Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Mėgstu estus ir Estiją.

Pažintis sena. Dar jaunystėje, studijuodamas Kauno politechnikos institute (1974–1979), turėjau progų bendrauti su merginomis estėmis – tame pačiame kurse buvo atskira esčių studenčių grupė. Neužgaunant lietuvaičių, kurios yra puikios ir daugeliu atžvilgių kitaip žavios, skirtumų galima buvo pastebėti jau tada – daugelis esčių turėjo labai aiškiai išreikštą savivertės ir savo tapatybės suvokimą. Ir gebėjo tai labai subtiliai išreikšti.

Negalėčiau įsivaizduoti, kad estė šiais laikais sveikintų kažką „su vyrų diena“, ką darė vakar net ir kai kurios mano FB draugės…

Paskui bendravau su estais sportininkais – pats dalyvavau varžybose, teisėjavau, ne sykį vykau į Taliną varžybų, estai atvykdavo į Kauną. Vėl tie patys simptomai: buvo justi, kad estų sąmoningumas – istorijos pažinimas, apsiskaitymas, išmintingas kritiškumas (ne provokuojantis) sovietinės sistemos atžvilgiu, akiratis apskritai – buvo aukštesnis.

Ką turi padaryti tikras sovietologas?

Jūsų dėmesiui siūlome keletą vaizdo įrašų, kuriuose užfiksuotas ryškiausias šių metų Vasario 16-osios akcentas – visuomenininkų organizuotos važiuotynės Vilniaus gatvėmis. Lietuvos trispalvėmis, Vyčio ar Gediminaičių stulpų vėliavomis papuoštų automobilių žygis – organizatorių teigimu, jame dalyvavo apie 200 automobilių, du krovininiai vilkikai ir apie 10 keturračių – buvo surengtas vietoj tradicinių eitynių, kurios dėl pandemijos tapo neįmanomos.

Visiškai nenormalus Aušros Maldeikienės komentaras apie tremties atmintį (visą interviu skaitykite ČIA – red. past.), aišku, suka vidurius, bet kelia ir tris mintis:

Vakar buvo Kazio Škirpos 126-asis gimtadienis. Praėjusiais metais 125-tasis buvo pažymėtas deramai – leidykla „Žara“ išleido jo svarbiausią veikalą „Sukilimas“.

126-ąjį tariausi pažymėjęs keliomis dienomis anksčiau šiek tiek ironišku straipsniu apie K. Škirpą ir L. Girą.

Bet pastebėjęs, kaip pagarbiai Sakalas Gorodeckis parašė apie K. Škirpos gimtadienį, truputį susigėdau ir nutariau, kad ir dieną vėluodamas, parašysiu apie tai rimtai ir aš.

Rimčiausiai apie rimtus dalykus kalba dokumentai. Gal dėl to ne visi istorijos tyrinėtojai dokumentus ir faktus mėgsta. Kadangi jeigu faktai neatitinka jų išankstinei nuomonei – „juo blogiau faktams“. Apie juos tylima ar jie neigiami.

Vasario 16-osios proga Vytautas Sinica siūlo prisiminti, kad moderni tautinė valstybė yra nacionalizmo kūrinys, be nacionalizmo ji apskritai nebūtų įmanoma. Politologo teigimu, „Vasario 16-oji yra nacionalizmo doktrinos triumfas. Šią dieną minime nacionalizmo pergalę prieš imperializmą“. 1918 m. reikalaudama nepriklausomybės, lietuvių tauta rėmėsi visuotine tautų apsisprendimo teise – šis tarptautinės politikos principas galioja ir šiandien.

Ką parašyti šią dieną, kad tai nebūtų banalu, nuvalkiota, patetiška? Veidmainiška, kaip politikų, šnekančių viena, o darančių visai ką kita, proginės kalbos. Kad nebūtų taip skaudu matant, kaip dabartinė Lietuva vis labiau tolsta nuo tautinio atgimimo kartos puoselėtos vizijos, tos svajonės, kuri ėmė ir, bent trumpam, išsipildė. Ne be tų didžiulių pastangų, kovos ir pasiaukojimo, kurį ant Laisvės altoriaus sudėjo daugybė niekam nežinomais likusių paprastų, bet taurių žmonių. Žmonių, ant kurių pečių Lietuva vis dar laikosi ir šiandien.

Vasario 16-ąją Lietuvos muziejai kviečia į Lietuvos valstybės atkūrimo dienai skirtas virtualias istorines parodas ir ekspozicijas.

Partizanų troba. Partizanų ryšininkės Jadvygos Bieliauskienės pasakojimas apie Kardo rinktinės partizanų švęstą Vasario 16-ąją 1948 m.

Kai kas dabar sako, kad Vasario 16-toji – „šventė be turinio“. Man tai labai aiški jos prasmė. Rašiau prieš 20 metų.