Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

„Mes esame demokratinė šalis, kurioje tai, kas bus Vyriausybės vadovas, kas bus komitetų pirmininkai, sprendžia rinkėjai per rinkimus. Dabar rinkimų rezultatai yra tokie, ir jeigu žmonėms nepatinka ši valdžia, nepatinka šie komitetų pirmininkai, nepatinka ši premjerė ir ministrai – jie 2024 m. galės ateiti ir išsirinkti sau tokius pirmininkus, kurie jiems patinka. Tą patį galės daryti ir tie patys 300 tūkst. žmonių, kuriems dabar nepatinka atsakomybę prisiėmę žmonės… Man atrodo, kad reikia ne tokiu būdu Seime žmones keisti“ (I.Šimonytė).

Šiandien turime unikalią galimybę atrasti teisingus teisinius sprendimus, kurie padėtų apginti visų visuomenės grupių teises, bet nesulaužyti esminių dalykų – daugeliui labai brangių tradicinių vertybių, tokių, kaip šeima, žmogus, kurios yra mūsų visuomenės ir valstybės pagrindas.

laikmetis.lt

Dėl COVID-19 pandemijos ir jos pasekmių įvesto karantino situacijos kaip svarbiausi iškilo klausimai, kurie iki šiol katalikų bendruomenėje nekeldavo didesnių diskusijų. Turiu omenyje klausimus apie šv. Mišių malonės išskirtinumą ir religijos laisvės ribas. Arba tiksliau – tų ribų pateisinimą. Per karantiną įvestas draudimas tikintiesiems tiesiogiai dalyvauti šv. Mišiose atvėrė dar vieną takoskyrą tikinčiųjų bendruomenėje šalia jau egzistavusių, o kilusi diskusija tapo ne tik Bažnyčios, bet ir visos visuomenės diskusijų objektu.

„Bažnyčios žinios“ | 2003 m. rugpjūčio 14 d. (Nr. 15)

Roma, Tikėjimo mokslo kongregacijos būstinė, 2003 m. birželio 3 d., šventųjų kankinių Charleso Lwanga ir jo palydovų atminimo diena

Įžanga

1. Popiežius Jonas Paulius II ir atitinkamos Šventojo Sosto dikasterijos pastaruoju metu neretai imdavosi įvairių su homoseksualumu susijusių klausimų (1). Tai – nerimą keliantis moralinis ir socialinis reiškinys ir tose šalyse, kur jis dar nėra iškilęs teisėtvarkos lygmeniu. Juo labiau jis yra toks šalyse, kur teisinis pripažinimas, kai kada numatantis ir įvaikinimo galimybę, homoseksualiosioms sąjungoms jau suteiktas arba tai norima padaryti. Pateikiamose pastabose nėra jokių naujų mokymo elementų, jomis tenorima priminti esminius šios problemos momentus ir pateikti racionalių argumentų, kurie galėtų padėti vyskupams parengti konkretesnius pareiškimus, atsižvelgiant į ypatingas sąlygas įvairiose pasaulio dalyse, – pareiškimus, skirtus santuokos, šeimos pagrindo, kilnumui ir visuomenės, kurios sudedamoji dalis ši institucija yra, tvarumui apsaugoti bei skatinti. Šiomis pastabomis taip pat siekiama parodyti katalikų politikams, koks turėtų būti krikščioniškąją sąžinę atitinkantis elgesys šiai problemai skirtų įstatymų projektų akivaizdoje (2). Kadangi kalbama apie dalyką, susijusį su prigimtiniu dorovės įstatymu, šie argumentai pateikiami ne tik tikintiesiems, bet ir visiems žmonėms, įsipareigojusiems skatinti bei ginti visuomenės bendrąjį gėrį.

Paklaustas, kaip vertina diskusijas apie Stambulo konvencijos ratifikavimą, prezidentas Gitanas Nausėda neslėpė nusivylimo, rašoma kovo 1 d. BNS paviešintoje informacijoje.

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) pirmininkas Ramūnas Karbauskis atviru laišku kreipėsi į Seimo narius, kurie netrukus susirinks į pavasario sesiją. LVŽS lyderis ragina Seimo narius nenusigręžti nuo tradicinės šeimos, ieškoti sutarimo ir nepriešinti visuomenės ypač šiuo sudėtingu laiku, kada valstybė alinama karantino.

Savo archyve išsaugojau įdomų tekstą, kurį paskelbiau mano redaguotame laikraštyje „Kauno aidas“ 1988 m. gruodžio 8 d. Tai atsitiko netrukus po to, kai Algirdo Brazausko vadovaujama Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba atsisakė priimti konstitucines pataisas ir pasekti Estijos pavyzdžiu.

Kilo didelis visuomenės pasipiktinimas – Sąjūdis tuo metu buvo „ant bangos“, tačiau sykiu pasireiškė ir tam tikras jo politinis silpnumas: į politinę apgavystę (su kompartijos vadais Sąjūdžio lyderiai buvo sutarę, kad Lietuva nepaves Estijos ir konstitucines pataisas priims taip pat!) reaguoti adekvačiai nesugebėjo, o ir priemonių neturėjo.

Taigi, po šių įvykių paskelbiau Rein Raud straipsnį iš estų spaudos, kur jis įdomiai ir, iš dabartinės perspektyvos žvelgiant, gana įžvalgiai aptarė mūsų politinio vystymosi modelį. Iš esmės jis ir išsipildė.

Prie to straipsnio tąsyk pridūriau redakcijos prierašą:
„Skaitytojų dėmesiui siūlome publikaciją iš estų spaudos – rašytojo, lietuvių bičiulio, Rein Raud’o straipsnį apie Sąjūdį ir politinę padėtį Lietuvoje. Nors su kai kuriais autoriaus teiginiais galima būtų ginčytis, tačiau kritiškas, be euforijos žvilgsnis iš šalies galėtų būti mums ne tik įdomus, bet ir naudingas.“

Dabar tą straipsnį spausdinčiau be jokio prierašo.

Vidmantas Valiušaitis

Dalijamės antrojo gavėnios sekmadienio Šv. mišių, aukotų Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčioje, įrašu.

Jame užfiksuotas ne tik br. Pauliaus Vaineikio, OFM, liudijimas ir jo paskelbta žinia: „Dvasinis sukilimas prasidėjo: Už Kristų, už šeimą, už Lietuvą!“ (nuo 32 min.), bet ir brolių pranciškonų palaikymas, išsakytas jam klebono Juozapo Marijos OFM lūpomis (ir tiesiogiai – įžanginiame žodyje nuo 29 min., ir netiesiogiai – per Evangelijos komentarą nuo 21.30 min.): „Tai, kas teisu ir teisinga, tas turi būi išsakyta ir palaikyta. [...] Tiesa negali būti paslėpta, Geroji Naujiena negali būti nutildyta“.

Vatican.news

Europos Sąjungos vyskupų konferencijų komisija (COMECE) pasiuntė laišką Europos Parlamento (EP) pirmininkui, kuriame išsakė keletą pastabų dėl EP rezoliucijos apie teisę į abortą Lenkijoje. Jame pažymima, kad nėra „teisės į abortą“ ir kad šis klausimas yra šalių apsisprendimo reikalas.

Greta žvaigždėto dangaus, moralės dėsnio (sapienti sat) ir pan. yra ir dar vienas ne mažiau stebinantis dalykas: begalinio naivumo tikėjimas transformuojančia „švietimo“, mokyklos galia.