Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Vytautas Landsbergis vakar parašė: „Lietuvos rezistencija prasidėjo, taip matau, valstybės įgaliotų ambasadorių užsienio šalyse protestu, okupacijos ir aneksijos teisiniu atmetimu. [...] Būtų gera, kad istorikai visa tai nuosekliai aprašytų. Sekė sukilimai, tarp jų ir 1941-ųjų birželis, ir gynybos karas miškuose.“

Tai štai pasižiūrėkime, kaip veikė K. Škirpa. Dar nebuvo jokio LAF’o, jokio sukilimo, tik bolševikai grobė Lietuvos turtą ir rengėsi naikinti žmones. „Kaip žinia, užkariautojui teisinga yra grobti. Vergiamam ir pavergtajam teisinga yra priešintis, – rašo V. Landsbergis. – Užkariautojui tokie rezistentai yra maištininkai, nusikaltėliai prieš „tvarką“.“

K. Škirpa tad ir buvo „nusikaltėlis“ prieš tokią „tvarką“.

Dėmesio K. Škirpai šiuo metu nebus per daug, ypač pristatant autentišką jo paties galvojimą, pažiūras, pasakytus žodžius ir teiginius, bet ne kitų interpretacijas ir pritempinėjimus prie sovietų sukonstruoto jo melagingo įvaizdžio, kuris dabar eksploatuojamas istoriją miglotai suvokiančiųjų lietuvių rankomis, tuo pat metu nesąmoningai tampant jiems Kremliaus propagandos prieš Lietuvą įrankiais.

Šita prasme, manau, naudinga būtų susipažinti su K. Škirpos 1947 m. gruodžio 23 d. interviu savaitraščiui „Mintis“, kuris buvo leidžiamas Vokietijoje. Pats K. Škirpa su šeima tuo metu gyveno Airijoje, dėstė vietos koledže.

Šis interviu iš dalies paaiškina kodėl Lietuvai nedraugiškos jėgos iki šiol taip bijo K. Škirpos. Viena iš priežasčių, kad jis buvo toli pramatantis politikas, gebantis įvertinti kintančias politines sąlygas, jose orientuotis, priimti įmanomus tomis aplinkybėmis sprendimus, imtis akcijos veikti. Tokių politikų Lietuvos istorijoje nebuvo labai daug, tokie „nereikalingi“ nė dabar.

luksas.blog

1946-ųjų lie­pos 1 die­ną Vil­niu­je su­šau­dy­tas bu­vęs Lie­tu­vos ka­ro avia­ci­jos ka­pi­to­nas Ig­nas Vy­lius. Pri­si­min­ki­me šio pri­mirš­to pa­trio­to ir ko­vo­to­jo gy­ve­ni­mo ke­lią.

Holokaustas per amžius liks visos Lietuvos tragedija, ne tik tų šeimų, kurios paliestos tragiško likimo ir kurių palikuonys širdyse nešioja geltoną Dovydo žvaigždę; ne tik žydų bendruomenės narių, kurie ilgus metus kovoja už kiekvienos žuvusios nekaltos gyvybės atminimą, bet ir mūsų tautos tragedija.

– Reikia vėliavą iškelt. Bo dar ims kas iš kaimynų paskųs, ir nubauduos. Nors koks kieno reikalas, noriu, keliu, noriu, nekeliu, – girdžiu šiandien burbant.

Išties, meilė valstybei ne prievarta turėtų būti išgaunama. Ir ne dirbtinai, nenuoširdžiai demonstruojama. Ne veltui apie pusę rinkėjų neina balsuot – jiems ta valstybė dzin, pyksta ant jos, niekina, arba taip tiesiog protestuoja. Kaip ir kojom. Paskui, jau iš užsienių, internetuose širsta ir niekina „tą jūsų Lietuvą“ ir „tuos lietuvius“, nesuprasdami, kad taip ne tik prakeikia patys save ir savo vaikus, bet ir įsilieja į jų gimtinę išmoningai menkinančių ir šmeižiančių priešiškų jėgų chorą, tapdami jų naudingais idiotais.

Pirmą kartą paskelbtas 2017 m. lapkričio 24 d.

Minėdami Lietuvos kariuomenės dieną Jūsų dėmesiui siūlome pulkininko Kazio Škirpos straipsnį, parašytą 1951 m.  Birželio sukilimo dešimtmečio proga. Kalba netaisyta. Už surastą ir paviešintą straipsnį dėkojame Vidmantui Valiušaičiui.

Kodėl mes sukilom?

DELFI.lt

„Viena vertus, K. Škirpa buvo pirmasis savanoris, iškėlęs trispalvę ant Gedimino pilies, kita vertus, jis ragino atsikratyti žydų. Aš nesu linkęs pritarti, kad tai pareiškę žmonės būtų pagerbiami jų vardu pavadinta gatve“, – neseniai pareiškė Vilniaus meras Remigijus Šimašius, pridūręs, esą „diskusija“ dėl to jau buvusi, dabar jis lauksiąs „tarybos sprendimo“.

1941 m. birželio 23 d. sukilimas, nuplovęs 1939-ųjų kapituliacijos gėdą, buvo paminėtas ir Vilniuje.

Šiemet sukako 10 metų, kai buvo priimta Europos Parlamento rezoliucija „Europos sąžinė ir totalitarizmas“ – konsoliduotai išreikštas Europos žmonių požiūris į istorinės atminties svarbą Europos Sąjungos valstybių narių visuomenėms, jų raidai ir solidariai Europos Sąjungos ateičiai. Pabrėždamas šios rezoliucijos svarbą ir reikšmę, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Adolfo Damušio demokratijos studijų centras birželio 14–15 dienomis surengė mokslinę konferenciją „Europos sąžinė ir totalitarizmas: Lietuvos visuomenės istorinė patirtis XX a.“

Jūsų dėmesiui – subjektyvus, kaip ir dera laidai pavadinimu „Iš savo varpinės“, reportažas iš vakar Kaune vykusio Birželio 23 d. sukilimo metinių minėjimo.