkos į Valstybės aikštę procesui, sukėlusiam tik priešpriešą. Mano tikslas – atkreipti Lietuvos žmonių dėmesį į šios aikštės pertvarkymo problemas. Tikiu, kad pagaliau išgirsime vieni kitus. Tariamam Lietuvos įvaizdžiui paskutiniais metais sunaudota daug energijos, įvairiausių idėjų ir lėšų. Rezultato jokio.

2007-02-05

Mano pasiūlymų kriterijus: Lukiškių aikštė yra (gali būti, turėtų būti) Lietuvos sostinės reprezentacinė aikštė (Nepriklausomybės aikštė – tautos susirinkimų vieta, buvusi Savivaldybės aikštė – kultūros renginių vieta, Gedimino aikštė – sakralinė vieta). Lukiškių aikštėje turėtų vykti su Valstybės administravimu susijusių institucijų (kariuomenės, policijos, savivaldybių ir kt.) švenčių ar kitų renginių ceremonijos, nacionalinių švenčių metu vykstantys paradai.

Gyvename įvairiausių ideologinių, rinkodarinių apžavų burbulų metą. Pro tuos burbulus sunku net įžvelgti, kaip gyvename, juolab kelti klausimą o kodėl taip skurdžai, varganai ir netalentingai gyvename, kad po trisdešimties nepriklausomos valstybės egzistavimo metų susivokta kurti vadinamąją „gerovės valstybę“? Išsilaisvinę iš sovietinės okupacijos galvojome, kad visiems laikams atsisveikiname su totalitarine ideologine indoktrinacija, tačiau nė nepajutome, kaip patekome į privatizuotos laisvės ideologinius pančius. Sovietinį ideologinį totalitarizmą pakeitė kitokie, tačiau taip pat su „laisve“ ir „išlaisvinimu“ susiję ideologiniai „gaivalai“, kurių svarbiausiu tikslu tapo nacionalinių valstybių išvalstybinimas, nacijų ir tautų vertimas etnokultūrinėmis bendruomenėmis, naikinant egzistencinį tautos, valstybės ir valstybės teritorijos ryšį. Įdomu tai, kad ideologiškai „išlaisvintas“ modernus ir vien į ateitį bežiūrintis, tačiau joje gal tik JAV prezidentą Donaldą Trumpą beįžiūrintis lietuvis jau su džiaugsmu prisiima „žmogiškųjų išteklių“ vaidmenį ir juo puikuojasi kaip neabejotinu modernumo ženklu. O juk akivaizdu, – pati kalba tai nurodo, – kad išteklių lemtis yra būti perdirbamiems, o kalbėti apie išteklių laisves yra mažų mažiausia šizofreniška. Tačiau juk ir mūsų nepaliaujamai moderninamoje ir „efektyvinamoje“ Kultūros ministerijoje jau susikūrė „Teisės ir žmopgiškųjų išteklių skyrius“. Kokią kultūrą gali kurta „žmogiškieji ištekliai“ ir kam jiems kultūra? Matyt, „efektyvesniam“ perdirbimui… Ideologiniai rinkodariniai apžavai ir išteklių būvis trukdo mums suvokti lietuvių tautą ištikusios tragedijos apimtį – esame sparčiausiai pasaulyje nykstanti tauta, kurios politinis elitas viešai didžiuojasi išsiveržimo iš sovietinės okupacijos iškovota – „laisve laisvai keliauti“. Esame ne tik išnykstanti, bet ir išsivalstybinanti, nebepajėgi politiškai mąstyti valstybės, suvereniteto ir valstybingumo klausimo, nacionalinio valstybingumo teikiamo gėrio, o su juo ir įsakmiai keliamos priedermės – stiprinti valstybingumą, ugdant visuomenės valstybingumo jauseną, kitaip tariant lietuvybę.

Daugiau kaip prieš 40 metų, 1978-aisiais, Čikagos lietuvių dienraštis „Draugas“ per daugelį atkarpų skelbė buvusio Lietuvos kriminalinės policijos valdininko Stasio Trinkos labai įdomius atsiminimus.

Akas.lt

„Škirpos ir Vėtros“ precedentas, istorinių faktų revizija, šįsyk sukėlė didžiausią pastarojo meto politinę audrą, pasėjo nesantaiką ir kaip niekad suskaldė pilietinę visuomenę. Vieniems atrodo, kad Vėtros „nukarūnavimas“ – istorinio teisingumo misija, kitiems – kad tai valstybės, jos didvyrių, kertinių simbolių pažeminimas, smūgis valstybingumo pamatams. Deja, diskusija net ir aukščiausiame politiniame lygmenyje virto emocijų jūra, o ne faktų ir argumentų analize. Vieni išvadinti promaskvietiškais išdavikais, kiti – fašistais, nacių kolaborantais ir šunimis.

Vilniaus forumo naujienlaiškis.

2019 m. rugsėjo 5 dieną Vilniuje vyko pilietinis mitingas „Laisvės kovų atminties trynimui ir šliaužiančiai okupacijai – Ne!“, po kurio ant MA Vrublevskių bibliotekos sienos buvo iškilmingai pakabinta patriotiškos visuomenės pastangomis pagaminta J. Noreikai-Generolui Vėtrai skirta atminimo lenta. Ja buvo pakeista anksčiau čia du dešimtmečius buvusi vandalo S. Tomo suniokota ir Vilniaus mero R. Šimašiaus savavališku nurodymu galutinai nuimta lenta: ČIA.

Nuostabi buvo vasara. Neįvyko jokių stichinių katastrofų, kurias pranašavo didžiosios žiniasklaidos antraštės. Pakako ir saulės, ir lietaus, ir vėjo. O ir politinėje Lietuvos padangėje po trejų rinkimų valstybė nesugriuvo, neprasidėjo maištai ar revoliucijos.

Bet sakyti, kad nieko naujo neįvyko, irgi negalėtum. Įvyko. Lietuva išsirinko naują Prezidentą ir iš Daukanto rūmų išgirdo naują pasakojimą apie Gerovės valstybę. Tiesa, pasakojimas dar nepapasakotas, yra tik jo pavadinimas, na ir spėlionės, koks bus šio naratyvo siužetas ir turinys.

Kiekvienas tą gerovę savaip supranta, skeptikai šypsosi. Girdėjom, skaitėm ir Tomą Morą, ir Kampanelą, ir komunizmą statėm visą penkiasdešimtmetį... Bet net ir tie, kurie jau gyvena gerovėje, ką besakysi, nori gyventi dar geriau. Taigi, paspėliokim, kaip ta Gerovės valstybė galėtų atrodyti.

Smulkios nuoskaudos greitai užsimiršta. Bet pasaulyje būna tokio blogio, kurio padariniams ištaisyti reikia ištisų dešimtmečių, sutelkto kartų darbo, didžiulės išminties ir kantrybės. Blogis, kuris mus ištiko, buvo Molotovo-Ribentropo paktas. Mes jį minėjome pernai, minėjome šiais metais, galų gale minėjome jį per tą lemtingą mitingą Vingio parke, kuris grąžino mums istorinę atmintį.

kaunoforumas.com

Gedimino pilies bokšte buvo įrengta atminimo lenta kariams savanoriams, 1919 m. sausio 1 d. pirmą kartą iškėlusiems atkurtos Lietuvos Respublikos valstybinę vėliavą, atminimui pagerbti, nurodant jų vardus ir pavardes. Neseniai pastebėta, kad ši lenta iš bokšto dingo ir vietoj jos eksponuojama tik lentelė apie vėliavos iškėlimo faktą be jokių vardų ir pavardžių.