Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Viešojoje erdvėje matau daug klausimų ir priekaištų rašytojams ir Rašytojų sąjungai, kodėl ši autoritetinga organizacija nepareiškia savo nuomonės apie karantinuotoje visuomenėje vykstančius procesus bei galimas išeitis, kurias andai, Sąjūdžio eroje, labiau nei kiti deklaravo rašytojai?

Nacionalinės meno premijos laureatas Marius Ivaškevičius, Lietuvoje labiausiai žinomas partizanus ir konkrečiai Joną Žemaitį-Vytautą apvėmusiu „istoriniu romanu“, o šiemet LRT eteryje pasiūlęs atsisakyti Vasario 16-osios šventės, pasižymi reguliariai paverkšlenimais, kad „radikalai puola“. Ne vieną kartą jis jau naudojosi jam dosniai dalinamu eteriu dejonėms, kad jį puola nacionalistai, „Pro Patria“, dar kas tik nori. Dabar vėl sugebėjo įžvelgti, kad „naujieji propatriniai patriotiniai pranašai“ nori atimti finansavimą kultūrai, nes, suprask, jos nesupranta ir nevertina. Niekuo nepagrįstas melagingas kaltinimas, su kuriuo beprasmiška ginčytis.

Gegužės 5 dienos Seimo posėdyje P. Urbšys kvietė Seimą atsigręžti į kultūros ir žiniasklaidos problemas.

Trisdešimtosios Kovo 11-osios metinės skatina, net įpareigoja, dar kartą susimąstyti ir paklausti: tai kokia vis dėlto yra pamatinė ir svarbiausia šios dienos prasmė? Koks buvo didysis valstybę atkūrusio Sąjūdžio tikslas ir kas buvo iš tikrųjų – o tai reiškia iš esmės – pasakyta visam pasauliui tą lemtingą dieną?

Dalinamės jaunimo sambūrio „Pro Patria“ pirmininko politologo Vytauto Sinicos žodžiu, pasakytu užbaigiant Vasario 16-osios proga trečius metus Vilniuje „Pro Patria“ ir „Krypties“ jaunimo organizuojamą liepsnų maršą Vilniaus mero iniciatyva šiuo metu laikinai išniekintoje pirmojo savanorio Kazio Škirpos alėjoje. Linkime visiems ir ateityje renginiuose sakyti trumpas kalbas.

JURGIS RAZMA: „Faktas yra tikras: neužmirštuolės simbolį 2014 metais sugalvojo mūsų partijos bendruomenė. Ir Monika buvo ypač aktyvi ženklą kuriant. Juk labai prasminga ir gražu, kad turime simbolį –neužmirštuolę – kurį prisisegę pagerbiame Sausio 13-osios laisvės gynėjus, aukas. Šis ženklas (panašiai kaip Didžiojoje Britanijoje nešiojama aguona) greit išpopuliarėjo ir yra vienijantis Lietuvos žmones. Ir tam, kad piktavaliai nepasinaudotų, neužmirštuolės ženklas buvo patentuotas M. Navickienės vardu. Bet visi, kas norėjo pagerbti Laisvės gynėjus, nevaržomai juo naudojasi. Jei ir gaunama lėšų, jos skiriamos Lietuvos kariuomenei.“

Irena Babkauskienė | respublika.lt

Sausio 29-ąją, minimos Kaniūkų kaimo žudynių 76-osios metinės. Vienintelė gyva likusi šio nusikaltimo liudytoja Stanislava Voronis negali be ašarų pasakoti apie sovietinių partizanų, kurių daugumą sudarė Kauno ir Vilniaus geto žydai, įvykdytas kaimo gyventojų skerdynes. „Jie neturėjo nei sąžinės, nei Dievo“, – sako moteris. Išžudyto ir sudeginto kaimo istorija – vis dar neparanki tiesa. Sovietmečiu slėpti raudonųjų partizanų „žygdarbiai“ ir šiandien yra tema, kurios geriau neliesti. Ne vienas Kaniūkų skerdynėse dalyvavęs „herojus“ yra Izraelio ir Lietuvos žydų bendruomenės nacionalinis didvyris ar neliečiama holokausto auka.

Trūksta žodžių,.. Labai dėkoju Rūtai Visočnik. Ir atsiprašau, kad pats to nepadariau.

Simbolis nurodo į tam tikrą tradiciją, kuri yra mūsų tapatybės pagrindas. Todėl, kai visuomenei ir tautai reikia daryti lemiamus pasirinkimus,lll simboliai tampa itin svarbūs. Simbolis nurodo su kokia tradicija save siejame. Savo ruožtu tapatinimasis su tradicija ir siekis išsaugoti tapatybę yra galingas motyvas, lemiantis tautos pasirinkimus kritiniais momentais. Todėl tiek 1918 metų savanoriams, tiek pokario partizanams, tiek Sausio 13-osios gynėjams buvo labai svarbūs Gedimino stulpų, vyties, vyčio kryžiaus, trispalvės simboliai. Ir todėl jie juos pabrėžtinai naudojo. Tikra (ne tik žodžiais) pagarba ir padėka jiems – tradicijos ir tapatybės, dėl kurios jie rizikavo savo gyvybe, prisiminimas bei tęsimas.