Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Raseinių rajone kilo didžiulis pasipriešinimas savivaldybės politikų vienbalsiai nustatytoms komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo kainoms. Pasipiktinimą turgavietės teritorijoje organizuotame pikete išreiškė ūkininkai, verslininkai, senjorai ir kt. Savivaldybės mero pavaduotojos Gitanos Rašimienės suformuota darbo grupė jau yra pateikusi pasiūlymus, kaip palengvinti padėtį tiems mokesčių mokėtojams, kuriems vietinės rinkliavos kainos skaičiuojamos nuo valdomos kvadratūros.

Vatikano radijas

Šio pirmadienio, rugsėjo 18 dienos ryto, Mišių homilijoje popiežius Pranciškus kalbėjo apie tam tikrą maldos atmainą: apie maldą tų, kurie valdo, ir tų, kurie yra jiems pavaldūs.

Seime vėl svarstomi du vardų ir pavardžių rašymo asmens tapatybės dokumentuose (toliau – ATD) projektai.

Pirmajame projekte (XIII P-471) numatoma pagrindinį ATD-o vardo ir pavardės įrašą pateikti lietuviškais rašmenimis. Jeigu kas prašys ATD-e turėti vardą ir pavardę kitokiais lotyniško pagrindo rašmenimis ir tai pagrįs sau išduotu kitu oficialiu dokumentu, tokį papildomą įrašą galima leisti paso „Kitų įrašų“ skyriuje arba tapatybės kortelės kitoje pusėje. Papildomasis įrašas nėra lygiavertis pagrindiniam,– jis teikia tik informaciją, kokį pavidalą turi asmens vardas ir pavardė kitoje jo pageidaujamoje kalboje. Papildomo įrašo kalbą tektų konkrečiau įvardyti.

pozicija.org

Mūsų istoriografinė literatūra, nekritiškai sekdama sovietine tradicija, sovietų ginkluotus būrius, veikusius Lietuvoje 1941–1944 m., tebevadina „sovietiniais partizanais“ (Žr. Rimanto Zizo knygą „Sovietiniai partizanai Lietuvoje 1941–1944“ (2014).

Šį terminą sukūrė sovietiniai istorikai, Maskvos įpareigoti įvykius Lietuvoje vertinti ne per Lietuvos valstybingumo atkūrimo siekį, o per Sovietų Sąjungos imperinę politiką, ją bandant maskuoti prestižiniais terminais, tarp jų ir terminu „partizanai“. Sovietizmo sąlygomis tai buvo suprantamas dalykas, nes Lietuvai buvo leista turėti tik tokią „istoriją“, kokios reikėjo okupantui. Situacija tampa nesuprantama, kai šį sovietmečio terminą šiandien vartoja ir Nepriklausomos Lietuvos istorikai, nesigilinant į jo konceptualų pagrindą .

Veidaknygė

[Ilgas, bet paskaitykit] Rita Miliūtė senokai daro daug gėdos nacionaliniam transliuotojui, nors, kas ten žino, gal savo provokacijomis daro ir reitingus.

Absoliučia žanro klasika yra tapusios jos laidos, kur tradiciškai įprasta kviesti vieną jai nepatinkančios ir kokius du-tris jai patinkančios pozicijos atstovus, o tada pačiai angažuotai įsitraukiant į diskusiją, o ne ją moderuojant, visiems kartu draugiškai tą vieną (dar gi dažniausiai ne ekspertą, o politiką, taigi visuomenės savaime nemėgstamą) doroti. Galbūt geriausias jos pasirodymas buvo, kai telefonu kalbindama R. Dagį tobulai asociacijai sukurti pokalbio metu ekrane rodė sumuštų kūdikių nuotraukas. Žmonės tai labai mėgsta ir vertina profesionalumą.

Kalba, pasakyta Lietuvių konferencijos šimtmečio proga sodinant atminimo ąžuolą prie istorinio teatro pastato Basanavičiaus gatvėje, Vilniuje.

1915 metais kaizerinė Vokietijos kariuomenė iš Lietuvos išstūmė kitą kariuomenę – carinės Rusijos.

Tų dviejų okupantų priešprieša teikė vilties jauniems bundančios mūsų tautos inteligentams, kad dviem pešantis trečiajam – Lietuvai – gali nušvisti laisvė. Nepriklausomybė. Nepaisant iltis rodančių Vokietijos, Rusijos, Lenkijos, nepaisant Prancūzijos, Britanijos, Jungtinių Valstijų savanaudiško abejingumo.

Rugsėjo 20-ąją Seime iškilmingai paminėtas Lietuvių, arba Vilniaus, konferencijos šimtmetis.

1917 m. rugsėjo 18–22 dienomis posėdžiavę iš visos Lietuvos į Vilnių suvažiavę įvairių luomų „susipratę lietuviai“ svarstė, kaip atkurti Lietuvos valstybę. Nutarusi, kad Lietuva turi būti nepriklausoma, konferencija išrinko 20 Lietuvos Tarybos narių. Vasario 16-ąją jie ir paskelbė atkuriantys Lietuvos valstybę.

Žurnalas „Miškai“

K. Glaveckas: valdžia neturi meilės žmogui, – tokią antraštę perskaičiau skaitomiausiame Lietuvos internetiniame dienraštyje.

Nesigilinkim, teisus ar ne, Kęstutis Glaveckas. Valdžia – per daug abstrakti sąvoka: kai kas pasakys, jog ir K. Glaveckas, Seime būnantis jau septintą kadenciją, o prieš tai pabuvęs ir Lietuvos TSR komunistų partijos centro komiteto sekretoriumi, taip pat yra valdžia. Tačiau šįsyk mums svarbiau ne karjera, o kalba.

„Aš tau turiu meilę, todėl duok bučkį“, – negi taip K. Glaveckas sako ir savo žmonai?

Neseniai mus pasiekė intriguojanti žinia. Kanados Vyriausybė paskelbė, kad šios šalies piliečiai, kuriems nesvarbi jų biologinė lytis, netrukus savo pasuose ir kituose asmens dokumentuose ženklu „X“ galės žymėti neutralią lytį. Taip, pasak Kanados imigracijos, pabėgėlių ir pilietybės reikalų ministro Ahmedo Husseno, žengtas svarbus žingsnis „link visų kanadiečių lygybės didinimo, nepriklausomai nuo lyties tapatybės ar raiškos“. (Daugiau skaitykite ČIA.)

Tokia yra mūsų modernaus pasaulio progreso kryptis: nebeskirti vyro nuo moters, leisti kiekvienam pačiam spręsti apie savo lyties tapatybę.

Žmogus nustojo domėtis prasmės problema, – XX amžiaus pabaigoje kalbėjo semiotikas Algirdas Julius Greimas. Tiesiog netelpa galvoje, kokia netikėta įžvalga amžiuje, kuriame prasmės ir beprasmybės dilema buvo kertinė. Ar tai reiškia, kad jau ano amžiaus pabaigoje prasmės idėja buvo nustumta į paraštę kaip nebereikalinga, tuščia ir beprasmiška? Ką tada galėtume pasakyti apie šiandieną, ar prasmė palaidota amžiams, o gal kada aprėpiamoje ateityje bus ekshumuojama ir patalpinta kokiame nors muziejuje šalia vertingų archeologinių radinių, greta faraonų mumijų ir sarkofagų?