Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

laikmetis.lt

Geopolitikos ekspertas, Geopolitical Futures analizės centro vadovas George’as Friedmanas „Polska Times“ sakė, kad dėl Rusijos agresijos prieš Ukrainą metu Lenkijos vaidmuo pasaulyje išaugo.

Pasak amerikiečių politologo George’o Friedmano, kuris buvo buvo ilgametis „Stratfor“ prezidentas, Lenkija yra viena iš dviejų Centrinės Europos valstybių, kurios yra svarbios Jungtinėms Valstijoms.

„Žvelgiant iš JAV perspektyvos, Centrinėje Europoje yra dvi svarbios valstybės: Rumunija dėl Konstancos uosto Juodojoje jūroje ir Lenkija, kuri tampa itin svarbia geopolitine veikėja“, – sakė jis.

Tarptautinis strategas ir knygų autorius teigė, kad Lenkija gauna naudos iš mažėjančio Vokietijos vaidmens.

„Situacijoje, kai Vokietija traukiasi iš aktyvių veiksmų arenos, Lenkijos padėtis kyla“, – sakė jis ir pridūrė, kad „Lenkija susiduria su puikia galimybe“, sprendžiant konfliktą Ukrainoje.

Tai gali būti paskutinė galimybė sustabdyti „radikalią Europos Sąjungos rekonstrukciją“ – supervalstybės statybą ant mūsų tėvynių griuvėsių.
Gerbiamieji draugai!

Prieš metus perspėjome, kad tuo metu prasidėjusioje „Konferencijoje dėl Europos ateities“ („CoFoE“) tik imituojamas atvirumas. Šiandien mūsų nuomonė pasitvirtino. Visapusiška Europos Sąjungos reforma, kurios tariamai trokšta patys europiečiai, pasirodo yra senos idėjos apie centralizuotai valdomą federaciją įgyvendinimas. Grėsmė mūsų nacionalinių valstybių suverenitetui ES dar niekada nebuvo tokia didelė.

Atrodo, kad šis informacinis biuletenis šiuo metu yra vienas iš nedaugelio balsų Europoje, diskutuojančių apie grėsmę ir perspėjančių apie Europos Sąjungoje įgyvendinamus pokyčius.

ES „Konferencija dėl Europos ateities“ prasidėjo 2021 m. gegužės 9 d., minint Roberto Šumano deklaracijos, kuria grindžiama Europos, kaip suverenių tautų sąjungos, integracija, metines. Paradoksalu, kad jau atskleistas „konferencijos“ tikslas buvo palaidoti puikią Roberto Šumano idėją ir įgyvendinti marksistinio ideologo Altiero Spineli, kuris tiesiogiai rašė apie tautinių valstybių likvidavimą, viziją – net jei tai būtų įgyvendinta prieš pačių europiečių valią.

Gyvename įdomiu laiku. Vyksta arši konkurencinė kova dėl dominavimo pasaulyje. Kas išliks, o kas kris? Kas įgys, o kas praras įtakas, galias ir rinkas?

Šis mėnuo yra turtingas pasaulio lyderių susitikimais. Susitinka G-7, NATO, ES lyderiai, Ramšteino darinys, BRIKS, Rusijos tarptautinis ekonomikos forumas, asmeninės įtakingų šalių lyderių kelionės į Kijevą, nes Kijeve sprendžiasi pasaulio ateitis.

G-7, NATO, ES lyderiai, Ramšteino darinys kaip viena sąjunga konkuruoja su BRIKS. Vakariečiai nori išlaikyti dominavimą pasaulyje, o BRIKS siekia nuversti juos nuo pasaulinio dominavimo pjedestalo. Kas yra vakariečiai, visiems aišku. Neverta ties jais sustoti. BRIKS yra Brazilijos, Rusijos, Indijos, Kinijos ir Pietų Afrikos sąjunga, įkurta tam, kad panaikintų JAV dominavimą pasaulyje. Šios šalys yra labai skirtingos (religijos, kultūros, gyvenimo būdo ir kt. srityse), tačiau jas vienija vienas bendras priešas – JAV dominavimas. Jie renkasi mėnesio pabaigoje, bus įdomu sužinoti darbotvarkę ir priimtus sprendimus.

Tarpusavį konkuruoja vakariečiai. Senoji Europa (Vokietija, Prancūzija, Italija) prieš JAV ir britus. Ramšteiną inicijavo, jam vadovauja, o per jį ir kitiems JAV. Ji spaudžia europiečius. Britai siekia kurti trijų jūrų sąjungą, JAV remia šią idėja, o Senoji Europa nepatenkinta nauju konkurentu, jei toks atsirastų. Vyksta trintis. Štai vienas požymis. Į Kijevą išvyko Senosios Europos lyderiai, o kitą dieną netikėtai atvyko birtų premjeras ir atvežė Zelenskiui itin rimtų dovanų. Džonsonas pasisakymą savo partijos suvažiavime iškeitė į Kijevą. Matyt, yra itin svarbu.

Šimtai milijonų afrikiečių nori išvykti į užsienį, o Europa išlieka jų labiausiai pageidaujama kryptis.

Daugiau nei pusė jaunų afrikiečių išreiškė ketinimą emigruoti artimiausiais metais, ir jų požiūriai labai keičiasi lyginant su ankstesne apklausa, atlikta koronaviruso pandemijos įkarštyje.

Remiantis Afrikos jaunimo apklausa, atlikta 15 Afrikos šalių, 52 procentai planuoja persikelti į užsienį per ateinančius trejus metus. Ankstesnė, 2020 m. apklausa rodė, kad daugiau nei du trečdaliai jaunų žmonių norėjo likti savo gimtojoje šalyje.

Nors apklausoje nenurodoma, kur dauguma afrikiečių nori vykti, Italijos konservatyviosios Lygos partijos lyderis Matteo Salvini perspėjo, kad daugiau nei 20 milijonų afrikiečių gali pasukti į Europą dėl artėjančios maisto krizės, kurią sukėlė karas Ukrainoje. 2018 m. Pew Research atliktas tyrimas parodė, kad nuo 2010 m. jau milijonas Į pietus nuo Sacharos gyvenusių afrikiečių persikėlė į Europą, neskaitant Šiaurės Afrikos tautų migracijos. Numatoma, kad šie skaičiai tik didės ateinančiais metais.

Karo grėsmė dar labiau suartina Trijų jūrų šalis

Realizuoti geopolitinius ir ekonominius Trijų jūrų iniciatyvos tikslus yra neįmanoma, nebent Ukraina išliks laisva nacija, sakė Lenkijos ministras pirmininkas Mateusz Morawiecki pirmadienį per dviejų dienų trukmės Trijų jūrų  vietos valdžios atstovų kongresą Liubline.

Trijų jūrų iniciatyva yra pagrindinis projektas, skirtas geriau integruoti 12 Vidurio ir Rytų Europos tautas, pirmiausia energijos, transporto ir skaitmeninės plėtros prasme. Tačiau karas Ukrainoje yra svarbi kliūtis šiam projektui. Morawiecki pabrėžė, kad karas yra „siaubingai tragiškas įvykis“ dėl prieš vaikus ir moteris įvykdytų nusikaltimų, bet jis taip pat išryškino, koks svarbus yra bendradarbiavimas tarp NATO ir rytinio sparno šalių saugumui regione palaikyti.

„Jis padėjo mums suprasti, kad nėra jokių Trijų jūrų be laisvos ir suverenios Ukrainos“, - pridūrė Marawieckis.

Vėliau Lenkijos Ministras Pirmininkas pasakė, kad „tai buvo priežastis, dėl kurios vietoj Trijų jūrų buvo naudojamas Tarpjūrio (Intermarium) terminas, kuriuo buvo norima geriau atskleisti regiono specifiką.

laikmetis.lt

Naujas platesnės Europos projektas, asocijuotas su ES, bet su laisvesne ir platesne rinka bei savitarpio karine pagalba gali būti sprendimas dabartinei politinei krizei, kurią sukėlė Rusijos invazija į Ukrainą, rašoma portale niezależna.pl

Karas Ukrainoje galutinai užgesino bet kokias taikaus sambūvio su Rusija viltis ir atskleidė Europos Sąjungos silpnumą. Blokas nesugebėjo sukurti nuoseklios kovos su Rusija politikos, pasiūlyti Ukrainai realios pagalbos ar susitarti dėl tikrai griežtų sankcijų Rusijai, o didžiausios ES šalys: Vokietija, Prancūzija ir Italija nedavė konkrečių garantijų dėl Ukrainos stojimo į ES.

Tuo pat metu ta pati ES buvo pasirengusi taikyti sankcijas Lenkijai, už tariamą teisinės valstybės nesilaikymą, nors reformos atitiko tai, kas buvo padaryta kitose ES valstybėse. Iš tikrųjų šios sankcijos buvo bandymas nuversti dabartinę Lenkijos vyriausybę ir grįžti prie kolonijinės politikos, kad Lenkija būtų vėl totaliai pavaldi Vokietijai.

Lenkija ir Baltijos šalys padėjo Ukrainai karine, ekonomine ir politine prasme kur kas daugiau nei Vakarų Europa. Šių šalių, taip pat JAV, Britanijos ir Kanados dėka NATO atsakas buvo daug nuoseklesnis ir tvirtesnis nei pagrindinių ES valstybių, kurios ir toliau trokšta užmegzti verslo ryšį su Putinu.

laikmetis.lt

Prancūzijos ir Vokietijos nenorą padėti Ukrainai lemia galingesnės Lenkijos baimė, rašo Jacekas Karnowskis.

Prancūzijos ir Vokietijos reakcija Rusijos agresijos prieš Ukrainą atžvilgiu ir toliau nuvilia. Pagalba, kurią jie siunčia Ukrainos gynėjams, ateina per lėtai; jie nelinkę taikyti sankcijų; o gestai V. Putinui, tokie kaip nuolatiniai skambučiai, yra tiesiog gėdingi.

Daugelis jų pastangų padėti Ukrainai sukuria įspūdį, kad jie tyčia delsė ar tiesiog apsimetinėja padedantys kariaujančiai Ukrainai. Po pirminio nusivylimo dėl to, kad Ukraina kovoja pati ir tai daro efektyviai, Kijevas dabar spaudžiamas nusileisti Maskvai. Ukraina turėtų sutikti atiduoti trečdalį šalies, kad Paryžius ir Berlynas, taip pat Haga ir Roma būtų patenkinti.

Ar tai yra nenoras aukoti savo ekonominių interesų? Susirūpinimas dėl pigios rusiškos energijos? O gal tai kažkas kita? Tikiu, kad yra daugiau.

Iš esmės šis „žaidimas“, kurį stebime, liečia visą Vidurio ir Rytų Europos regioną – ypač Lenkiją. Kai kurios Vakarų šalys, gal nesąmoningai, bet nujaučia, kad Rusijos agresija pradėjo procesus, kurie ilgainiui objektyviai sustiprins Lenkiją – šalį, kuri ir taip jau per daug galinga kitų Vakarų šalių lūkesčiams, kuriuos jai kėlė 1990-aisiais.

Būtina suvokti, kad Lietuva pati sprendžia savo likimą, tad pati yra svarbiausias savo valstybingumo gynėjas, ir tuo remti visą gynybos politiką. Būtina matyti gynybą platesniame kontekste, suprantant, kad būtinos jos dalys yra gimstamumo skatinimas, socialinės atskirties mažinimas, lygybės prieš įstatymą užtikrinimas, įtampų kurstymo vengimas, pagarbos rezistencijai puoselėjimas ir patriotinis ugdymas šalies mokyklose, – sakė partijos „Nacionalinis susivienijimas“ pirmininkas profesorius Vytautas Radžvilas.

Nacionalinis susivienijimas (NS) visada pabrėžė, kad net būnant Europos Sąjungos ir NATO nare Lietuvos geopolitinė ir saugumo padėtis nėra tvari. Rusijos pradėtas karas su Ukraina reiškia ligšiolinės, nuo 2008 m. vis labiau eižėjusios tarptautinių valstybių santykių ir saugumo sistemos galutinę griūtį. Lietuvos saugumo padėtis smarkiai pablogėjo – pirmą kartą nuo Nepriklausomybės atkūrimo kyla tiesioginė grėsmė valstybės išlikimui. Karas Ukrainoje įsakmiai primena, kad ligšiolinės šalies saugumo garantijos nėra pakankamos. Tokioje situacijoje Lietuva privalo iš naujo permąstyti savo geopolitinę ir saugumo padėtį ir tikėtinas jos kismo tendencijas vidutiniu ir ilguoju laikotarpiu.

laikmetis.lt

Ilgus metus Vakarų Europa mums buvo politinis ir ekonominis orientyras, į kurį buvome skatinami lygiuotis, be kurio pagalbos neišliktume Rusijos agresijos akivaizdoje. Karas Ukrainoje tokį įsivaizdavimą smarkiai pakeitė. Vakarų Europos laikas pasibaigė.

Kuo mažiau Vokietijos

Nors dalis mūsų politinio elito, rengdami nacionalinį susitarimą dėl užsienio politikos vis dar bando Vakarų Europą ir jos lyderę Vokietiją vaizduoti kaip mūsų politinį orientyrą, šiandien beliko konstatuoti, kad idealizuotos Vakarų Europos demokratijos vardan taikos su Rusija siūlo Ukrainai atiduoti savo krauju aplaistytas teritorijas. Vokietija, Prancūzija, Italija yra pasiruošusios aukoti Vidurio Rytų Europoje vienas teritorijas po kitos, o tartis su Maskva jiems kur kas paprasčiau, nei ginti Vilniaus, Varšuvos ar Kijevo interesus.

Dar daugiau, Vakarų Europa bijo Ukrainos pergalės ir neskuba siųsti seniai žadėtos karinės pagalbos. Visiškas rusų sutriuškinimas mūšio lauke reikštų naujos Europos gimimą, kurio Vakarų Europos šalys nelaukia.

Jau dabar galima įžvelgti besiformuojančius naujus geopolitinius kontūrus. Pergalę iškovojusi Ukraina, kartu su visa Vidurio Europa ir Baltijos šalimis, gali tapti per 100 mln. žmonių vienijančia politine ir ekonomine rinka, galinčia ne tik atsispirti Rusijai, bet ir neklausančia Vakarų Europos.

Spaudoje šmėkštelėjusi žinutė apie tai, kad neva Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas Borisas Johnsonas vizito Kijeve metu užsiminė Volodymyrui Zelenskiui apie tikėtiną galimybę kaip alternatyvą dabartinei ES sukurti naujo tipo politinę, ekonominė ir karinę sąjungą, kurią sudarytų JK, Ukraina, Lenkija, Lietuva, Latvija, Estija, dar vėliau galbūt prisijungiant ir Turkijai, maloniai pakuteno nervų viršūnėles. Tokia sąjunga, siekianti užtikrinti minėtų šalių nacionalinį identitetą grobuoniškos Rusijos keliamų grėsmių kontekste, būtų mūsų svajonių išsipildymas su kaupu. Didelę euforiją dabar slopina tik kaip kandis įsigraužusi abejonė, kad visa tai yra taip neįtikėtinai gerai, kad tikriausiai negali būti tiesa.

Tačiau net jeigu toks pranešimas dar nėra pripažįstamas už gryną pinigą, jis teikia pretekstą garsiai apreikšti savo svajones, išplėtoti tokios sąjungos galimybės apmąstymą minties eksperimento plotmėje, taigi, net jeigu prasisunkusi į viešumą žinutė yra tik paleista į apyvartą antis, tokia antis zonduoja dirvą, drauge apvaisina nusususią realybės žemę, praplėsdama oazės ribas.

B. Johnsonas savo veikla pastaruoju metu neigia įsisenėjusią tiesą, kad Europa neturi lyderių, kurie galėtų parodyti kelią. Sunku būtų nepastebėti bent to, kad JK premjeras mąsto visai kitomis kategorijomis nei kai kurie ES šalių vadovai, jau tikriausiai vidujai nuginkluoti ar net pažaboti Putino, šantažuojančio termobranduolinio karo grėsmėmis. Savo ruožtu, kas matosi net plika akimi, B. Johnsonas, kitaip nei jo kolegos, nepasidavęs valią paralyžiuojančiai baimės atmosferai, labai tiksliai permato Putino planus, daug kur užbėgdamas į priekį.