Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Vytautas Landsbergis vakar parašė: „Lietuvos rezistencija prasidėjo, taip matau, valstybės įgaliotų ambasadorių užsienio šalyse protestu, okupacijos ir aneksijos teisiniu atmetimu. [...] Būtų gera, kad istorikai visa tai nuosekliai aprašytų. Sekė sukilimai, tarp jų ir 1941-ųjų birželis, ir gynybos karas miškuose.“

Tai štai pasižiūrėkime, kaip veikė K. Škirpa. Dar nebuvo jokio LAF’o, jokio sukilimo, tik bolševikai grobė Lietuvos turtą ir rengėsi naikinti žmones. „Kaip žinia, užkariautojui teisinga yra grobti. Vergiamam ir pavergtajam teisinga yra priešintis, – rašo V. Landsbergis. – Užkariautojui tokie rezistentai yra maištininkai, nusikaltėliai prieš „tvarką“.“

K. Škirpa tad ir buvo „nusikaltėlis“ prieš tokią „tvarką“.

Nestygstant karui prieš Lietuvos laisvę, pagrindinis geopolitinis ekspansinis kariautojas grįžta ir grįžta prie jautriausios jam vietos. Mums, esantiems neišvengiamoj savigynos padėtyje, tai irgi turėtų būti svarbiausia ideologinio bei kitokio fronto linija. Alijantinio, energetinio ir taip toliau.

Kalba pasakyta minint penktąsias mons. Alfinso Svarinsko mirties metines. Iškilmė vyko liepos13 dieną Didžiosios Kovos apygardos partizanų parke

Prisimenu prieš trisdešimt metų plačiai skambėjusius žodžius: „Šaukiu lietuvį, burkis prie lietuvio!  Ir gyvą širdį prie gyvos širdies, kad tamsiame vidurnakty nežuvę, pakiltų rytmečiui gyventi ir žydėt“.

Šiuos žodžius užrašė Bernardas Brazdžionis, o aš, dar pilnai jų nesuprasdamas, plėšiau iš visos širdies, kaskart pasigarsindamas radijo aparatą.

Liepos 16 d.

Negalima užmiršti – šiuo metu LITUANIKA skrido.

Manifestas „Mes skrisime į Lietuvą“

Kai gūdžiais ir džiaugsmingais žalios jaunystės metais šis manifestas buvo paskelbtas Kauno žurnale-švyturyje „Nemunas“, jis bemat tapo jauniausios Sąjūdžio kartos manifestu. Man – tikrai.

Aplinkos ministras Kęstutis Mažeika nesupranta, kad gamtosauga yra daugiau nei medžioklė ir miškų ūkis.

„Leiskit medžioti, tada kalbėsim“, – maždaug tokį ultimatumą jis buvo išreiškęs saugomų teritorijų darbuotojams, kai jis dar buvo Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininku.

Dėl savo sprendimo suspenduoti narystę partijoje po TS-LKD vadovybės nedemokratiško „valymosi“ nuo kitaminčių partijoje, ir ypač dėl išsakytų motyvų dėl vertybinių nuostatų per pastarąsias savaites sulaukiau daug dėmesio ne tik iš kolegų politikų, bet ir, gal kiek netikėtai, iš daugelio su politika nesusijusių, bet aktyvių žmonių. Nesitikėjau tokio didelio palaikymo. Ir beveik visi užduoda tuos pačius klausimus: o kas toliau? Kuriuo politiniu keliu pasuksiu? Ar prisidėsiu prie krikščioniškomis vertybėmis besiremiančios partijos kūrimo?

Iš 2016 metų žaliavalstiečių Vyriausybės programos:

„DARNI MIŠKŲ POLITIKA

90. (...) Deja, pastaruoju metu ryškėja tendencija mišką vertinti tik kaip medienos išteklių, pamirštant kitas miško funkcijas: rekreacinę, buveinių, miško gėrybių. Todėl sieksime sprendimo suderinant ekonominius interesus, teisę į nuosavybę ir gamtosauginius, kraštovaizdžio apsaugos reikalavimus.
(...)

Dėmesio K. Škirpai šiuo metu nebus per daug, ypač pristatant autentišką jo paties galvojimą, pažiūras, pasakytus žodžius ir teiginius, bet ne kitų interpretacijas ir pritempinėjimus prie sovietų sukonstruoto jo melagingo įvaizdžio, kuris dabar eksploatuojamas istoriją miglotai suvokiančiųjų lietuvių rankomis, tuo pat metu nesąmoningai tampant jiems Kremliaus propagandos prieš Lietuvą įrankiais.

Šita prasme, manau, naudinga būtų susipažinti su K. Škirpos 1947 m. gruodžio 23 d. interviu savaitraščiui „Mintis“, kuris buvo leidžiamas Vokietijoje. Pats K. Škirpa su šeima tuo metu gyveno Airijoje, dėstė vietos koledže.

Šis interviu iš dalies paaiškina kodėl Lietuvai nedraugiškos jėgos iki šiol taip bijo K. Škirpos. Viena iš priežasčių, kad jis buvo toli pramatantis politikas, gebantis įvertinti kintančias politines sąlygas, jose orientuotis, priimti įmanomus tomis aplinkybėmis sprendimus, imtis akcijos veikti. Tokių politikų Lietuvos istorijoje nebuvo labai daug, tokie „nereikalingi“ nė dabar.

R. Dagio pareiškimas nepalieka abejonių, kad suspendavęs savo narystę TS-LKD, jis netrukus žengs ir kitą žingsnį – visiškai nutrauks ryšius su šia Sąjūdžio idealų tęsėjos vaidmenį mėginusia monopolizuoti, bet galiausiai juos išdavusia partija. Parlamentaro pareiškime išdėstyti faktai ir argumentai yra nuoširdūs ir pagrįsti – ši partija virto savo pačios karikatūra. Maža to, šiandien ją be išlygų galima vadinti Lietuvos duobkasių partija. Toks apibūdinimas yra skausmingas tautai ir valstybei likusiems ištikimiems partijos nariams. Deja, jie ne tik nelemia partijos politikos, bet seniai joje neturi balso. Ir jo niekada nebeturės. Tuo abejoti neleidžia tik ką paskelbtas partijos bičiulių įskundinėjimu bei persekiojimu liūdnai pagarsėjusio A. Vyšniausko straipsnis (skaityti ČIA).

Iš tolimųjų Turkmėnijos smėlynų gavę žinią, kad gimė anūkėlė, seneliai pasodino liepą. Gyveno jie tada Aukštagojaus kaime, įsikūrusiame Lepšynės pamiškėj – geras kelio gabalas nuo prie plento stūksančios Talkonių gyvenvietės.

Labai mylėjau savo liepą. Parvežta Lietuvon dažnai apie ją sukdavausi, prie jos glaudžiausi. Vėliau seneliai sodybą pardavė ir išsikėlė į Pumpėnus, kad man būtų arčiau eiti į mokyklą, bet naujuosius šeimininkus perspėjo liepos neliesti, tegul auga…

Žinojimas, kad turiu savo medį, mane guodė ir stiprino jau suaugus, gyvenant Vilniuje, ir ypač kelionėse, būnant toli nuo Lietuvos.

Šiandien Aukštagojus beveik nunykęs, belikusios tik kelios dar gyvos sodybos, o keliukas palei mišką praktiškai užžėlęs šabakštynais. Nebėra ir mano liepos. Nupjovė. Nors ji niekam netrukdė.
Tuščia…