Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras savo interneto svetainėje kgbveikla.lt pateikia 70 Lietuvos ypatingajame archyve esančių dokumentų, atskleidžiančių mažai žinomą LSSR KGB santykio su dirbančia agentūra aspektą – gerai dirbančių slaptųjų bendradarbių (agentų, patikimų asmenų ir konspiracinių butų laikytojų) materialinį skatinimą.

Apie kriterijus.  Šiandien kiekvienam žmogui ant galvos griūva tokia gausybė įvykių, kad pradėti kalbą, neaptarus jų atrankos kriterijų, iš viso nėra jokios prasmės. Šiame sraute pinasi ir maišosi patys margiausi įvykiai: dideli ir smulkūs, žymūs ir menkaverčiai, svarbūs ir tušti, realūs ir įsivaizduojami, laukti ir nelaukti, tikėtini ir nepatikimi. Jau nurodydamas šias priešpriešas, atlieku pirminį įvykių vertinimą. Sakau, kad vieni įvykiai yra verti dėmesio, o kiti – ne. Bet toks vertinimas pats yra menkavertis. Kad jis įgytų galios, vertinimai privalo būti kritiški. Graikiškas žodis κριτικός reiškia „sugebantis nagrinėti“, „teisėjauti“. Jis išvestas iš žodžio κριτής (teisėjas). Geras teisėjas yra tas, kuris sugeba teisingai, t. y. nešališkai, objektyviai vertinti. To reikalavimo visiškai neatitinka mūsų žiniasklaidos keliami kriterijai: keliais šaltiniais patikrinti faktus arba tiesiog neigiami vertinti kitų žmonių sprendimus, t. y. peikti, menkinti, žeminti, niekinti, tyčiotis. Kad būtų galima teisingai įvertinti, reikia pasverti (apsvarstyti), patikrinti argumentais (įrodymais) „už“ ir „prieš“. Tik tokiais svarstymais pagrįsti vertinimai gali parodyti, kokie įvykiai yra patys reikšmingiausi valstybės, visuomenės bei žmonijos gyvenimui ir kaip nuo jų priklauso ir atskirų žmonių likimai. Tik tokie įvykiai gali tapti praėjusio laiko iššūkiais, reikalaujančiais rengtis bendram atsakui, kuris padėtų išgyventi sparčiai kintančiame pasaulyje. Bet taip paprastai nebūna. Pirma, iki kraštutinumo individualizuotame pasaulyje žmonės paprastai mąsto individualistiškai ir sprendžia tik savo atskirus uždavinius. Prie jų žmones pririša jų egocentriški interesai, polinkiai ir skoniai. Todėl ir jų dėmesys daugiausia nukrypsta į asmeniškus, smulkius, menkaverčius, viendieniškus įvykius. Antra, bendrieji įvykiai jiems atrodo visai nesusiję su jų kasdieniu gyvenimo, o dažnai net sunkiai suprantami ir todėl jų nedomina. Trečia, net tada, kai pradeda suprasti tą priklausomybę, jie numoja į ją ranka, nes savo menkomis jėgomis jie negali paveikti bendrų dalykų. Ketvirta bendriems reikalams tvarkyti reikalingas sutarimas, o jo pasiekti šiais laikais beveik neįmanoma. Penkta, žiniasklaida sukuria iliuziją, kad žurnalistinės žmonių apklausos, jungiančios visiškai atsitiktines nuomones vieną su kita, atskleidžia tiesą apie gyvenimo realybę. Plintant galvojimui, kad bet koks gautos informacijos (žinių) perdavimas (transliavimą) ir priėmimas yra pažinimas, įsitvirtino masinė „visažinystė“, kurią žymusis britų fizikas ir matematikas S. Hokingas yra charakterizavęs tokiais žodžiais „Žinojimo priešybė yra ne tamsumas, o žinojimo regimybė“.

Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidente, gerbiamasis Seimo Pirmininke, Ministre Pirmininke, ministrai, Seimo nariai, Laisvės gynėjai, Bažnyčios atstovai ir visi čia esantys žmonės, kalbėsiu taip, kaip diktuoja tikinčiojo sąžinė ir partizanų garbė. Bedieviška bolševikinė okupacija Lietuvai buvo tragiška, ji žudė ne tik tautos kūną, bet ir sielą, griovė kryžius, tautos paminklus, šventoves. Šventoves griovė mūsų vaikelių ir jaunimo širdyse. Lietuva priešinosi, pasaulis nežino analogų, kad tokia maža tautelė dešimt metų būtų vedusi ginkluotą kovą su tokia brutalia ir su niekuo nesiskaitančia blogio imperija. Tačiau ypač didvyriškai gynėsi krikščioniškai išauklėtas Lietuvos kaimas, artojų sūnūs (šį kartą ir dukros) ir Lietuvos Katalikų bažnyčia.

Išpjauti iš bambuko lazdą, suskaldyti jos galą smulkiais įpjoviais, įstatyti metalinį buteliuką su dagčiu, kuris irgi kainuoja, ir jį pritvirtinti, atvežti aštuonis tūkstančius kilometrų ir parduoti už 75 centus, sumokėjus visus mokesčius visose šalyse? Ir visi jų gamintojai, didmenininkai, vežėjai ir mūsų tiekėjai bei pardavėjai iš to uždirba? Tai kiek, po galais, Kinijoje kainuoja tas deglas – 2 ar 3 centus – ir kiek per dieną jų reikia padaryti, kad galėtum pragyventi?

Antano Vivulskio milinė – meno žmogaus įsipareigojimo kraštui, laisvei ir artimui vienišas ženklas…

Jūsų dėmesiui siūlome ypatingo likimo partizano Jono Kadžionio-Bėdos, vieno iš septynių 2018 metų Laisvės premijos laureato, pernai atšventusio savo 90-metį, apmąstymus apie 1918 metų vasario 16 dienos Aktu atkurtos Lietuvos valstybės šimtmetį.

Šiandien vidudienį Seime, kaip ir kasmet, įvyko 1991 m. savanorių Lietuvos gynėjų rikiuotė ir susitikimas. Bendražygių buvau paprašytas pradėti susitikimą Kovo 11-osios salėje malda.

Jūsų dėmesiui siūlome Juozo Valiušaičio video iš šių metų sausio 10 dieną Vilniaus Karininkų ramovėje vykusio vakaro – dokumentinio filmo „Sesuo Nijolė“ premjeros. Scenarijaus autorius ir režisierius – Juozas Sabolius. Kaip rašoma renginio anonse, penkerius metus kurtas „filmas pačios Nijolės Sadūnaitės lūpomis pasakoja neeilinę jos nueito laisvės kovotojos kelio istoriją.“

Lietuva mini Laisvės gynėjų dieną ir 28-ąjį kartą prisimena 1991-ųjų  sausio 13-osios įvykius, kai prieš drąsą liudyti Tiesą pasijuto bejėgė ir atrodžiusi nepalyginamai galingesnė melo imperija.

„XXI amžius “ | 2011 m. sausio 14 d.

Su kunigu Robertu Grigu kalbasi Policijos departamento Komunikacijos skyriaus vyriausioji specialistė Rasa Bataitytė.

Ko mus moko 1991-ųjų sausio 13-oji? Kaip tą pamoką išmokome?

Sausio 13-oji atskleidžia daug tiesos apie žmogų, apie Lietuvą ir mus supantį pasaulį. Žmogus, remdamasis tikėjimu į Dievą, orientuodamasis į prigimtines vertybes (sąžinę, orumą, Tėvynės meilę), gali gyventi nesavanaudiškai ir netgi mirtį pasitikti nenusilenkęs melui. Tačiau žmogus taip pat gali tapti aklu ideologinių konstruktų vergu, kuriam išdavystės kaina – svetimų tankų pagalba įtvirtinti okupacinę valdžią – neatrodo per didelė. Pamoką vis dar mokomės ir turbūt mokysimės, kol gyvuos lietuvių tauta ir valstybė: kaip ugdyti visuomenę, jaunąją kartą, kad išbandymų metui atėjus viršų paimtų ištikimybė ir atsakomybė, o ne rūpestis gelbėti savo kailį.