Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Kolega Marius Markuckas kelia labai nepatogų klausimą, kurio Rusijos agresijos kontekste, rodos, dar niekas nekėlė. Politikos analitikų kompetencijos ir lygio klausimą.

Karo pradžioje visas pasaulis stebėjosi agresijos mastais ir pretenzijomis okupuoti kone visą Ukrainą. Niekas nesako, kad reikėjo tai nuspėti. Tačiau dažnų ekspertinių diskusijų turinys buvo baisėjimasis ir smerkimas - tie patys dalykai, dėl kurių taip pagrįstai pašiepiame Vakarų lyderius ir tarptautines organizacijas.

Baisėtis ir smerkti yra tuščias reikalas. O štai suprasti, kas vyksta Rusijoje, Ukrainoje ir - lemiamai svarbu - Vakarų šalyse, būtina.

Marius tekste akcentuoja Radžvilo atvejį. Primena, kad jį TSPMI išėdė atvirai už tai, kad kritikavo ES ir jos neįgalumą, lygino su SSRS jos griūties iškvakarėse. Kaip tik nuo 2016 metų Radžvilas daug viešai kalbėjo apie Macrono-Merkel-Putino paktą, t.y. nerašytą jų solidarumą ir tarpusavio priklausomybę, įtakos zonų dalinimąsi. Pažangūs žmonės (ir ypač ekspertai) sukiojo pirštu lyg girdėtų kliedesius. Prasidėjus karui visi pamatėme, kad Vokietija ir Prancūzija yra pagrindinės Putino atramos Europoje (taip taip, ir Vengrija, bet visi suprantame, ko palyginti teverta šios įtaka).

respublika.lt

Negi prasidėjus agresijai jums netoptelėjo mintis apie Rusiją, kaip apie nepažįstamą valstybę?

Ne. Matot, taip nutiko, kad gyvenau Rusijoje tuo metu, kai į aukščiausią sostą atsisėdo Vladimiras Putinas. Tada ir išgyvenau pirmąjį šoką, kai dalis mano pažįstamų žmonių jį sutiko išskėstomis rankomis…

Priminsiu skaitytojui, kad tiek jūs, tiek jūsų vyras – profesorius, klasikinės filologijos katedros vedėjas Jurijus Otkupščikovas, – tiek jūsų bendradarbiai ir apskritai jus supusi mokslinė aplinka priklausė kultūros elitui…

Taip, tiesa, pažinojau Rusijoje aukščiausio kultūros lygio žmonių (Lietuvoje negaliu tuo pasigirti). Tai štai, pirmą šoką išgyvenau tada, kai daug mano pažįstamų kultūringų žmonių, kurie entuziastingai priėmė „perestroiką“, Borisą Jelciną, kurie bent jau man asmeniškai rodė pritarimą dėl Lietuvos veržimosi iš Sovietų Sąjungos, leisdami sau vien delikačiai paklausti, ar jau taip blogai buvo Rusijos glėbyje, staiga išskėstomis rankomis priėmė ir Putiną, puikiai žinodami, kad jis – užkietėjęs kagėbistas.

Krymo totorių žurnalisto Aidero Muždabajevo laida, kurioje jis aptaria Lietuvos valstybės, visuomenės ir intelektualų laikyseną Rusijos karo prieš Ukrainą atžvilgiu.

Kilęs dažno priešiškumas kalbantiems rusiškai yra nesąžiningas ir nepagrįstas, sakyčiau net kiek gyvuliškas baimės instinktas. Putino palaikymas neturi tautybės. Ne rusai, o vatnikai yra dėmesio reikalaujanti problema. Žinoma, dėl info kanalų, jų daug tarp rusų, bet pilna ir tarp lietuvių. Vatnikų propagandos problemos iki karo Lietuvos tarnybos per ilgai nesprendė, kad tik Lietuvoje nebūtų ašarų apie žodžio laisvės ribojimus. Sovietmečio nostalgijos kurstymas, Rusijos ir Putino aukštinimas, totalus melas apie tariamą NATO kaltę dėl agresijos Ukrainoje ir panašūs dalykai sklido be jokių suvaržymų.

Sklido iki pat karo. Dar vasario 22 dieną Seimo spaudos konferencijoje vienas įtakingiausių Putino propagandistų Lietuvoje, Kovo 11-osios signataras, buvęs Liaudies partijos vedlys Seimo rinkimuose Rolandas Paulauskas visai laisvai aiškino, kokia stipri ir pažangi, gerėjančio gyvenimo šalis, pasaulinė galybė yra Rusija. 2 dienos iki karo!

laikmetis.lt

Šiuo pandeminiu laikotarpiu išmušė mokslininkų valanda. Viešojoje erdvėje nuo ryto iki vakaro gyvenimą tik ir aiškina įvairiausių sričių specialistai bei ekspertai. Užkulisiuose pluša dar daugiau sudėtingo tiriamojo darbo bitučių.

Vilniaus universiteto rektoriaus patarėjas reikalauja griebtis prievartos prieš kitaminčius…

Štai vienas iš jų neseniai publikuotame straipsnyje lrt.lt simptomišku pavadinimu „Skiepai, homofobija ir autoritarizmas“, kūrybingai (?) pritaikydamas 70 metų senumo ideologiškai kraštutinai kryptingus tyrimus, nustato fundamentinį ryšį tarp skiepų nuo koronaviruso baimės, homofobijos ir autoritarizmo.

Spalio 25 d. Vilniaus universiteto (VU) rektorius ponas Rimvydas Petrauskas rėžė kalbą MO muziejuje apie Universitetą ir valstybės strategiją. Mat universitetas yra pakviestas dalyvauti Lietuvos pažangos strategijos „Lietuva 2050“ kūrime.

Nežinau „Lietuvos strategijos 2030“ autorių,  bet aišku, kad ją kūrė ne Lietuvos draugai – strategijoje suplanuotas tragiškas Lietuvos likimas. Pagal ją mūsų šalis turi galutinai išsivaikščioti ir tapti globalia Lietuva.

Tyčiotis iš valstybės vadovo tapo normalu. Gi šis kaišioja pagalius į „pandemijos valdymo“ ratus. Tačiau valdančiųjų sprendimų kritikuoti nevalia. Kaip jau ne kartą buvo pasakyta - tai antivalstybinė, visuomenei pavojinga veikla. Gi šie taip stengiasi dėl mūsų visų sveikatos.

laikmetis.lt

Vaikystėje galvojau, kad mokslininkas – ne tik specifinę sritį tyrinėjantis ir todėl apie ją daugiau nei kiti žinantis žmogus, bet ir išskirtinai protingas: įžvalgus, pastabus, turįs puikią atmintį, mąstantis nuosekliai, preciziškai tiksliai, taip išskirtinai kokybiškai, jog vidutiniam piliečiui nepasiekiama; o humanitaras dar ir rašymo talentą, bent nedidelį, privalo turėti.

Kitaip tariant, galvojau, kad mokslininku gali tapti ne bet kas, o tik išskirtiniai, labai gabūs, pažinimo aistra degantys individai, kuriuos labiau už viską motyvuoja troškimas išsiaiškinti ir suprasti – jei reikės, pamirš valgyti ir gerti (kaip Mikelandželas, tapęs, nenulipdamas nuo pastolių, tol, kol, pasak legendos, prie padų priaugo puskojinės).