Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Dalijamės Lietuvos mokslininkų kreipimusi į Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkę Viktoriją Čmilytę-Nielsen dėl ketinimo nušalinti prof. Adą Jakubauską nuo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinio direktoriaus pareigų

Tai, kad įsigalint autoritarizmui mokslininkai verčiami tapti režimo patarnautojais – aksioma. Tačiau ar visuotinės meilės, laimės, demokratijos bei švento politkorektiškumo laikas mokslininkai turi pagrindą nerimauti?

„Tačiau pastebėsiu, – šis DOKUMENTAS YRA POLITINIS, su visomis politinėmis intencijomis, atitinkamais kontekstais ir derybomis bei susitarimais,  o ne filosofo svarstymai, ne kalbos filosofija ir ne M. Heideggerio hermeneutika“ (flosofas prof.G.Mažeikis „Feminizme“ apie Stambulo konvencijai išsakytą kritiką).

Parengė Eglė Gatelytė | DELFI.lt

Universitetuose ir kitose mokslo institucijose didėja spaudimas mokslininkams, iškilo rimtas pavojus tyrimų laisvei, nes kairieji, nuolat kalbantys apie įtraukimą ir įvairovę, iš tikro nuosekliai atriboja kitaip mąstančius, – taip anglosaksų akademinėje visuomenėje susidariusią padėtį nusakė vienas žymiausių pasaulio istorikų Niallas Fergusonas.

Pasak jo, už diversiškumo sąvokos slepiasi diskriminuojanti „jėgos politika“. O metęs žvilgsnį į istorinius tyrimus, jis kritikavo „tikėjimo tezes“ ir siekį sumenkinti socializmo bei komunizmo nusikaltimus.

N. Fergusonas, nuo 1980-ųjų dėstęs įvairiuose elitiniuose universitetuose: Kembridže, Oksforde, Niujorke, Harvarde, galėjo iš arti stebėti per pastaruosius 30 metų vykusius didžiulius pokyčius.

„Turiu pasakyti tiesiai ir aiškiai: kairieji užgrobė valdžią“, – konstatavo mokslininkas šveicarų dienraščiui „Neue Züricher Zeitung“ (NZZ) duotame interviu.

Aš tikrai labai atsiprašau, nuoširdžiai ir nuolankiai. Nieko nesiekiu įžeisti, tik pasakyti savo įspūdį. Paklausykite patys ir spręskit.

Žurnalas „MIŠKAI“

Absurdas kaltinti naująjį genocido centro ( LGGRTC) vadovybę siekiant „politizuoti tyrimus“ (žr. ČIA). Juk genocidas, rezistencija patys savaime buvo grynai politinės prigimties istoriniai įvykiai. O gal rasis naudingas idiotas, kuris sakys, kad visa tai kilo dėl technogeninės katastrofos? Gal politika čia visai ne prie ko? Deja, ne apie biologinę kovą kalbame, ne apie tai, kaip invazinis augalas – Sosnovskio barštis – Lietuvoje įsitvirtino, senąsias vietines rūšis išstūminėti ir naikinti pradėjo…

LRT / pozicija

Perskaičius kultūros atstovų kreipimąsi dėl Petro Gražulio darbo Seimo Kultūros komitete atmintis tarsi laiko mašina akimirksniu nunešė į, atrodytų, prieš tris dešimtmečius turėjusią visiems laikams išnykti praeitį. Savaime toje atmintyje atgijo prieš daug metų Vilniaus Darbo raudonosios vėliavos ir Tautų draugystės ordinų valstybiniame Vinco Kapsuko universitete priverstinai studijuojant KPSS istoriją ir „mokslinį komunizmą“ reikalauto skaityti „Komunistų partijos manifesto“ pirmieji žodžiai: „šmėkla klaidžioja po Europą – komunizmo šmėkla“.

Ar kultūros žmonės neturėtų skirtis nuo kitų, ypač gebėjimu atsispirti polinkiui choru ką nors uiti arba aukštinti?

Internetinis dienraštis 15min publikavo išskirtinio ilgumo reklaminį tekstą apie Venclovų namus–muziejų (tekstą galima rasti ČIA), kuriame paaiškinama, neva okupuotos Lietuvos švietimo komisaras Antanas Venclova buvo bejėgis, negalėjęs nuo tremties apsaugoti net savo brolio ir pats neva turėjęs saugotis savo valdžios…

Kaip rašo interviu autorius, dienraščio žurnalistas Ugnius Antanavičius, pasižymėjęs tokiomis temomis, kaip „kuo translyčiai skiriasi nuo transeksualų”, jam pavyko pakalbinti net patį Tomą Venclovą, „netikėtai“ užsukusį į savo muziejų-namus…

Ta proga siūlome ištrauką iš šią vasarą išleistos Daliaus Stanciko knygos „Kūju per Lietuvos istoriją“, kurioje autorius baisisi, kad Venclovų namai „įrengti išvaryto politinio kalinio name, o jame liaupsinami savininką ištrėmusios ir persekiojusios valdžios vieno iš vadovų – Antano Venclovos – pasiekimai. Šios patalpos ir šiandien pateikiamos kaip teisėtas kolaboranto būstas – „Venclovų namai“, o šiame melo muziejuje demonstruojama „reta Antano Venclovos biblioteka“ – greičiausiai atimta iš jo aukų. Įspūdis toks, lyg šio pastato taip ir nebūtų pasiekusi nepriklausomybė, lyg jam negaliotų Lietuvos teisinė sistema…“

Laisvos visuomenės institutas

Pagal kieno dūdelę šoka Lietuva? Kas mums diktuoja, kaip kalbėti ir ką mąstyti? Seimas? Baikit, ten juk vien marginalai. Kam jų nuomonė rūpi? Vyriausybė? Ne, ačiū, tokie profesionalai mums nenurodinės. Prezidentas? Ir ne jo nosiai – jis jau tik pats sau gražus.