Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Jau ilgokai stebime Lietuvos piliečių demoralizaciją, kurią atvirai vykdo valdantys politikai. Štai prieš keletą metų buvome liudininkai, kaip vienas jaunas žmogus lyg neužtarnautą palikimą gavo politinę partiją, dar anksčiau kita tos pačios politinės kompanijos jaunuolė – Europarlamento mandatą, o nūnai kitas jau kitos politinės grupės jaunuolis matuojasi Eurokomisaro kėdę.

Šiandien LR Seime pateikiamas Lygių galimybių įstatymo nauja redakcija. Svarstymui teikia Žmogaus teisių komitetas (in corpore).

Aiškinamasis raštas teigia, kad nauja įstatymo redakcija siekiama suderinti Lygių galimybių įstatymą su Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymu, patikslinti sąvokas, jas atnaujinti pagal EŽTT praktiką, sukurti sklandesnį Lygių galimybių kontrolieriaus institucijos veikimo mechanizmą.

Na štai sulaukėme: Bumblauskas tapo litvinistu – pseudomokslinės antilietuviškos teorijos išpažinėju.

Gyvename laikais, kai Valstybė įvairiais pretekstais siekia reguliuoti ir kontroliuoti vis daugiau gyvenimo sričių. Iki šiol šeima vis dar buvo aplinka, kur buvome santykinai laisvi nuo valstybės kišimosi.

Šiauliuose nerimsta diskusijos dėl valdžios ketinimų iškirsti Vilniaus gatvės bulvaro, Aušros alėjos ar Vasario 16-osios gatvių liepas ir jų vietoje pasodinti medžius mutantus, Tautoje apverstais šluotražiais vadinamus.

2016–2017 metais aptarinėjant šios miesto dallies rekonstrukcijos projektus, valdžia kalbėjo, kad brandžiosios liepos bus paliktos. Nuo to laiko savivaldybės administracijai vis nesisekė44 surasti rangovų, kas imtųsi realių darbų. Direktorius Antanas Bartulis net visuomenę apkaltino, kad jos aktyvumas užtempė bulvaro rekonstrukcijos darbus. Pažadai neliesti brandžių medžių liejosi iki… 2019-ųjų metų savivaldos rinkimų. Po jų situacija pasikeitė, o pažadai išbluko?

Danguje bus džiaugsmo dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio

Pas Jėzų rinkdavosi visokie muitininkai ir nusidėjėliai jo žodžių pasiklausyti. O fariziejai ir Rašto aiškintojai murmėdavo, sakydami: „Šitas priima nusidėjėlius ir su jais valgo“. Tuomet Jėzus pasakė jiems palyginimą: „Kas iš jūsų, turėdamas šimtą avių ir vienai nuklydus, nepalieka dykumoje devyniasdešimt devynių ir neieško pražuvusios, kolei suranda?! Radęs su džiaugsmu dedasi ją ant pečių ir, sugrįžęs namo, susikviečia draugus bei kaimynus, sakydamas: ‘Džiaukitės drauge su manimi! Radau savo pražuvėlę avį!’

Sakau jums, taip ir danguje bus daugiau džiaugsmo dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio negu dėl devyniasdešimt devynių teisiųjų, kuriems nereikia atsiversti. Arba kuri moteris, turėdama dešimtį drachmų ir vieną pametusi, neužsidega žiburio, nešluoja namų ir rūpestingai neieško, kolei suranda? Radusi ji susivadina drauges bei kaimynes ir sako: ‘Džiaukitės su manimi, nes radau drachmą, kurią buvau pametusi’. Sakau jums, šitaip džiaugiasi Dievo angelai dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio“.

[Jis kalbėjo toliau: „Vienas žmogus turėjo du sūnus. Kartą jaunesnysis tarė tėvui: ‘Tėve, atiduok man priklausančią palikimo dalį’. Tėvas padalijo sūnums turtą. Netrukus jaunėlis, susiėmęs savo dalį, iškeliavo į tolimą šalį. Ten, palaidai gyvendamas, išeikvojo savo lobį. Kai viską išleido, toje šalyje kilo baisus badas, ir jis pradėjo stokoti. Tada nuėjo pas vieną šalies gyventoją ir stojo jam tarnauti. Tasai jį pasiuntė į laukus kiaulių ganyti. Jis geidė prikimšti pilvą bent ankščių jovalo, kurį ėdė kiaulės, tačiau nė to jam neduodavo. Tada susimąstė ir tarė: ‘Kiek mano tėvo samdinių apsčiai turi duonos, o aš čia mirštu iš bado! Kelsiuos, eisiu pas tėvą ir sakysiu: ‘Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nesu vertas vadintis tavo sūnumi. Priimk mane bent samdiniu!’ Jis pasiryžo ir iškeliavo pas tėvą.

Tėvas pažino jį iš tolo, labai susigraudino, pribėgo prie jo, puolė ant kaklo ir pabučiavo. O sūnus prabilo: ‘Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nebesu vertas vadintis tavo sūnumi…’ Bet tėvas įsakė tarnams: ‘Kuo greičiau atneškite geriausią drabužį ir apvilkite jį. Užmaukite jam ant piršto žiedą, apaukite kojas! Atveskite nupenėtą veršį ir papjaukite! Puotaukime, linksminkimės! Nes šis mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado’. Ir jie pradėjo linksmintis.

Tuo metu vyresnysis sūnus buvo laukuose. Eidamas namo ir prisiartinęs prie sodybos, išgirdo muziką ir šokius. Jis pasišaukė tarną ir paklausė, kas čia dedasi. Tas jam atsakė: ‘Sugrįžo tavo brolis, tai tėvas liepė papjauti nupenėtą veršį, kad sulaukė jo sveiko’. Tada šis supyko ir nenorėjo eiti namo. Tėvas išėjęs pradėjo vadinti jį vidun. O jis atkirto tėvui: ‘Štai jau tiek metų tau tarnauju ir niekad tavo įsakymo neperžengiau, o tu man nė karto nesi davęs nė ožiuko pasilinksminti su draugais. Bet vos tik sugrįžo šitas tavo sūnus, prarijęs tavąjį turtą su bloga draugija, tu bematant jam papjovei peniukšlį’. Tėvas atsakė: ‘Vaikeli, tu visuomet su manimi, ir visa, kas mano, yra ir tavo. Bet reikėjo puotauti bei linksmintis, nes tavo brolis buvo miręs ir vėl atgijo, buvo žuvęs ir atsirado!’“] (Lk 15, 1–10. [11–32])

Nuostabi buvo vasara. Neįvyko jokių stichinių katastrofų, kurias pranašavo didžiosios žiniasklaidos antraštės. Pakako ir saulės, ir lietaus, ir vėjo. O ir politinėje Lietuvos padangėje po trejų rinkimų valstybė nesugriuvo, neprasidėjo maištai ar revoliucijos.

Bet sakyti, kad nieko naujo neįvyko, irgi negalėtum. Įvyko. Lietuva išsirinko naują Prezidentą ir iš Daukanto rūmų išgirdo naują pasakojimą apie Gerovės valstybę. Tiesa, pasakojimas dar nepapasakotas, yra tik jo pavadinimas, na ir spėlionės, koks bus šio naratyvo siužetas ir turinys.

Kiekvienas tą gerovę savaip supranta, skeptikai šypsosi. Girdėjom, skaitėm ir Tomą Morą, ir Kampanelą, ir komunizmą statėm visą penkiasdešimtmetį... Bet net ir tie, kurie jau gyvena gerovėje, ką besakysi, nori gyventi dar geriau. Taigi, paspėliokim, kaip ta Gerovės valstybė galėtų atrodyti.

Viena, kai klausai barzdotų kukuraičių apie pagalbas šeimai ar susiraukusių miliūčių apie vaiko teises, atvejo vadybą, gerovės komisijas ir modernios tėvytės kursus, ir kita, kai matai paprastą, modernų fašizmą kasdienybėje, gyvai, pro savo langą.

Minėdami filosofo Arvydo Šliogerio 75-metį kviečiame prisiminti profesoriaus pranešimą „Apie lietuviškąjį galvojimą“, kurio tezes 2014 m. lapkričio 11 d. skelbė ir „Nepriklausomybės sąsiuviniai“

Smulkios nuoskaudos greitai užsimiršta. Bet pasaulyje būna tokio blogio, kurio padariniams ištaisyti reikia ištisų dešimtmečių, sutelkto kartų darbo, didžiulės išminties ir kantrybės. Blogis, kuris mus ištiko, buvo Molotovo-Ribentropo paktas. Mes jį minėjome pernai, minėjome šiais metais, galų gale minėjome jį per tą lemtingą mitingą Vingio parke, kuris grąžino mums istorinę atmintį.