Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Internetinis dienraštis 15min publikavo išskirtinio ilgumo reklaminį tekstą apie Venclovų namus–muziejų (tekstą galima rasti ČIA), kuriame paaiškinama, neva okupuotos Lietuvos švietimo komisaras Antanas Venclova buvo bejėgis, negalėjęs nuo tremties apsaugoti net savo brolio ir pats neva turėjęs saugotis savo valdžios…

Kaip rašo interviu autorius, dienraščio žurnalistas Ugnius Antanavičius, pasižymėjęs tokiomis temomis, kaip „kuo translyčiai skiriasi nuo transeksualų”, jam pavyko pakalbinti net patį Tomą Venclovą, „netikėtai“ užsukusį į savo muziejų-namus…

Ta proga siūlome ištrauką iš šią vasarą išleistos Daliaus Stanciko knygos „Kūju per Lietuvos istoriją“, kurioje autorius baisisi, kad Venclovų namai „įrengti išvaryto politinio kalinio name, o jame liaupsinami savininką ištrėmusios ir persekiojusios valdžios vieno iš vadovų – Antano Venclovos – pasiekimai. Šios patalpos ir šiandien pateikiamos kaip teisėtas kolaboranto būstas – „Venclovų namai“, o šiame melo muziejuje demonstruojama „reta Antano Venclovos biblioteka“ – greičiausiai atimta iš jo aukų. Įspūdis toks, lyg šio pastato taip ir nebūtų pasiekusi nepriklausomybė, lyg jam negaliotų Lietuvos teisinė sistema…“

Laisvos visuomenės institutas

Pagal kieno dūdelę šoka Lietuva? Kas mums diktuoja, kaip kalbėti ir ką mąstyti? Seimas? Baikit, ten juk vien marginalai. Kam jų nuomonė rūpi? Vyriausybė? Ne, ačiū, tokie profesionalai mums nenurodinės. Prezidentas? Ir ne jo nosiai – jis jau tik pats sau gražus.

pozicija.org

Įsijungdamas į viešas diskusijas dėl pokario partizanų judėjimo, praėjusią savaitę poetas ir sovietmečio disidentas (Lietuvos Helsinkio grupės steigėjas) Tomas Venclova pareiškė, kad „Sąžinė yra aukščiau už Nepriklausomybę“. Anot jo, Nepriklausomybė nėra aukščiausia vertybė, dėl kurios gali būti liejamas kraujas. Pokalbyje su portalo 15 min.lt žurnaliste Gabija Strumylaite jis samprotavo, kad dabarties gyvenimas Lietuvoje nepalyginamai geresnis negu smetonmečiu, kad pokario partizaninis pasipriešinimas tapęs kultu, o kai kurie garbinami didvyriai, tokie kaip K. Škirpa ir J.Noreika, nenusipelno pagarbos, kad jų vardais būtų vadinamos gatvės ir kabinoms memorialinės lentos.

Švietimo sistemą galima apibūdinti vienu žodžiu: kontrastai. Dešimtys moksleivių kasmet pelno tarptautinių olimpiadų medalius, bet 40 proc. abiturientų neišlaiko valstybinio brandos egzamino. Trys keturi kandidatai į vieną vietą prestižinėse mokyklose, bet dešimtys mokyklų, kuriose nėra nei kam mokyti, nei ką mokyti. Potencialūs kandidatai Nobelio premijai gauti, bet vagis ilgai užsibūna universiteto rektoriaus poste. Sąjūdžio laikais žmonės tuo nebūtų patikėję...

Kas tie vyriausieji „Facebook“ cenzoriai, kurie nusprendžia, kokios tos mitinės „bendruomenės taisyklės“, už kurių neretai nesamus pažeidimus blokuojami dešinesnių už kraštutines leftistines pažiūras narių įrašai?

y-news.lt

Mielas A.G.[1],

Rašau jums su giliu liūdesiu apie tai, kad traukiuosi iš savo pareigų „The New York Times“.

Prieš trejus metus su dėkingumu ir optimizmu priėmiau pasiūlymą dirbti jūsų dienraštyje. Man buvo iškeltas tikslas – suburti balsus, kurie kitaip nepasirodytų jūsų puslapiuose: pirmą kartą rašančiuosius, centristus, konservatorius ir kitus, kurie savaime nemanytų, kad „The Times“ yra jų namai. Šių pastangų priežastis buvo aiški: neturėdamas gilaus supratimo apie šalį, kuriai rašo, dienraštis nesugebėjo numatyti 2016 m. rinkimų baigties. Deanas Baquet ir kiti tai pripažino įvairiomis progomis. Nuomonių įvairovės prioritetas turėjo ištaisyti tą kritinį trūkumą.

Jeigu politikas turi nemažą palaikymą visuomenėje, reikia pamėginti šitai sugriauti parūpinant tai visuomenei vieną už kitą širdį labiau plėšančias istorijas apie jo „nežmoniškumą“: tai jis homofobas, NES ženklelio neįsisega, tai klasistas be jokios empatijos, kuris dar ir vaikų nemyli, NES savo skėčio į šimtą mažų skėtukų nesuskubo padalinti šimtui mažų šlapių berniukų, tai priešiškas šeimai ir mano, kad vaikų turintys žmonės atsakinguose darbuose nepageidautini, NES, paklaustas apie padėjėjų pasitraukimo priežastis, pasakė, kad kai kurie tą padarė norėdami daugiau laiko skirti šeimyniniams reikalams ir kad į darbus žmonės priimami tam, kad tą darbą dirbtų, o ne kad darbo sąskaita darytų ką kita (pvz., savo vaikų piešinėlius apžiūrinėtų: svarbu gal ir įdomu, bet ne tam jie čia pakviesti)...

Atsimenate tokią buvusią švietimo ministrę Pitrėnienę, kurios vardu išleistame lapelyje pats Tapinas surado žodį „ačių“? Švietimo! Ministrė! Taip ėmė ir parašė! Skandalas visam dešimtmečiui! (Tiesą sakant, neaišku, ar ji pati tą rašė, galų gale, jei ir padarė tokią klaidą, vargu, ar tikrai dėl nežinojimo, nes juk korektūros klaidos ir netyčia pasitaiko, ir niekas dėl to tragedijos nedaro - bet kas ten gilinsis į tokias smulkmenas).

Nacionalinės meno premijos laureatas Marius Ivaškevičius, Lietuvoje labiausiai žinomas partizanus ir konkrečiai Joną Žemaitį-Vytautą apvėmusiu „istoriniu romanu“, o šiemet LRT eteryje pasiūlęs atsisakyti Vasario 16-osios šventės, pasižymi reguliariai paverkšlenimais, kad „radikalai puola“. Ne vieną kartą jis jau naudojosi jam dosniai dalinamu eteriu dejonėms, kad jį puola nacionalistai, „Pro Patria“, dar kas tik nori. Dabar vėl sugebėjo įžvelgti, kad „naujieji propatriniai patriotiniai pranašai“ nori atimti finansavimą kultūrai, nes, suprask, jos nesupranta ir nevertina. Niekuo nepagrįstas melagingas kaltinimas, su kuriuo beprasmiška ginčytis.

Vakar turėjau įdomią patirtį, kuri sukėlė apmąstymų. Pacitavau Alberą Kamiu taip, kaip kadaise A.Šliogeris vienoje TV laidoje. „Man ji padarė didžiulį įspūdį, periodiškai atsimenu tą mintį“, – pasakau studentams.