Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Jūsų dėmesiui siūlome Ateitininkų Dvasios vado arkivyskupo Gintaro Grušo kalbą, pasakytą Valstybės atkūrimo dienos pokylyje Kaune, surengtą vasario 15-ąją.

Jūsų dėmesiui – LRT Plius laida apie mokytoją Adelę Dirsytę (1909–1955) iš ciklo „Prisikėlimo liudytojai“ (žiūrėti ČIA).

Katalikė pasaulietė, mokytoja ateitininkė, tremtinė, į 14 užsienio kalbų išverstos ir po visą pasaulį pasklidusios Sibiro kalinių maldaknygės „Marija, gelbėki mus“ autorė.
1999 m. (po mirties) apdovanota Vyčio Kryžiaus 4-ojo laipsnio ordinu.
Didžiojo krikščionybės jubiliejaus proga drauge su 30 tūkst. naujųjų tikėjimo kankinių pasaulyje ir 114 kankinių Lietuvoje įrašyta į XX a. Bažnyčios martirologą (kankinių sąrašą), šv. Jono Pauliaus II iškilmingai paskelbtą 2000 m. gegužės 7 d. Romos koliziejuje.
2000 m. rugsėjo 24 d. Kauno arkikatedroje bazilikoje šv. Mišiomis, vadovaujamomis Kauno arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus SJ, pradėtas Dievo tarnaitės Adelės Dirsytės beatifikacijos bylos procesas.

Sausio 19 d. Telšių katedroje iškilmingomis Šv. Mišiomis buvo padėkota už monsinjorą Alfonsą Svarinską ir jo kunigystę – pasiaukojamą tarnystę broliams.

Minėdami 65-ąsias Alfonso Svarinsko kunigystės metines, Jūsų dėmesiui siūlome ištrauką iš Monsinjoro atsiminimų „Nepataisomasis“ pirmosios dalies (2014, 133–137).

Kunigystės šventimai

Iki Stalino mirties iš lagerio nieko neišleisdavo. Kai kaliniui baigdavosi bausmės laikas, jį nuvesdavo į vachtą, sargybos būstinę, ir perskaitydavo naują terminą. Mat „Osoboje soveščanije“ (Ypatingasis pasitarimas prie NKVD) buvo ne teisminis, o represinis organas. Stalinui mirus pamažu imta iš lagerio kalinius išleisti. Kadangi man buvo likę maždaug metai, vyliausi, kad ir mane išleis.

Sužinojome, kad visus siunčia į Altajų. Na, tai gal kiek geriau nei Šiaurė, bet irgi gana atšiaurus klimatas. Tada svarsčiau: jei nuvažiuosiu ten klieriku, niekuo žmonėms negalėsiu padėti. Tiesa, baltos duonos valgysiu, nes lageryje baigiau elektriko kursus, kažkiek dirbau elektriku – išmokau šį darbą.

Per lagerio „vidinį paštą“ laišku savo ateities reikalą aptariau su vyskupu Pranciškumi Ramanausku ir gavau atsakymą, kad turiu būti įšventintas kunigu.

Penktadienį Prezidentūroje, Baltojoje salėje, po 9 metų pertraukos, buvo atgaivinta Maldos pusryčių tradicija. Kartu pasimelsti ir pasiklausyti tikėjimo liudijimų susirinko daugiau nei šimtas svečių iš visos Lietuvos ir užsienio: dvasininkų, politikų, visuomenininkų, žurnalistų, žmonių, kurių gyvenimuose dėl tikėjimo įvyko didelių pokyčių.

Sveikindamas svečius, Lietuvos Respublikos prezidentas Gitanas Nausėda sakė, kad bendra malda šiandien yra itin svarbi ir kaip dvasinė praktika, ir kaip tautą vienijantis veiksnys: „Didmiesčių ir regionų gyventojai, emigravę ir likę Lietuvoje, tradicinių ir liberalių pažiūrų lietuviai šiandien neretai jaučiasi tarsi gyventų skirtinguose, nieko bendra neturinčiuose pasauliuose, atskirtuose nematomomis, bet tvirtomis sienomis. Politiniame gyvenime bendrus tikslus vis dažniau užgožia beprasmė konkurencija, pyktis ir nepagarba vienas kitam. Tampame pažeidžiami kaip tauta, kaip valstybė, kaip bendruomenė. Ir kaip individai“, – kalbėjo Respublikos prezidentas.

Spalio 19-ją Kauno šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedroje bazilikoje buvo švenčiamos ketvirtojo Lietuvos kardinolo Sigito Tamkevičiaus Padėkos šv. Mišios.

Jūsų dėmesiui siūlome Kauno arkivyskupijos „Caritas“ direktoriaus Arūno Kučiko pranešimą „Subsidiarumo principas ir jo taikymo ypatumai“.

Jūsų dėmesiui siūlome kun. Andriaus Narbekovo pranešimą konferencijoje „Visapusiškas Valstybės atnaujinimas: ar reikalingas krikščioniškų principų sugrįžimas į Lietuvos viešąjį gyvenimą?“, vykusioje Kaune spalio 5 dieną.

Spalio 5 dieną, 11 valandą, Kauno arkivyskupijos kurijos Didžiojoje salėje (3 aukštas) įvyks konferencija „Visapusiškas valstybės atnaujinimas: ar reikalingas krikščioniškų principų sugrįžimas į Lietuvos viešąjį gyvenimą?“. Konferencijoje kviesime diskutuoti aktualiausiais Lietuvos viešojo gyvenimo klausimais, atsiduriančiais vadinamųjų vertybinių karų epicentre, o taip pat tiesiogiai susijusiais su mūsų valstybės ir lietuvių tautos išlikimo galimybėmis.

Džiaugsmas, apėmęs lietuvius dėl Kauno arkivyskupo emerito Sigito Tamkevičiaus SJ paskyrimo kardinolu, užgožė tą žinią, kurią neša naujų kardinolų paskyrimas. S. Tamkevičiaus, kaip ir dar dviejų vyskupų emeritų paskyrimas kardinolu, yra mandagumo gestas: dėl savo amžiaus jie negalės dalyvauti naujojo popiežiaus rinkimuose. Visai kas kita yra su ta dešimtimi kardinolų, kurie popiežių rinkti galės. Mūsų (katalikiška) spauda apie jų paskyrimą plačiau nerašo. Aptakia ir politiškai korektiška kalba, kaip dera Vatikano oficiozui, juos pristatė Vatikano radijo lietuviškoji sekcija, pristatymo gale, tarsi paraštėje, įvardijusi, kad „tarp trylikos būsimų kardinolų yra ir dviem Europos vyskupijoms vadovaujantys ganytojai: Bolonijos arkivyskupas Matteo Zuppi, dialogiškas ir labai atidus egzistenciniuose paribiuose atsidūrusiems žmonėms ganytojas, nuo seno susijęs su Romos Šv. Egidijaus bendruomene, ir Liuksemburgo arkivyskupas Jean-Claude Höllerich, Europos Sąjungos vyskupų konferencijų komisijos pirmininkas, pasisakantis prieš nacionalizmą ir populizmą, už tolerantišką ir laisvą tautų Europą.