Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Vytautas Sinica | „Lietuvos žinios“

Praėjusią savaitę žiniasklaidoje triukšmingai aptartas kelių kunigų viešas komentavimas apie tai, kaip katalikams derėtų rinktis Prezidento rinkimuose. Vienas tokių kunigų – antisovietinis rezistentas, Katalikų kronikos leidėjas Robertas Grigas. Kauno arkivyskupijoje su juo kalbamės apie krikščionių laikyseną rinkimų akivaizdoje, santykius su politika apskritai, tradicinių partijų krizę ir paties R. Grigo politinį įsitraukimą.

Buvau nutaręs prieš rinkimus daugiau neparašyti nė žodžio, bet išklausęs vieną radijo laidą, negaliu nepasidalinti keliomis mintimis.

Lietuvos vyskupai savo priešrinkiminiame laiške visai neseniai rašė: „Prieš atiduodant savo balsą už kurį nors kandidatą vertėtų atkreipti dėmesį, ar jis gerbia žmogaus kilnumą, sąžinės ir religijos laisvę, brangina gyvybę nuo jos pradėjimo iki natūralios mirties, ar jam rūpi šeima, ar kandidatas pasisako už laisvą tėvų pasirinkimą auklėti vaikus pagal savo moralinius ir religinius įsitikinimus“.

Šimonytės štabas desperatiškai bando suvilioti už Šimonytę balsuoti katalikus, kurie šiaip jau turi gerą priežastį už ją nebalsuoti. Mano feisbuke iššoko mokama Šimonytės rinkiminė reklama. Reklamoje buvęs pranciškonų provincijolas agituoja už kandidatę, kuri dvasininko žodžiais: „Pakvies juos [tėvus ir vaikus] žiūrėti į horizontą. Tada vaikai turės ateitį. Nes horizonte laukia jis – Dievas“ ...

Lietuvos Krikščionių demokratų-Tėvynės sąjungai, viešosios erdvės valdytojams ir formuotojams bei Vyskupų Konferencijai: „O jei pats šėtonas kandidatuotų į Lietuvos Prezidento postą, ar kunigams irgi būtų nurodyta užsičiaupti ir „nesikišti į politiką“?“

„Lietuvos vyskupai dar kartą primena, kad kunigai pašaukti skelbti Evangeliją ir tarnauti toms bendruomenėms, kurios jiems yra pavestos. Kaip nustato 287 kanono 2 dalis, „dvasininkai ir vienuoliai neturi aktyviai dalyvauti politikoje ir politinių partijų veikloje, nebent kompetentingos bažnytinės valdžios sprendimu tai būtų reikalinga Bažnyčios teisėms ginti ar bendram gėriui skatinti“, – teigiama šiandien Lietuvos vyskupų konferencijos pranešime.

Kai praeityje kai kurie dvasininkai atvirai pasisakydavo už konservatorius, dvaras ( čia galiu pavartoti ir įmantresnį terminą – deep state) buvo ramus. Priekaištų, kad kunigai kišasi į politinius reikalus, nebuvo. Dabar, kai pora kunigų įspėjo, kad formaliai krikščioniškai krypčiai priklausanti politikė Ingrida Šimonytė iš tiesų pasisako prieš krikščionišką mokymą apie šeimą, dvaras užgriuvo ne tik tuos dvasininkus, bet ir visą Bažnyčią. Su baisia jėga. Pradėta įsakmiai aiškinti, ką gali ir ko negali daryti Bažnyčia.

Jei nežinojote, krikščioniškos vertybės ir bendrasis gėris – tai dvi kodinės sąvokos, apibrėžiančios du skirtingus mąstymo apie krikščionio pilietinį buvimą pasaulyje tipus.

Prezidento ir Europos Parlamento rinkimų kontekste Lietuvos katalikiškoje erdvėje susiformavo įtampos laukas, kuriame ypač stipriai pasireiškė dvi skirtingos mąstymo apie krikščionio pilietinį buvimą pasaulyje prieigos, kurių kodiniais žodžiais tapo „bendrasis gėris“ ir „krikščioniškos vertybės“.

Kadangi tebeverda aistros dėl kunigų (ne)dalyvavimo politikoje, drįstu darsyk paskelbti savo neseniai Šiauliuose skaitytą paskaitą apie krikščionybės santykį su didžiosiomis dabarties ideologijomis.

Be komentarų.

Kai su dzūko temperamentu ir rezistento įpročiu nedviprasmiškai pasakiau, ką galvoju apie Lietuvos laukiančius pasirinkimus, išgirdau – kaip visada tokiais atvejais – daug paauklėjimų apie kunigui deramą santūrą, kultūringumą ir kitas svarbias dorybes.