Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Oficialioji Lietuvos propaganda nepavargsta demakuodama Lietuvoje veikiančią penktąją V. Putino koloną. Žmonių, tiesiai prašančių Vladimirą Vladimirovičių „įvesti tvarką“, Lietuvoje iš tiesų esama.

Šeštoji kolona slepiasi po kūrybos, saviraiškos, žodžio ir visokia kitokia laisve, sąmoningai (nebent tikėsim, kad iš kvailumo) laviruodama ties meno ir realybės riba, rinkdamasi realius istorijos veikėjus ir kurdama realybei priešingus jų paveikslus. Sutapk man taip, kaip taisyklė, iškreiptus į blogąją pusę.

Kodėl, tarkime, išpažinti tikėjimą „multikultūriškumu“ ir „multilytiškumu“ arba globalizacijos nešamu išskirtiniu gėriu yra madinga ir pageidautina, o kreipti dėmesį į „vietinę“ kultūrą ar kalbą, ginti „tradicinę“ šeimą yra ir nemadinga, ir nepageidautina? Ir kur dingo viešųjų intelektualų drąsa, kuria jie kadaise garsėjo?

Šiame komentare pjausiu šaką, ant kurios pats sėdžiu – kritikuosiu kai kurių LRT žurnalistų darbo etiką ir paaiškinsiu, kodėl nesutikau „sudirbt“ L.Kukuraičio per LRT laidą „Dienos tema“.

Priešistorė

Kai pirmą karta paskambino Audrius Matonis iš LRT ir pakvietė į laidą „Dienos tema“ pakalbėti apie 2019 m. biudžetą, man tai buvo premjera, debiutas nacionalinio transliuotojo eteryje. LRT naujas veidas patiko, dalyvavau ir „Dienos tema“, kurią vedė Rita Miliūtė bei Vladimiras Laučius,  per „LRT forumą“  oponavau maisto kuponų įdėjai.

Mano pastebėjimas pabendravus su laidų vedėjais už kadro – absoliuti dauguma apie ekonomiką neraukia nė per nago juodymą ir tai net patys pripažindavo prieš ar po laidos. Kitaip tariant, laidos apie ekonomiką dažnai vedamos žurnalistų, kurie realiai nesupranta patys, apie ką kalba.

Vis dėlto, kaip akademikas, matau savo pareigą visuomenei dalyvauti tokio pobūdžio laidose tam, kad konstruktyviais pasisakymais skatinčiau diskusiją. Vieniems mano pozicija gali patikti, kitiems nepatikti, tačiau pagrįstų ir argumentuotų nuomonių įvairovė yra būtina. Idealiu atveju tai padarytų patys žurnalistai, bet turime, ką turime… Ir, įtariu, su dabartine studijų finansavimo ir kokybės sistema kokybiškos žurnalistikos dar ilgai neturėsime… Tačiau viena yra nesigaudymas ekonominėse temose, kita yra …

Skelbiame Kovo 11-osios Akto signatarų Viliaus Baldišio, Vidmanto Povilionio, Eimanto Grakausko, dr. Z.Šličytės, Vlado Terlecko, Rimvydo R. Survilos ir Eugenijaus Petrovo pareiškimą, kuriame piktinamasi Nacionalinės kultūros ir meno premijos skyrimu dramaturgui ir rašytojui Mariui Ivaškevičiui. Jų teigimu, Komisijos sprendimas skirti tokią garbingą premiją „partizanų ir jų vadų ciniškam, vulgariam juodintojui bei čekistinių budelių aukštintojui“ „apnuogino situaciją, kai Lietuvos politinė valdžia neturi nuoseklios istorinės atminties politikos gairių ir principų: viena ranka LLKS ir partizanams duodama Laisvės premija, o kita ranka – Nacionalinė premija (ir daug didesnė pinigų suma) antipartizaninio ir postmodernistinio opuso kūrėjui M.Ivaškevičiui. Didesnį absurdą sunku sugalvoti!“. Signatarų įsitikinimu, Komisija dar kartą „įžeidė Laisvės kovotojus, jų rėmėjus, pilietiškus Lietuvos žmones, pagrįstai sukėlė jų protestus ir suskaldė visuomenę“, diskreditavo pačią Nacionalinę kultūros ir meno premiją.

Žymūs politologai atsisako komentuoti LNK. Mat vienam parūpo žinių autentiškumas, kitam – etiška žiniasklaida ir sociologija.

Parinkta Mindaugo Šernos

[...] „Lietuvių tauta tegali pilnai atsigauti pasirūpindama tautos sąmonės šviesėjimu, atsigaudama savo sieloj.“

[...] „Tokius žmonės (kurie išsižada savo tėvynės – M.Š. past.) peikti nėra protinga…

Kuo skiriasi socialinė politinė kritika nuo fotelinės kritikos? Tokį klausimą sau užduodu perskaitęs kolegos Gintauto Mažeikio mintis.

Jūsų dėmesiui siūlome Lietuvos telefilmą „Vieniša tiesa“ – 1990 metais sukurtą pasakojimą apie Arvydą Juozaitį, jauną filosofą, dar Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) susikūrimo išvakarėse, 1988 m. balandžio 20 d., sausakimšoje Dailininkų sąjungoje susprogdinusį „intelektualinę bombą“ – perskaičiusį garsųjį pranešimą „Politinė kultūra ir Lietuva“ (skaityti ČIA).

Gruodžio 12-ąją minėdami 10-ąsias poeto ir dramaturgo, vertėjo ir eseisto mirties metines, siūlome prisiminti vieną iš Sigito Gedos kalbų, pasakytų 1988 m. rugpjūčio 23 d. Vingio parke, ir interviu, duotą LRT televizijai.