Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Nuostabus Sausio 13-osios žygdarbiui pagerbti skirtų jaunimo eitynių su deglais vaizdas kelia mintis apie amžinosios Atminties šviesos ir begalinės Užmaršties tamsos kovą. Jaunimas išsklaidė Neužmirštuolės skleidžiamą tamsą. Kokia ironija: neužmirštuolė – Alzheimerio ligos simbolis. Šaipytis iš ją sergančių – didžiausia šventvagystė. Ši liga – baisi nelaimė ir viena didžiausių tragedijų, kokia tik gali užklupti žmogų.

Skelbiame Kovo 11-osios Akto signatarų Viliaus Baldišio, Vidmanto Povilionio, Eimanto Grakausko, dr. Z.Šličytės, Vlado Terlecko, Rimvydo R. Survilos ir Eugenijaus Petrovo pareiškimą, kuriame piktinamasi Nacionalinės kultūros ir meno premijos skyrimu dramaturgui ir rašytojui Mariui Ivaškevičiui. Jų teigimu, Komisijos sprendimas skirti tokią garbingą premiją „partizanų ir jų vadų ciniškam, vulgariam juodintojui bei čekistinių budelių aukštintojui“ „apnuogino situaciją, kai Lietuvos politinė valdžia neturi nuoseklios istorinės atminties politikos gairių ir principų: viena ranka LLKS ir partizanams duodama Laisvės premija, o kita ranka – Nacionalinė premija (ir daug didesnė pinigų suma) antipartizaninio ir postmodernistinio opuso kūrėjui M.Ivaškevičiui. Didesnį absurdą sunku sugalvoti!“. Signatarų įsitikinimu, Komisija dar kartą „įžeidė Laisvės kovotojus, jų rėmėjus, pilietiškus Lietuvos žmones, pagrįstai sukėlė jų protestus ir suskaldė visuomenę“, diskreditavo pačią Nacionalinę kultūros ir meno premiją.

propatria.lt

Kalba 2017 metų gegužės 27 dieną Vilniaus įgulos karininkų ramovėje vykusioje konferencijoje „Mokykla be patriotizmo – jaunimas be vertybių – Lietuva be ateities?“

Pirmoji Lietuvos Respublika radosi kaip rezultatas kovos už lietuviškąją kultūrą, o ne vien už politinį suverenitetą. Ir, nepaisant trumpo gyvavimo laiko, jai buvo pavykę sukurti stabilią, politiškai susipratusią, kultūriškai gana vientisą modernią lietuvių bendriją. Ji veikiai susidurs su radikaliais iššūkiais, nes viena kitą keitusios dviejų totalitarinių režimų okupacijos XX a. viduryje ir ypač ilgi metai, patiriant masyvią sovietinę indoktrinaciją, negalėjo nesubrandinti savo vaisių.

„XXI amžiuje pastebimai pasikeitė pasaulio, žmogaus ir visuomenės vertybės…“ – teigia mūsų Švietimo ir mokslo ministerija. Ir kaip šio žaibiško pasikeitimo įrodymą pateikė naują lietuvių kalbos ir literatūros sampratą.

slaptai.lt

Kodėl šiandieninė Lietuva tiek mažai žino apie 1941-ųjų metų birželio sukilimą? Kodėl svarbu giliau pažinti Birželio sukilimo didvyrių sukilimą? Kodėl svarbu giliau pažinti Birželio sukilimo didvyrių likimus? Kuo skyrėsi Vilniuje ir Kaune veikusių sukilėlių taktika? Ar galėjo sukilėliai laimėti – deramai pasipriešinti sovietinei armijai? Koks likimas ištiko Vilniaus apskrityje veikusius sukilėlius – kaip sovietai juos tardė, kankino? Kuo įsimintina gruodžio 18-oji? Nejaugi sukilėlių atminimas tevertas paminklinės lentos Gedimino prospekte Vilniuje? Ką apie savo tėvus prisimena sukilėlių vaikai?

propatria.lt

Lietuvos Nacionalinių kultūros ir meno premijų komisija paskelbė, kad Europos lygiu išskirtinę partizanų kovą už Lietuvos laisvę romane „Žali“ paniekinusiam rašytojui Mariui Ivaškevičiui skiriama 2018 metų nacionalinės kultūros ir meno premija. Šio itin gėdingo ir dėl Lietuvos laisvės gyvybę paaukojusių partizanų atminimą žeminančio sprendimo akivaizdoje siūlome prisiminti dar 2003 metais išspausdintą, bet aktualumo vis dar nepraradusį tekstą, kuriame gausiais pavyzdžiais iliustruojamas sistemingas antivalstybinis M. Ivaškevičiaus veikimo pobūdis.

„Šmėkla klaidžioja po Lietuvą. Stribo šmėkla.“ Šitaip perfrazuojant liūdnai pagarsėjusius vieno manifesto žodžius apie klaidžiojančią po Europą komunizmo šmėklą norisi apibūdinti vaizdinį, kurį sukėlė žinia apie M. Ivaškevičiui skirtą Nacionalinę premiją. Ji skirta už „ilgametį ir pasiaukojamą darbą“, kaip buvo sakoma anais laikais, naujojo eurolietuvio ugdymo baruose.

Vilnius, miesto savivaldybės pramintas magiškuoju miestu, rengiasi Kalėdoms. Ir tikrai čia dedasi nepaprasti dalykai. Turbūt sunku, o gal net ir neįmanoma įsivaizduoti, kad, pvz., Varšuvos J. Pilsudskio aikštėje, priešais Nežinomo kareivio kapą, arba Rygoje priešais Laisvės paminklą su karių garbės sargyba būtų įrengta čiuožykla.  Bet panašūs dalykai, deja, įmanomi mūsų magiškame mieste. Tiesa,  mes savo sostinės centre, deja, neturime nei Nežinomo kario kapo, nei deramo Laisvės paminklo su karių garbės sargyba.  Kol to nėra,  tautos patirtas kančias primena ir Laisvės kovų įamžinimo bei pagerbimo vietas Vilniaus centre esančioje Lukiškių aikštėje ir jos prieigose nors ir kukliai reprezentuoja ir memorialines funkcijas atlieka buvusios KGB būstinės cokolinėje dalyje iškalti nužudytųjų laisvės kovotojų vardai,  obeliskas tremtiniams, kentėjusiems ir žuvusiems Jakutijoje, ir nedidelė iš akmenų sudėta piramidė sovietinės okupacijos aukoms atminti Aukų gatvėje priešais Lukiškių aikštę, šios aikštės centre įrengtas Šimtmečio žiedas su Laisvės kovų relikvijomis bei aikštės šiauriniame pakraštyje esantis kryžius nužudytiems 1863 m. sukilėliams atminti.