Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Švietimo sistemą galima apibūdinti vienu žodžiu: kontrastai. Dešimtys moksleivių kasmet pelno tarptautinių olimpiadų medalius, bet 40 proc. abiturientų neišlaiko valstybinio brandos egzamino. Trys keturi kandidatai į vieną vietą prestižinėse mokyklose, bet dešimtys mokyklų, kuriose nėra nei kam mokyti, nei ką mokyti. Potencialūs kandidatai Nobelio premijai gauti, bet vagis ilgai užsibūna universiteto rektoriaus poste. Sąjūdžio laikais žmonės tuo nebūtų patikėję...

Kas tie vyriausieji „Facebook“ cenzoriai, kurie nusprendžia, kokios tos mitinės „bendruomenės taisyklės“, už kurių neretai nesamus pažeidimus blokuojami dešinesnių už kraštutines leftistines pažiūras narių įrašai?

y-news.lt

Mielas A.G.[1],

Rašau jums su giliu liūdesiu apie tai, kad traukiuosi iš savo pareigų „The New York Times“.

Prieš trejus metus su dėkingumu ir optimizmu priėmiau pasiūlymą dirbti jūsų dienraštyje. Man buvo iškeltas tikslas – suburti balsus, kurie kitaip nepasirodytų jūsų puslapiuose: pirmą kartą rašančiuosius, centristus, konservatorius ir kitus, kurie savaime nemanytų, kad „The Times“ yra jų namai. Šių pastangų priežastis buvo aiški: neturėdamas gilaus supratimo apie šalį, kuriai rašo, dienraštis nesugebėjo numatyti 2016 m. rinkimų baigties. Deanas Baquet ir kiti tai pripažino įvairiomis progomis. Nuomonių įvairovės prioritetas turėjo ištaisyti tą kritinį trūkumą.

Jeigu politikas turi nemažą palaikymą visuomenėje, reikia pamėginti šitai sugriauti parūpinant tai visuomenei vieną už kitą širdį labiau plėšančias istorijas apie jo „nežmoniškumą“: tai jis homofobas, NES ženklelio neįsisega, tai klasistas be jokios empatijos, kuris dar ir vaikų nemyli, NES savo skėčio į šimtą mažų skėtukų nesuskubo padalinti šimtui mažų šlapių berniukų, tai priešiškas šeimai ir mano, kad vaikų turintys žmonės atsakinguose darbuose nepageidautini, NES, paklaustas apie padėjėjų pasitraukimo priežastis, pasakė, kad kai kurie tą padarė norėdami daugiau laiko skirti šeimyniniams reikalams ir kad į darbus žmonės priimami tam, kad tą darbą dirbtų, o ne kad darbo sąskaita darytų ką kita (pvz., savo vaikų piešinėlius apžiūrinėtų: svarbu gal ir įdomu, bet ne tam jie čia pakviesti)...

Atsimenate tokią buvusią švietimo ministrę Pitrėnienę, kurios vardu išleistame lapelyje pats Tapinas surado žodį „ačių“? Švietimo! Ministrė! Taip ėmė ir parašė! Skandalas visam dešimtmečiui! (Tiesą sakant, neaišku, ar ji pati tą rašė, galų gale, jei ir padarė tokią klaidą, vargu, ar tikrai dėl nežinojimo, nes juk korektūros klaidos ir netyčia pasitaiko, ir niekas dėl to tragedijos nedaro - bet kas ten gilinsis į tokias smulkmenas).

Nacionalinės meno premijos laureatas Marius Ivaškevičius, Lietuvoje labiausiai žinomas partizanus ir konkrečiai Joną Žemaitį-Vytautą apvėmusiu „istoriniu romanu“, o šiemet LRT eteryje pasiūlęs atsisakyti Vasario 16-osios šventės, pasižymi reguliariai paverkšlenimais, kad „radikalai puola“. Ne vieną kartą jis jau naudojosi jam dosniai dalinamu eteriu dejonėms, kad jį puola nacionalistai, „Pro Patria“, dar kas tik nori. Dabar vėl sugebėjo įžvelgti, kad „naujieji propatriniai patriotiniai pranašai“ nori atimti finansavimą kultūrai, nes, suprask, jos nesupranta ir nevertina. Niekuo nepagrįstas melagingas kaltinimas, su kuriuo beprasmiška ginčytis.

Vakar turėjau įdomią patirtį, kuri sukėlė apmąstymų. Pacitavau Alberą Kamiu taip, kaip kadaise A.Šliogeris vienoje TV laidoje. „Man ji padarė didžiulį įspūdį, periodiškai atsimenu tą mintį“, – pasakau studentams.

Sprendžiant iš TV žinių, didžiausios Lietuvos problemos dabar yra premjero keliukas ir jo žmonos įdarbinimas. O, kad taip būtų!

Prieš mėnesį Anapilin iškeliavo filosofas, ilgametis Vilniaus universiteto profesorius Arvydas Šliogeris.

Vis dar atsiranda keistų žmonių, kurie atlėkę piktai, negatyviai reikalauja „pozityvo“. Nors jei paklaustum, kas tas „pozityvas“, nelabai sugebėtų rišliai pasakyti. Tik pakalbėk apie žmonių bėdas ir skaudulius, kad išsiaiškintum, kad suprastum, kad būtų geriau – tai jau ir „negatyvus“.