Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Šių metų žurnalo „Kultūros barai“ 7/8 numeryje paskelbta publikacija – paskutinis mano straipsnis apie Eimuntą Nekrošių. Nemaniau, kad tai bus atsisveikinimo žodis su pasaulinio dydžio asmenybe ir kukliu žmogumi, nuostabiu draugu, kuris niekad neišduoda, bet ir neatleidžia išdavystės.

Pagal naudingą naudingų idiotų skundą gestapo metodais, nacius garbinančio ir iš visuomenės lėšų apmokamo „vaikų gelbėtojo“ pagrobtas kauniečių vaikas grąžintas tėvams. Tuo pripažįstant, kad grėsmės ir jokio smurto nebuvo. Tačiau motinai, norėjusiai apsaugoti savo vaikelį, ikiteisminis tyrimas dėl „smurto“ tęsiamas. Ir byla apie tai, ko nebuvo, bus nagrinėjama teisme?

Latviai savo valstybės šimtmetį atšventė kitaip negu mes. Atidžiai įsižiūrėkime į didingų Rygoje įvykusių eitynių reginį ir susimąstykime. Skirtumas tarp jų ir mūsų – pribloškiantis. Lietuva atšventė pati nesuprasdama, kas ji yra ir ką švenčia – lyg ir valstybės, lyg ir ES provincijos jubiliejų. Latviai šventė savo valstybę. Kitaip negu mes, jie suprato, kad ką nors švenčiant būtina kulminacijos akimirka, kai visos šventės prasmės sueina į vieną tašką ir perkeičia joje dalyvaujančius žmones. Mes į šią viršūnę neįkopėme ir net nemėginome pakilti. Lietuvos gimtadienis iš esmės virto tik kiek triukšmingesne pramogavimo diena, skirta trumpam „prasiblaškyti“ nuo pilkos kasdienybės rūpesčių. Ši diena taip ir liko dvasiškai bei politiškai neįprasminta, ji taip ir netapo akimirka, kurioje amžinybės perspektyvoje būtų susitikusios lietuvių tautos praeitis, dabartis ir ateitis.

LRT.lt

Didžioji dalis mūsų inteligentijos sušaldyta, iššaudyta ir pažeminta Sibire, o mes esame tik želmenys tos inteligentijos, interviu LRT.lt sako kunigas Ričardas Doveika. Jo teigimu, dabar gyvename šešėlių ir melo karalystėje, kai nuomonę apie tiesą pavertėme tiesomis, kurias žūtbūt reikia įtvirtinti. Be to, pasak kunigo, mūsų visuomenė nuolat gąsdinama, o jei drįsti tai kritikuoti – lieki didžiausiu tautos priešu.

Drąsius Kedys, Garliavos įvykiai, o svarbiausia – rezonansinė, per visą pasaulį nuskambėjusi Deimantės Kedytės istorija, pedofilijos byla, kurios metu paslaptingai skrandžio turiniu užspringo mergaitės tėvas ir gynėjas, o netrukus nuo keturračio nuvirto ir žuvo vienas pagrindinių įtariamųjų Andrius Ūsas. Galiausiai visos pedofilijos bylos esmė – Deimantė Kedytė, daugiau nei 200 kaukėtų pareigūnų šturmuota, vaikų teisių specialistų įkalbinėta, mamos Laimutės Stankūnaitės drauge su advokatu Gintaru Černiausku prievarta atplėšta nuo globėjos kelių ir klykianti nunešta į automobilį, ir išvežta – ir iki pat šiandien nežinoma, kur ji toliau neva saugoma.

Mergaitės likimas iki šiol nežinomas. Kur mergaitė, nežino net prezidentė. Šimtai žmonių, kurie kasdien budėjo ir mūru stojo mergaitės ginti, šiandien liko paslėpti po žeminančiais epitetais – „patvoriniai“, „violetinė minia“, netgi „Rusijos agentai“. Jie tapo istorijos veidu, o pati mergaitė, tarsi koks nereikšmingas personažas, buvo nustumtas į užkulisius. 

Nustumta ne atsitiktinai, o tų profesionalų, kurie geba manipuliuoti žmonių emocijomis ir jausmais. Ne kartą įsitikinome: jie gali modeliuoti tikrovę ir ją pateikti taip, kad daugeliui ji taps akivaizdžia tiesa ir realybe. Taigi, skambi frazė „daug kartų kartojamas melas virsta tiesa“ – ne koks atsitiktinių žodžių kratinys, o reiškinys, kuris įgyvendinamas nuožmiu ir sustyguotu darbu.

Dirbantys tokį darbą, atsakykite man – kiek kainuoja melą paversti tiesa?

Paskaita, skaityta Studentų ateitininkų rudens akademijoje „Santuoka, šeima ir kiti neliberalūs gėriai“, vykusioje Marijampolėje 2014 m. spalio 10–12 d.

Sėdžiu alsų praėjusios vasaros vidurnaktį pustuščiame Minsko aerouoste, laukiu naktinio skrydžio į Batumį ir bandau atmintyje megzti laiko ir pasikeitusių aplinkybių sutraukytus ryšius su gruzinų menininkais. O tų ryšių ne tokių jau menkų būta – paskutinį sovietmečio dešimtmetį Kauno dramos teatras, kuriame tuo metu dirbau etatiniu režisieriumi, intensyviai bendravo su savito, plačiai pripažinto režisieriaus Michailo Tumanishvilio teatru iš Tbilisio. Keitėmės gastrolėmis, stažuotėmis, užgniaužę kvapą žiūrėjome vieni kitų tų pačių T.Wilderio „Mūsų miestelio“ ir N.Gogolio „Pamišėlio užrašų“ veikalų pastatymus. Atmintyje iškyla vaizdiniai, kai dar žymiai anksčiau, prieš penkiasdešimt metų, būdamas moksleivis, tėvų ir jų klasiokų – buvusių Alytaus gimnazijos abiturientų – automobilių vilkstinėje vykau į tolimą Gruzijos kaimą aplankyti jų klasės draugės, Sibiro tremtyje ištekėjusios už tokio pat tremtinio gruzinų mokytojo ir įsikūrusios vyro tėviškėje. Šeimininkų vaišingumui nebuvo ribų, o į visą savaitę užsitęsusią džiaugsmingą susitikimo po daugybės metų šventę plūdo svečiai iš artimų ir tolimų apylinkių. Vieną dieną pasirodė ir itin keista pora – neaukštas tylus vyriškis ir visiška jo priešingybė – stambi ryški, temperamentinga jo gyvenimo draugė. Paaiškėjo, kad tai Zugdidžio teatro scenografas Petraitis, vieno iš 26-ųjų metų perversmo vadovų pulkininko Petruičio sūnus, radęs galimybes ramiai gyventi bei kurti tik toli nuo tėvynės, ir jo žmona – garsi to paties teatro aktorė. Sužinojusi, kad esu pasiryžęs studijuoti režisūrą, ši man tada tokia įstabi ir neregėta primadona su visu provincijos tragikės temperamentu palaimino mano pasirinkimą eiti „erškėčiuotu teatro keliu“... Ir štai dabar, po daugiau nei 30 metų nuo paskutinio apsilankymo Gruzijoje, praėjęs beveik jau visą savo teatro kelią, to paties Zugdidžio teatro vyriausiajam režisieriui, entuziastingam Lietuvos draugui Badriui Tseredianiui tarpininkaujant, vykstu į 4-ąjį tarptautinį Počio Regioninių teatrų festivalį Sakartvele stebėti spektaklių bei vadovauti kūrybinei laboratorijai. Šiame šalies regione, kur Rionio upė įteka į Juodąją jūrą ir kur buvo antikinė Kolchidė, kur Jasonas ieškojo Aukso vilnos bei sutiko Medėją, anksčiau nesilankiau ir šiek tiek nerimauju, ar rasiu ką nors atpažįstama, ar tai bus visiškai nauja pažintis su terra incognita.

Europos Sąjunga buvo kuriama prieš totalitarizmą – atvirą terorą prieš savo piliečius ir kitas valstybes. Ir ji sėkmingai tai padarė. ES yra Šaltojo karo darinys, kai kiekvienas buvo už save ir kuo nors (sąjungininkais), kad galėtų išgyventi ir atremti atvirą agresiją. Žiūrint dar giliau, ES – tai 19 a. procesų kūrinys, tiksliau, reakcija į to ilgojo šimtmečio pagrindinius procesus – industrializmą ir agresyvųjį nacionalizmą.

Juvelyrės ir rašytojos Jurgos Lago kalba (ir jos vaizdo įrašas) spalio 30 dieną prie Seimo vykusiame mitinge prieš Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą, įteisinusį masinį vaikų atiminėjimą Lietuvoje.

Kuriozas dėl neįvykusio prezidentės skrydžio į Rygą (taip pat ir į Taliną) – tai ne vien valstybės vadovės darbotvarkės planavimo, diplomatinio protokolo ir visos užsienio politikos klausimas. Problema net didesnė už pačios D.Grybauskaitės personą, jeigu taip galima būtų pasakyti.