Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Malonu pasveikinti Kariuomenės dienos proga Lietuvos karius ir karininkus.

Mūsų kariuomenė yra viena iš tų gyvenimo sričių, kurios pagrįstai leidžia didžiuotis Nepriklausomybės pasiekimais! Sovietinio kareivio ar ir karininko padėtis, aprūpinimas, traktavimas ir panašūs dalykai, lyginant su padėtimi Lietuvos kariuomenėje (tiek prieškario, tiek dabartinėje), – kaip dangus ir žemė.

Amerikiečių diplomatai yra paliudiję, kad įvedus sovietines įgulas į Lietuvą, „raudonieji karininkai, po laikino pabuvojimo Lietuvoje, reiškia pasibjaurėjimą sovietiniu režimu, kai palygina čionykščius ekonominius standartus ir laisvę su tuo, kas yra pas juos“.

Žemiau yra vaizdo įrašas, kuriame penktadienį iš „Užupio Respublikos“ TV studijos, Sakalo Gorodeckio kalbinamas, tiesioginėje transliacijoje kalbėjau apie Birželio sukilimą ir Vilniaus LAF štabo, kuris buvo likviduotas anksčiau, negu prasidėjo sukilimas, sunaikinimą.

Šitą žemėlapį rodžiau transliacijos metu, bet techninės galimybės ribojo pademonstruoti jį deramu dydžiu, tad čia pakartoju.

Internetinis dienraštis 15min publikavo išskirtinio ilgumo reklaminį tekstą apie Venclovų namus–muziejų (tekstą galima rasti ČIA), kuriame paaiškinama, neva okupuotos Lietuvos švietimo komisaras Antanas Venclova buvo bejėgis, negalėjęs nuo tremties apsaugoti net savo brolio ir pats neva turėjęs saugotis savo valdžios…

Kaip rašo interviu autorius, dienraščio žurnalistas Ugnius Antanavičius, pasižymėjęs tokiomis temomis, kaip „kuo translyčiai skiriasi nuo transeksualų”, jam pavyko pakalbinti net patį Tomą Venclovą, „netikėtai“ užsukusį į savo muziejų-namus…

Ta proga siūlome ištrauką iš šią vasarą išleistos Daliaus Stanciko knygos „Kūju per Lietuvos istoriją“, kurioje autorius baisisi, kad Venclovų namai „įrengti išvaryto politinio kalinio name, o jame liaupsinami savininką ištrėmusios ir persekiojusios valdžios vieno iš vadovų – Antano Venclovos – pasiekimai. Šios patalpos ir šiandien pateikiamos kaip teisėtas kolaboranto būstas – „Venclovų namai“, o šiame melo muziejuje demonstruojama „reta Antano Venclovos biblioteka“ – greičiausiai atimta iš jo aukų. Įspūdis toks, lyg šio pastato taip ir nebūtų pasiekusi nepriklausomybė, lyg jam negaliotų Lietuvos teisinė sistema…“

Tai buvo didelio idealizmo kunigas, vėliau gavęs prelato titulą.
Šių metų gruodžio 4-ąją sueina 50 metų nuo šio įžymaus mūsų Valstybės veikėjo prelato Mykolo Krupavičiaus mirties.
Prelatas gimė prieš 135-erius metus Prienų rajono Balbieriškio miestelyje.
Miestelis prisimena savo kraštietį, įrengęs jame M. Krupavičiaus alėją.

Tapo įprasta, kad Lietuvoje apdovanojami ordinais ir medaliais tariami Lietuvos patriotai, kurių vardų sovietmečiu niekas nėra girdėjęs ar netgi tie, kurie persekiojo ir naikino Lietuvos partizanus, dalyvavo sovietinių represinių struktūrų veikloje (buvęs Utenos KGB skyriaus viršininkas Marijonas Misiukonis, Kazimiera Prunskienė ir kt.).

Šių metų spalio mėnuo turėjo dvi svarbias mūsų istorinių asmenybių jubiliejines datas. Tai mūsų laikų valstybės įžymaus veikėjo prelato Mykolo Krupavičiaus 135-erių metų gimimo sukaktis ir viduramžių Lietuvos valstybės stiprintojo Vytauto Didžiojo 590 metų mirties sukaktis. Gaila, kad šios datos nebuvo išryškintos. Iš įsimintinų spalio mėnesio datų galėtume pažymėti 1362 m. LD Kunigaikščio Algirdo pergalę prie Mėlynųjų ežerų, 1793 m. gimusį Simoną Daukantą – pirmąjį lietuvių kalba parašiusį Lietuvos istoriją, 1920 m. su Lenkija pasirašytą Suvalkų sutartį ir po poros dienų klastingai L. Želigovskio rankomis ją sulaužytą, užgrobiant mūsų sostinę Vilnių, 1922 m. nacionalinės valiutos – lito – įvedimą, 1922 m. Pirmojo Lietuvos Respublikos Seimo išrinkimą, 1988 m. Lietuvos Sąjūdžio steigiamąjį suvažiavimą, 1988 m. Gedimino pilies bokšte Lietuvos trispalvės iškėlimą. Tačiau šiame rašinyje plačiau apsistosime taip pat prie įsimintinos istorinės datos – prieš 28-erius metus priimtos mūsų  Konstitucijos, prie jos istorijos tarpsnių.

Visai neseniai bėgte prabėgo žaliaskarė vasara, o štai ir gerokai įpusėjo įvairiaspalvis ruduo su savo šiųmetiniu virusų šėlsmu. Brėkšta lapkritis dar vis pasipuošęs savo bronza prisirpusia skara. Jis anksčiau dėl pradėjusios šalti žemės, anot etnografės Angelės Vyšniauskaitės, pagal M. Pretorijaus mintis, vadintas gruodiniu, dar spaliniu ar vėlių mėnesiu.

Amžinąjį atilsį duok mirusiems, Viešpatie, ir amžinoji šviesa jiems tešviečia. Tešviečia jiems šviesa, buvusi paslėpta nuo jų akių kelionėje per sutemų šalį, kurioje Tavo paties vieniša vėlė klaidžioja tarp liūdnų akmenų, kadaise buvusių Tavo šventovėmis. Pasidalyk, Viešpatie, savuoju Gyvenimu su atėjusiais iš Tavo mirties ir atleisk jiems jų kaltes, kurios – juk Tu tai žinai – gimė iš ėjusiųjų nuovargio.

Rytoj, lapkričio 30 dieną, 11 val. kviečiame jungtis į Krikščioniškosios kultūros instituto organizuojamą istorikų konferenciją internetu „LDK valstybės santvarka – liberali ar katalikiška? Rytų apeigų katalikų liudijimas“.

Per šį paskaitų-diskusijų pusdienį istorikai pristatys pamatinį Lietuvos istorijos FAKTĄ: krikštą priėmusios senosios Lietuvos valstybės santvarka buvo katalikiška. Lietuvos istorijos faktą – kad senoji Lietuvos valstybė po krikšto buvo katalikiška savo santvarka valstybė. Šią esminę tezę renginyje svarstysime įvairiais – istoriniu, kultūrologiniu, religijotyriniu – aspektais.

Dar vienas Neredaguota.lt pokalbis su politologu, Vilniaus universiteto filosofijos doktorantu Vytautu Sinica.