Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

1979 m. rugpjūtį, artėjant Vokietijos ir Sovietų Sąjungos 1939 m. rugpjūčio 23 d. slaptųjų susitarimų (Molotovo-Ribbentropo pakto) pasirašymo 40-osioms metines, pogrindinė Lietuvos antisovietinio pasipriešinimo organizacija – Lietuvos laisvės lyga – paskelbė „Moralinį ultimatumą TSRS vyriausybei“. Tai buvo itin svarbus politinis pareiškimas, kuriame išreikštas tautos siekis atkurti Lietuvos nepriklausomybę, griežtai pareikalauta paskelbti Molotovo-Ribbentropo susitarimus ir panaikinti jų padarinius – Lietuvos okupaciją.

Tai be galo kruvina žiauri, tačiau pamokanti istorija. Vos per 4 metus – nuo 1975 iki 1979 metų – Kambodža neteko, skirtingais duomenimis, nuo ketvirtadalio iki trečdalio savo gyventojų, t.y. per 2 milijonus žmonių. 

Ir šalį krauju užliejo ne užsienio priešai ir ne kokie mažaraščiai banditai, o kone geriausią to meto išsilavinimą turėjusio mokytojo suburti jaunuolių, o tiksliau –  dar berniukų būriai.

Mes, tiksliau, aš atsiprašau visų draugų – ypač tų, kurie myli Ralfą, – už suteiktą skausmą.

Taip, šiandien vežiau jį migdyti… Naktį tariausi su dviem klinikomis, kurios galėtų tai padaryti. Ralfo širdį tikrino ir neįtikėtino gerumo žmonių kardiologas, kuris darė viską, kad palengvintų Ralfo buvimą. Susisiekė net su profesoriais Maskvoje.

Potraukis stebėti įžymybių ar politikų asmeninį gyvenimą, matyt, yra seksualinio pobūdžio. Nors mes tokio potraukio nejaučiame, šią „Iš savo varpinės“ laidą pradėsime nuo mielos M. Majausko ir jo padėjėjos draugystės istorijos, tačiau mums rūpės visai kiti klausimai: Kaip galėjo atsitikti, kad vos baigusi mokslus mergina gali tapti šalies vadovo patarėja? O svarbiausia: kas yra kaltas, kad Prezidentūra tapo tikru tikriausiu dvaru? Ar prezidentas G. Nausėda išlaikys dvaro tradicijas ar vis dėlto atkurs Prezidentūrą?

Pro Patria

V. Laučiaus straipsnis „Sušimašinta Lietuva“ skatina prabilti apie iki šiol Lietuvoje nutylimą problemą. Kovos dėl tautos ir jos laisvės kovų istorinės atminties sunkios, bet tik šitaip ateina praregėjimas. Vis didesnė Lietuvos visuomenės dalis pastebi ir pripažįsta tai, kas daugeliui dar visai neseniai sukeldavo tik pašaipią šypsenėlę. Pradedama įsisąmoninti ir pripažinti, kad V. Putino 6-oji kolona yra ne perkaitusios vaizduotės vaisius.

Raigardas Musnickas |  „Žinių radijas“

Neseniai prasidėjęs memorialinių lentų nukabinimo vajus paskatino diskusijas, kieno atmintis turi būti įamžinta, o kas nevertas tokios garbės. Politinės partijos siūlo rengti aptarimą nacionaliniu lygių, įvertinant istorinę atmintį.

Ar tikrai įmanomas vieningas požiūris į mūsų istorijos įvykius ir asmenis?

Laidos pašnekovai: istorikas, žurnalistas Vidmantas Valiušaitis, politikos apžvalgininkas Mečys Laurinkus, politikas Audronius Ažubalis.

Rugpjūčio 18 d. sueina 40 metų nuo Kazio Škirpos (1895 m. vasario 18 d. – 1979 m. rugpjūčio 18 d.) – pirmojo Lietuvos kariuomenės kūrėjo savanorio, 1919 m. sausio 1 d. kartu su būriu savanorių Gedimino bokšte iškėlusio Lietuvos trispalvę, dalyvavusio mūšiuose su bolševikais, bermontininkais ir lenkais, pulkininko, žymaus Lietuvos diplomato, 1941 m. birželio sukilimo organizatoriaus, Lietuvos aktyvistų fronto įkūrėjo, Vyčio Kryžiaus ordininko – mirties.

Mūsų valstybės simbolis Vytis – agresyvus. Demokratijos, poltkorektiškumo ir tolerancijos laikais privalome keistis, peržiūrėti nebeaktualius, nebeatitinkančius laiko dvasios, pasenusius simbolius, tautosaką, istorinius naratyvus.

Anksčiau į pensiją išeidavo, o mus išneš. Į mitingus sueinam, o neužilgo mus vežimėliuose suveš. Toks piktų senių būrelis su vėliavom, nerimstantis dėl lėtai mirštančios valstybės. Jauni praeina su ausinukais ir žiūri kaip į zoologijos sodo gyvūnus – jie susirenka tik dėl varlyčių ir mytiūčių teisių.

Pabūsiu senis, kas dabar belieka – toks ir esu, po velnių, – pabambėsiu ant jaunų. Tais senais, labai blogais laikais, kai signatarai buvo linksmi, medžiai dideli ir amžinasis gyvenimas dar buvo čia, mes nemėgom valdžios ir neapkentėm jos pakalikų. Skundikai buvo visuotinai smerkiami ir neapkenčiami.

Didžiausias pagyrimas jaunam – būti šauniam. Šaunu buvo nesiklausyti jų muzikos, varomos per televizijos dėžes, šaunu buvo turėti savo subkultūrą ir autoritetus, atskirą, nepriklausomą pogrindinį gyvenimą ir vyresniems nesuvokiamas, savas vertybes.

15min.lt: „Tomas Venclova: „Škirpa nusipelnė gatvės ne daugiau negu Paleckis“

Senas tekstas, bet išraiškingas.

Poetas mano, kad „Kazys Škirpa, pataikavęs Hitleriui ir bendradarbiavęs su gestapu, nusipelnė gatvės ne daugiau negu Justas Paleckis, pataikavęs Stalinui ir bendradarbiavęs su NKVD“.