Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Kalba, pasakyta 2022 m. birželio 23 d. Nepriklausomybės aikštėje, Vilniuje,minint Lietuvos sukilimo 81-ąsias metines

„Lietuvių tautos istorija teka paslaptinga ir vingiuota vaga. Jos darbai ir kovos dažnai vyksta sunkesnėmis sąlygomis negu kitų tautų. Jos laimėjimai, nedidelių jėgų, tačiau atkaklių pastangų vaisius, yra dažnai apgaubti tylos. Jos aukos, proporcingai nepaprastai aukštos, nepakankamai suprastos ir įvertintos. Daugelis jos gyvenimo svarbių valandų dar nėra reikiamai apšviestos, kad naujosios kartos galėtų jas pažinti, apmąstyti ir suprasti, kokios pareigos joms yra istorijos pavestos.“

Taip straipsnyje „1941 metų sukilimas“ rašė ambasadorius Stasys Lozoraitis jaunesnysis, neišsipildžiusios Vilties prezidentas, savo gyvenimu ir likimu tarsi patvirtinęs prasmę cituotų žodžių, pasakytų 1971-aisiais, Birželio sukilimo 30-ųjų metinių proga.

Klausantis Putino pareiškimų ir matant kas dabar darosi Ukrainoje, natūraliai kyla klausimas: kiek kartų Rusija rengiasi tautas „denacifikuoti“?

Putinas pasijuto Petro I-ojo „įpėdiniu“, jam irgi, girdi, tenkanti misija „susigrąžinti prarasta“… Nors Petras I-asis ir jo įpėdiniai iš tiesų ne „susigražino“, o tiesiog grobė svetimas žemes. Ir Peterburas arba Petrogradas stovi ant finougrų žemės, nekalbant jau apie Kareliją, aplėštą 1939-1940 m. Žiemos karo kampanijos metu.

Prisimenu, kai Atgimimo pradžioje buvo paskelbtas Petro I-ojo testamentas (jį vakar priminė Darius Kuolys, žr. įrašą jo sienoje) tuojau pakilo alasas, esą tai falsifikatas, netikras dokumentas. Tikras ar netikras – antraeilis klausimas, svarbu, kad Putino žodžiai ir Rusijos veiksmai patvirtina tai, ką Petras I-asis ar kas kitas jo vardu rašė prieš amžius. Tik dabar fraziologija šiek tiek kita – jie nebegrobia, o „denacifikuoja“.

Pirmą sykį ukrainčius bolševikai „denacifikavo“ išsyk po 1917 m. spalio revoliucijos, išžudę, apiplėšę ir ištrėmę į Sibirą išsilavinusius, labiau pasiturinčius, socialiai aktyvesnius žmones.

Pranešimas skaitytas LR Seime vykusioje konferencijoje „50 metų po Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos pasirodymo: pamokos ir perspektyvos“.

Šiandien mes neabejojame, kad priklausome milžiniškam Vakarų civilizacijos arealui, kuris apima ne vieną žemyną, daugybę šalių ir kartais mums atrodo savaime aiškus ir akivaizdus, nuo amžių amžinųjų tvirtai įsišaknijęs reiškinys. Vis dėlto toks įspūdis klaidingas: Vakarų kultūra ir civilizacija atsirado tam tikroje vietoje ir tam tikru laiku, ji lygiai taip pat gali ir išnykti, kaip išnyko kitos kultūros ir civilizacijos.

Du istorijos įvykiai sukūrė šią Vakarų civilizaciją, ir abu jie susiję su Bažnyčia.

Pirmasis veiksmas: V a. pab. – VI a. pr. dabartinės Prancūzijos, šiaurės Italijos ir Balkanų regione, kai, puolant imperatoriui nebepaklūstančioms įvairių barbarų kariuomenėms, Romos administracija pasitraukė iš daugybės tų kraštų miestų.

1991 m. rugpjūčio 23 ir 25 d. Borisas Jelcinas pristabdė Tarybų Sąjungos komunistų partijos (KPSS) veiklą, o po masinių antikomunistinių demonstracijų 1991 m. lapkričio 6 d. šią partiją uždraudė. 1992 m. Maskvoje Konstitucinis teismas priėmė galutinį sprendimą, kurio tekstas yra skelbiamas internete: Экспертное заключение по делу КПСС (1992) [1]. Komunistų partijos nusikaltimus atskleidžiančioje Ekspertinėje išvadoje galime rasti neįtikėtinos medžiagos apie „disidentą“ Tomą Venclovą.

Viename iš skyrių aprašomas 1977 metais įvykęs susidorojimas su SSSR veikusiomis Helsinkio grupėmis [2]. Maskvos grupės vadovas Aleksandras Ginzburgas, už antisovietinę agitaciją ir propagandą jau penkerius metus praleidęs Mordovijos lageriuose, šį kartą aštuoneriems metams siunčiamas į ypatingojo režimo koloniją. Kitam helsinkiečiui, profesoriui Jurijui Orlovui, už antisovietinę veiklą septynerius metus teks praleisti griežtojo režimo lageryje ir penkerius metus tremtyje. Ukrainos Helsinkio grupės vadovas, generalinio prokuroro bendrapavardis, Mikola Rudenko susilaukia tokios pat bausmės kaip ir J. Orlovas.

Nukentėjo ir keturi lietuviškosios Helsinkio penkeriukės nariai. Sunkiausiai – Viktoras Petkus. 1977 m. rugpjūčio 23 d. jis buvo suimtas, 1978 m. liepos 10-14 d. teisiamas, o bausmė – treji metai sustiprinto režimo kalėjime, septyneri – lageryje, penkeri – tremtyje.

Dėl kol kas neatskleistų priežasčių su anksčiau paminėtųjų helsinkiečių bendražygiu Tomu Venclova Maskvos budeliai pasielgė priešingai. Anie buvo nusiųsti į pragarą, o Stalino premijos laureato, ilgamečio SSSR Aukščiausios Tarybos deputato Antano Venclovos sūnus – į rojų, kitaip tariant, į Ameriką, kurią dauguma SSSR gyventojų tik sapnuose buvo regėję. Mat Tomas buvo gavęs asmeninį iškvietimą, ir cerberiai negalėjo jo neišleisti. O klausimas apie tolesnį Venclovos likimą, anot jų, bus sprendžiamas „priklausomai nuo jo elgesio užsienyje“.

Lietuvos likimas dabar jau visiškai priklausys nuo to, ar bus pagaliau išmokta svarbiausia Sąjūdžio pamoka. Ir sunkiausia. Straipsniuose ir kalbose vis dažniau šmėkščioja vienas klausimas: kaip galėjome nusiristi iki tokios apgailėtinos padėties? Arba: kodėl leidome valdantiesiems šitaip išdrąsėti, kad elgiasi su piliečiais kaip su baudžiauninkais?

Pagrindinė šito priežastis vis dėlto yra aiški. Tik apie ją labai jau nejauku kalbėti. Per prabėgusius tris dešimtmečius ne kartą teko girdėti su apmaudu ar net neslepiamu pykčiu tariamus tokius ir panašius žodžius: „Sąjūdis nuvylė“, „Sąjūdis nepadarė“, „Neminėkite Sąjūdžio, nes šis žodis man skamba kaip keiksmažodis“. Tokiais atvejais klausiu: „O jūs dalyvavote Sąjūdyje?“ Dažniausiai atsakoma slogia tyla arba šiek tiek sumišus išlemenama: „Tai kad ne…“

Tai štai – tuo metu Lietuvoje gyveno apie 3,7 milijono žmonių. Iš jų vos 200-220 tūkst. buvo formalūs sąjūdininkai. O tarp šių absoliučią daugumą sudarė „popieriniai” šalininkai ir rėmėjai. Keli nepamirštamą įspūdį palikę ir žmonių atmintyje įstrigę didieji mitingai sukūrė klaidingą vaizdinį, kuris išsirutuliojo į oficialų mitą, kad visa tauta troško laisvės. Jį sustiprino ir iki šiol palaiko pasiaukojamo budėjimo prie atkurtosios valstybės Aukščiausiosios Tarybos mėnesiai. Ir vėlgi padedantys pamiršti, kad tokių budėjusių buvo kone saujelė – menkutė visuomenės dalis.

Šiame interviu OpTV rusų kilmės amerikietis istorikas Jurijus Felštinskis teigia, kad Sovietų sąjungos išardymas buvo KGB operacija ir todėl tiek Rusijoje, tiek ir pas mus viskas vyko pagal tą pačią schemą, kai KGB darbuotojai buvo infiltruoti į visas gyvenimo sferas -nuo žiniasklaidos ir politikos iki stambiojo verslo.

Jis pateikia įrodymus, kaip KGB globotų liaudies frontų pastangomis valdžia buvo išplėšta iš komunistų ir perimta sovietinio saugumo.

Felštinskis yra tokių nuskambėjusių knygų kaip „FSB sprogdina Rusiją“ (kartu su nužudytu Aleksandru Litvineneka), „KGB lošia šachmatais“ ir kt. autorius.

Laidą veda Valdas Vasiliauskas ir Vidmantas Valiušaitis.

Leidykla „Briedis“

Kviečiame žiūrėti Jurijaus Felštinskio ir Vladimiro Popovo knygos „Nuo raudonojo teroro iki mafijinės valstybės“ pristatymą, kuris vyko 2022 m. gegužės 19 d. 16 val. Tuskulėnų rimties parko memorialinio komplekso konferencijų salėje (Žirmūnų g. 1F, Vilnius). Lietuvoje viešėjo ir knygą rusų kalba pristatė vienas jos bendraautorių Jurijus Felštinskis.

J. Felštinskis – rusų kilmės amerikiečių istorikas, istorijos mokslų daktaras, daugelio Rusijos ir sovietinės istorijos knygų, tokių kaip didelio atgarsio sulaukusios „TSRS–Vokietija 1939. Dokumentinė medžiaga“, „KGB žaidžia šachmatais“, „Niekšų sąmokslas“, „FST sprogdina Rusiją“, „Trečiasis pasaulinis: mūšis dėl Ukrainos“, autorius arba bendraautorius.

Raimundas Kaminskas, Arvydas Gelžinis | LGGRTC

Gegužės 14 d. Lietuva mini Pilietinio pasipriešinimo dieną. Šią dieną 1972 m. Romas Kalanta atliko veiksmą, sulaukusį plataus atgarsio to meto Lietuvos visuomenėje ir įėjusio į Lietuvos istoriją.

Romas Kalanta gimė 1953 m. vasario 22 d. Alytuje, Elenos ir Adolfo Kalantų šeimoje, kurioje, be jo, augo dar du broliai, vyresnysis Antanas (g. 1945 m.) ir jaunesnysis Arvydas (g. 1958 m.). Iki 1963 m. R. Kalanta su tėvais ir broliais gyveno Alytuje, tuomet šeima persikėlė gyventi į Kauną, Vilijampolę. Romo tėvas dirbo Kauno politechnikumo direktoriaus pavaduotoju, vėliau sandėlininku, mama – Kauno 13-oje vidurinėje mokykloje, aptarnavimo sferoje.

1963–1968 m. R. Kalanta mokėsi Kauno 6-ojoje aštuonmetėje mokykloje, vėliau nuo 1968 m. Kauno 18-ojoje vidurinėje mokykloje. Jo mokyklinėse charakteristikose nurodoma, kad „buvo apsiskaitęs, rašė eilėraščius, sportavo, grojo gitara“, „lėtas, taikaus būdo, gana uždaras, mėgstantis analizuoti, nelinkęs atvirai bičiuliautis“, „kovojo su melu ir neteisybe“.

R. Kalantai rūpėjo tautos egzistencijos problemos, jaudino tautinę ir asmenybės saviraišką varžanti visuomeninė politinė padėtis Lietuvoje. Buvo vienas iš to meto daugelio jaunuolių, kurie, protestuodami prieš sovietinį saviraiškos laisvės varžymą, nešiojo ilgus plaukus. Mėgo „The Beatles“ muziką.

Gegužės 13 d. Mobilizacijos ir pilietinio pasipriešinimo departamentas prie Krašto apsaugos ministerijos kartu su Lietuvos nacionaline Martyno Mažvydo biblioteka ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centru organizuoja mokslinę konferenciją „Neginkluotas pasipriešinimas: prielaidos, patirtys, retrospektyva minint Romo Kalantos pasiaukojimo jubiliejinius metus (1972–2022)“. Renginys skirtas tiek akademinei bendruomenei, tiek ir plačiajai visuomenei.

Konferencijoje bus aptariami įvairūs neginkluoto pasipriešinimo, pilietinio atsparumo ir pasiryžimo ginti gimtąją šalį aspektai. Profesionalūs istorikai ir archyvų specialistai įvairiais rakursais nagrinės Romo Kalantos pasiaukojimą ir tuo metu kilusius masinius protestus. Politikos mokslų ir sociologijos ekspertai pateiks analitines pastabas, žvelgdami iš dabarties pozicijų. Apie sovietinės okupacijos metais patirtus išgyvenimus pasakos rezistencijos dalyviai, meno ir kultūros atstovai.

The Economist ukrainiečių masinį pasitraukimą iš naikinamos šalies vadina „Exodus“ (lot. exodus – išėjimas), netiesiogiai prilyginant tai Mozės antrojoje „Išėjimo“ knygoje aprašytoms žydų tautos pastangoms išsivaduoti iš Egipto nelaisvės ir jų sunkiai kelionei į Pažadėtąją žemę – Palestiną.

Lietuvių „išėjimas“ po Antrojo pasaulinio karo, kad iš bolševikų antrąsyk okupuojamos Lietuvos pasitraukė per dešimtys tūkstančių valstybiškai susipratusių žmonių – valstybės tarnautojų, karininkų, mokslo ir kūrybos žmonių (vien rašytojų pasitraukė 70 proc.!) – irgi buvo vadinamas egzodu.

Žmonės traukėsi gelbėdami tik gyvybes, palikę viską. Kadangi puikiai suprato, kad gyvenimo vis tiek nebus, atims viską, o pakliuvus bolševikams į nagus – galas: prievarta, kančios, tremtis arba mirtis. Kaip dabar ukrainiečiams: vietovėse, iš kurių okupantai aplink Kijevą pasitraukia – siaubingi vaizdai. Gatvės pilnos užmuštų civilių žmonių: kas važiavo dviračiu, kas pėsčias ėjo buvo nušautas besitraukiančio okupanto iš keršto, iš neapykantos, kad jis buvo priverstas trauktis. Panašiai kaip tai vyko Lietuvoje 1941 m. birželį, kai taip pat turėjo iš čia bėgti, sukilėliams užkūrus jiems pirtį.

Bet čia ne apie tai norėjau rašyti, o apie pabėgėlių arba egzodą pasirinkusiųjų likimą. Per vieną konkretų pavyzdį. Būtent, Kazio Škirpos šeimos likimo iliustraciją. Jo šeimai, deja, irgi teko patirti tą pačią dalią, kurioje šiandien milijonai ukrainiečių.