Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Šiandien sukanka 114 metų, kai gimė Salomėja Nėris (1904–1945). Didelio talento poetė, bet nedidelio protinio pajėgumo asmenybė, tapusi politinio manipuliavimo, privedusio iki savo tėvynės ir jos žmonių išdavystės, auka. Įsidėmėtinas pavyzdys, kas atsitinka naiviems žmonėms, neturintiems mažiausių duomenų veikti politikoje, o nepaisant to – vis tiek į ją brendantiems. Netrūksta tokių nė dabar.

Jeigu ką nors darydamas negauni norimo rezultato, kartok tą patį veiksmą dar kartą ir dar šimtą kartų, gal pavyks – toks klasikinis idiotizmo apibrėžimas pagal A.Einšteiną.

Su šiuo lozungu tėvyniniai genijai nepavargsta žygiuoti per mūsų gyvenimus.

Senovės graikai žmogaus orumą kildino iš proto, kuris iš prigimties skiria žmogų nuo gyvulio ir kuris atspindi visuotinę būties hierarchiją, nes jungia žema su aukšta (apačioje – materija, instinktai, viršuje – protas, tikslingumas, harmonija). Krikščionys graikiškąjį pradą sustiprino Išganymu, iš kurio sekė žmogus sielos vienkartiškumas, unikalumas ir begalinė vertė.

Lietuvoje įsisiūbuoja Prezidento rinkimų kampanija ir vėl girdime tradicinius pasvarstymus apie svarbią valstybės vadovės (-o) funkciją – užsienio politiką. Jei apie tai valandų valandas politkorektiškai kalbėsime nutaisę protingus veidus, kaip kokiame nors TV forume, tai, anot vienos rimtos kandidatės į šį postą, malsime š... Savarankiškos užsienio politikos mes neturėjome ir neturėsime, nes esame ne to kalibro valstybė, galinti ką nors lemti tarptautinėje arenoje. Ir, manau, dėl to visai nereikėtų išgyventi. Turbūt vienintelis ryškus mūsų įtakos išorei tarptautinis pripažinimas buvo 2004 metais, kai V.Adamkus, A.Kwasniewskis, J.Solana ir L.Kučma dalyvavo derybose Kijeve. Visa kita – tik rutininė individuali diplomatija bei dalyvavimas kolektyvinėse iniciatyvose, kurios turėtų atspindėti mūsų vidaus interesus.

Jei paklausčiau, ar suprantate, ką reiškia lietuviškas žodis „pilnateisis“, tikriausiai iš visų išgirsčiau atsakymą – taip. Bet Vyriausios rinkimų Komisijos (toliau – VRK ) nariai, ką reiškia sakinys – „seniūnijoms suteikti pilnas savivaldos teises“ –  nesupranta, ar nenori suprasti.

Lapkričio 13-ąją Vokietijos kanclerė Angela Merkel, kalbėdama Europos Parlamento posėdyje Strasbūre, pristatė tai, ką paslaugūs žiniasklaidininkai netruko išplatinti pavadindami „kanclerės vizija dėl Europos ateities“. Išklausė ir įvairių politinių partijų atstovų Europos Parlamente „paantrinimus“ – kažkodėl tai buvo pavadinta debatais.

Seimo Švietimo ir mokslo komitetui
Seimo Kultūros komitetui
Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui
Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos Tarybai
Vilniaus universiteto Tarybai

Dėl Sąjūdžio istorijos falsifikavimo LRT ir Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute

Spalio 22 d. Sąjūdžio Steigiamojo suvažiavimo 30-čio paminėjimo dieną Lietuvos nacionalinio transliuotojo pagrindinėje informacinėje laidoje „Panorama“ žurnalistė Indrė Makaraitytė kalbino vieną iš Sąjūdžio kūrėjų prof. Bronislovą Genzelį ir VU TSPMI docentę Neriją Putinaitę, ne kartą demonstravusią antivalstybines pažiūras, išgarsėjusią šiurkščiais išpuoliais prieš tautinio atgimimo patriarchą J. Basanavičių ir Sąjūdžio dainių J. Marcinkevičių.

„Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetą“ 1978 m. lapkričio 13 d. įsteigė kunigai Jonas Kauneckas, Alfonsas Svarinskas, Sigitas Tamkevičius, Vincentas Vėlavičius ir Juozas Zdebskis, kad atkreiptų pasaulio dėmesį į tikinčiųjų diskriminavimą sovietų Lietuvoje. Vėliau prie jų prisijungė Leonas Kalinauskas, Vaclovas Stakėnas, Algimantas Keina ir Kazimieras Žilys. 

Tobulai tikslus Audriaus Bačiulio išaiškinimas, kaip siaubingai nusišneka Emanuelis Macronas.
Patriotizmas yra savo tėvynės ir tautos meilė, o nacionalizmas – tautos siekis pačiai save valdyti turint savo valstybę.
Pagal Macroną, šie dalykai vienas kitam prieštarauja.

DELFI.lt

Visi žino, kad populizmas yra blogai. „Visi“ – t. y. visi, ką nors žinantys ar norintys tokiais atrodyti. Pirmas gestas, kuriuo išsilavinęs žmogus steigia savąją skirtį nuo „minios“ – ironiškas šypsnys adresų kitų „visų“ – tų, kurie „tokie kvaili, kad…“.

Tų, į kuriuos kreipiasi atitinkamai kvailos politinės jėgos – tokios kvailos, kad barsto neįgyvendinamus pažadus, gąsdina nebūtais baubais, skelbia pramanytus faktus, koneveikia galią turinčius, nepasitiki institucijų racionalumu ir veržiasi atstatyti pasaulį apleidusią teisybę (pastaroji aistra – teisybę atstatyti – ir nepatiklumas būtinai neatsiejami nuo prieš tai paminėtų dalykų: realizmo ir kompetencijų stokos, naivumo, prasimanymų).