Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Minėdami Garliavos antpuolio 8-ąsias metines gegužės 17-ąją neabejingi piliečiai ir vėl rinkosi į Simono Daukanto aikštę, kad ir vėl paklaustų „Ar dar gyva Deimantė?“.

Kad Europos sąjunga (ES), būdama Europos idėjos realizacija, neturi veido, nei kūno – žinojom. Kad ji neturi patrauklumo – jautėm. Kad bendradarbiavimas joje ribotas – supratom. Dabar klausiam: ar ji turi realią valdžią?

Nėra ir negali būti nevykdomos valdžios. Valdžia yra tai, kas sutelkia žmones kartu. Tai, kas kuria viešą bendro veikimo erdvę, kurioje veikiama politiškai. Valdžia vykdoma, kai viešojoje erdvėje jos ištariami žodžiai ir atliekami veiksmai nesiskiria. Priešingu atveju gresia vidinis irimas. Ir tai kuo mažiausiai susiję su euroskeptikų bei euroentuziastų ginčais. 

528 tikintieji iš visų Lietuvos vyskupijų Lietuvos Vyskupų Konferencijai (LVK) išsiuntė laišką, kuriame klausia, ar pasibaigus COVID-19 epidemijai į visas Lietuvos bažnyčias vėl bus sugrąžinta praktika dalyti ir priimti šv. Komuniją ant liežuvio, bei prašo šios praktikos sugrąžinimo kuo greičiau.

Kelioms dienoms sugrįžo bjaurūs orai, paniuro dangus. Bet iš įpročio vis viena išsliūkini pasivaikščioti paneriais. Pro Žvėryno tvenkinius, ant kranto snūduriuojančias antis. Vėjas kerta į veidą kruopas iš prakiurusio debesies. Prisėdi ant nuvirtusio gluosnio. Žiūri į sūkuriuojančią tėkmę. Upei nė motais mus užgriuvusios negandos, baimės ir nerimas – teka sau kaip tekėjusi. Atlaisvėjus karantino varžtams, saulėtomis dienomis čia jau šurmuliuodavo marga publika, šeimomis su vaikais ir augintiniais. Dabar – nė gyvos dvasios, kiek akys rėpia. Vienatvė. Ji manęs visai neslegia ir neerzina. Mano amato žmogui vienatvė yra įprasta būsena, sava, seniai prisijaukinta, net savotiškai maloni prabanga pabūti su savim, leisti nevaržomai tekėti mintims ir nuotaikoms. Savotiškas impresionizmas, sakytum.

„Kultūros barai“ | 2020-05-16

„Prieš pradėdami kalbėti apie kurio nors asmens baikštumą arba drąsą, pirmiausia turėtume susimąstyti, kokioje šalyje ir kokiais laikais tas žmogus gyveno“, – „Kultūros baruose“ rašo garsi vertėja Irena Balčiūnienė. Publikacijoje pateikdama plačią istorinę panoramą, ji atsigręžia į poetą Vincą Mykolaitį-Putiną lemtingais dviejų okupacijų metais. Ar tikrai jis buvo nendrė, linkstanti pavėjui, kaip teigė poetas Tomas Venclova?

Niekas ir niekada neįtikins manęs, jog pedofilijos nebuvo. Niekas. Nei šimtai teismo sprendimų, šūsnys prokurorų nutarimų. Nei manęs, nei Deimantės artimųjų, šalia kurių būdama ji patyrė laimingos vaikystės akimirkas.

Ir kurie ne iš teisminės valdžios sausa kalba surašytų sakinių,  o iš vaiko lūpų tiesiogiai girdėjo žodžius, nuo kurių kraupo. O vėliau jau kraupo nuo grėsmingiausių institucijų siunčiamų raštų, reikalaujančių, įsakančių, grasinančių... 

Patikėkite, jog liko Deimantės žodžių, kurių net nesiryžome dėti į knygą ar net sakyti žmonėms.

Ir aš, ir mano artimieji žino tiesą ne iš akivaizdžiai „parsiduodančių“ žurnalistų ar redakcijų antraščių. Ir tiesa suteikia stiprybės priešintis neteisybei iki galo.

Nepaisant teisminės valdžios nurodymų – sprendimų, netiesiogiai reikalaujančių atsisakyti, pasiduoti, nutilti, palūžti.

Bent kiek pabandykite įsivaizduoti, ką jaučiame mes, Deimantės artimieji, iš kurių fizine prievarta išplėšiamas mūsų vaikas ir pradanginamas. Kai mes tikrai žinome, ką teko jai patirti ir kam ji vėl grąžinama. Ar mes galėjome elgtis kitaip? Ar mes galime elgtis kitaip dabar ?

Opozicijos lyderis G. Landsbergis bei jo sutuoktinė ir su jų šeima bei statybomis susijusios įmonės atsisakė Seimo komisijai paaiškinti ir (arba) pateikti dokumentus, kurie pagrįstų UAB „Krajama“ su žemės sklypu įsigijimo už 1 € sandorį, jo vertę ir paaiškintų jo įsigijimo aplinkybes, dėl to komisija negalėjo pabaigti parlamentinio tyrimo.

Per pastaruosius kelis dešimtmečius, ir per visą XX amžių, mes prisiklausėme labai daug ideologinių pasakų ir nuo jų tapome priklausomi, kaip kokie Pavlovo šuneliai.

Veidaknygė

Suprantu, kad karantinas jau atsibodo daugeliui, tarp jų ir man. Suprantu, kokioje psichologinėje būsenoje yra 60+ metų žmonės, kurie nežino, ar galės grįžti į darbą, net jei karantinas pasibaigs. Ir dar daugelį kitų dalykų.

Kai vakar parašiau „Čiukčius prie Baltijos“ ir įrašas sulaukė daug reakcijų ir diskusijų, negalėjau nė numanyti, kad ten kelti klausimai taip greitai tiesiog kaktomuša atsitrenks į tikrovę. Dar tą patį vakarą delfis paskelbė, kad Rasų kapinėse išniekintas Jono Basanavičiaus kapas. Paskelbė lyg tarp kitko, kaip kokią nereikšmingą smulkmeną, nuskęstančią policijos kriminalinių įvykių suvestinėje. Kiti informacijos kanalai į tai beveik nereagavo. Tiesa, šiandien viena kita mediją žinią jau paminėjo.