Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Vilniaus universiteto profesoriaus Alvydo Jokubaičio tekstas, skaitytas spalio 29 d. vykusioje diskusijoje „Ar religija yra ideologija?”, kurią organizavo Šv. Tomo Moro klubas.

Kai perskaičiau šias Donato Puslio mintis, pirmas nukrėtęs įspūdis buvo: „Kaip šitaip galima?!.“ Kaip galima eksponuoti kančią kaip sąlygą politinėms diskusijoms? Kaip apskritai galima naudoti kančią... svarstymuose apie tai, kokius istorinius veikėjus mums reikia gerbti, o kokius – ne? Aš pasišlykštėjau tokiu veiksmu ne todėl, kad užuojauta kenčiantiems žmonėms yra neteisinga (ji yra teisinga ir morali), bet todėl, kad negalima eksponuoti kančios kaip tiesos pakaitalo. Čia suplakami du skirtingi dalykai: užuojauta ir tiesa.

„Laiškai lietuviams“

Šv. Tėvo Pijaus XII kalba, pasakyta viso pasaulio katalikams per radiją 1952 m. kovo 23 d.

Tėvai turi auklėti vaikų sąžinę

Šeima yra naujos gyvybės gimimo ir vystymosi lopšys, kuri, kad nežūtų, turi būti rūpinama ir auklėjama; ši teisė ir pagrindinė pareiga yra suteikta ir betarpiai Dievo uždėta tėvams. Natūralinėje tvarkoje auklėjimo turinys ir tikslas yra vaiko vystymasis, kad jis taptų pilnas žmogus; krikščioniškojo auklėjimo turinys ir tikslas yra formavimas naujos žmogiškos būtybės, atgimusios per krikštą, į tobulą krikščionį. Tokia pareiga, kuri visada buvo krikščioniškų šeimų tradicija ir garbė, yra iškilmingai užtikrinta Kanonų Teisės Kodekso 1113 kanone, kuris taip skamba: „Gimdytojus saisto didžiausia pareiga rūpintis pagal išgales vaikų taip religiniu ir doriniu, taip fiziniu ir civiliniu auklėjimu ir taip pat pasirūpinti jų laikinuoju gėriu“.

vaticannews.va

Kaip įprasta, grįždamas iš apaštalinės kelionės popiežius pasidalijo šviežiausiais įspūdžiais ir atsakė į keletą klausimų. Vienos Rumunijos televizijos žurnalistė paklausė Pranciškaus, ką galima pasakyti apie šeimas, kurios paliko savo vaikus ir išvyko į užsienį uždarbiauti, nes savo vaikams nori užtikrinti geresnę ateitį. Kaip žinia, milijonai rumunų uždarbiauja svetur.

fsspx.lt

Šiandien, dar labiau nei bet kada, kai potencialios karinės išlaidos yra tokios aukštos, o grėsmės mūsų civilizacijoms yra tokios akivaizdžios, pasauliui reikalingas moralinis vedimas, kurio galėtų imtis Bažnyčia. Nedėti jokių pastangų šiuo kritiniu metu, pakeisti juridinį teisingo karo principų pritaikymą mandagiais ir dievobaimingais teiginiais, smerkti karinius veiksmus, nepasiūlant realių alternatyvių priemonių teisingumui ir taikai užtikrinti – visa tai būtų rimtas Bažnyčios misijos moderniajame pasaulyje paneigimas.[1]

y-news.lt

Naujasis ateizmas, propaguojamas Ričardo Dawkinso, Samuelio Harriso, Danielio Dennetto, Christopherio Hitchenso ir dešimčių kitų sukėlė daug triukšmo ir pasiekė zenitą 2000-ųjų pabaigoje. Šiam intelektualiniam judėjimui, su visais jo nenuoseklumais, teko didelis ir daugiausiai teigiamas žiniasklaidos dėmesys.

„Logos“ | 2018

Pirmąją straipsnio dalį skaitykite ČIA.

„Logos“ | 2018

Vyganto Malinausko straipsnyje aptariamos prielaidos sugrąžinti į teisinį bei politinį diskursą prigimtinės teisės tradicijai būdingą bendrojo gėrio kategoriją. Taip pat aptariamos priežastys, lėmusios bendrojo gėrio kategorijos marginalizavimą moderniaisiais laikais. Straipsnyje argumentuojama, kad viešojo intereso kategorija dėl jos esmei būdingo subjektyvumo nėra pajėgi tenkinti su ja siejamų lūkesčių – teikti kriterijus, leidžiančius identifikuoti viešąjį interesą ir duoti priežastį teisės subjektams atsisakyti savo individualių interesų tenkinimo dėl bendrojo labo. Remiantis atlikta bendrojo gėrio sąvokos savybių analize, parodoma, kad bendrojo gėrio kategorija leidžia išvengti trūkumų, būdingų viešojo intereso kategorijai, ir padeda užtikrinti didesnį teisinį tikrumą. Taip pat straipsnyje aptariamas bendrojo gėrio kategorijos santykis su žmogaus teisėmis atskleidžiant konceptualų vidinį ryšį, siejantį abi šias kategorijas.

Ar pastebėjote, kad neįtikėtinai greitai, per keliolika metų, atsidūrėme kitame krante, tarsi nematoma milžiniška katapulta būtų mus švystelėjusi į kitą pasaulį, visai kitokį, nei tas, prie kurio buvome įpratę – pasaulį, kuris primena Orwello utopiją kur kas labiau nei sovietmetis, nors, atrodo, taip neturėtų būti. Bet štai faktai: Didysis Brolis vis įžūliau, vis įkyriau, vis dažniau, vis chamiškiau kišasi į mūsų gyvenimą, diktuoja mums, o juolab mūsų vaikams ir anūkams, mūsų egzistencijos orientyrus. Jis moko mus, kaip turime rengtis, kaip valgyti, kaip ir kada šypsotis, ką sakyti, ką nutylėti, jis, kaip anais laikais bolševikų komisarai ir partijos sekretoriai, reikalauja iš mūsų laikyti tiesa tai, ką tiesa laiko jis pats, o melu tai, ką nutarė laikyti melu jo žydrieji komisarai, valdantys „demokratinio“ gyvulių ūkio kontoras ir visą naująją imperiją, kurios kiaulide vis labiau tampa mūsų Lietuva, lygiai kaip anais laikais ji buvo raudonosios imperijos kiaulidė. Tai dar būtų nieko, tačiau blogiausia tai, kad tas pats Didysis Brolis, nuolat kriuksintis apie globalizacijas, visokiausias sąjungas, projektus, didingą ateitį, tautų brolybę, užuojautą viso pasaulio nelaimėliams ir vis žadantis mums Rojų žemėje, kurį pagamins mistiniai verslininkai, bankininkai, biurokratai ir „mokymasis visą gyvenimą“, vis labiau diegia mums panieką savo kalbai, savo tėvynei, savo namams, netgi savo tėvams ar mokytojams, vis grubiau stumia mūsų jaunimą į pažadėtąją žemę, kurioje jis pasieks kažkokią fantastišką laimę ir amžinąją palaimą, pasiganęs oksfordų pievelėse, Tiuringijos ar Sevilijos braškių plantacijose ar velsų diskotekose, jau nekalbant apie amerikoniškus Rojaus sodus. Bet blogiausia, kad Didysis Brolis, kiaurą parą blerbiantis TV ar PC ekrane, mūsų gyvenimo centrus vis labiau perkelia į tą patį Ekraną, kur, žinoma, irgi kiaurą parą, realizuojasi visos mūsų svajonės. Kadaise komunizmo rojus būdavo vis nukeliamas į neapibrėžtą ateitį, o dabar eurokomunizmo džiaugsmuose atsiduri iškart, vienu mostu, paspaudęs pultelį arba internetinio rojaus vartus atrakinančią pelę. Ir štai rezultatai: pusė milijono išeivių; katastrofiškas narkomanų armijos gausėjimas; savižudybių epidemija; sadizmo seansai, ir ne tik tamsiuose skersgatviuose, bet ir mokyklose, net vaikų darželiuose; panieka sąžiningam darbui ir tiems, kurie vis dar mano, kad darbas nėra pati bjauriausia yda, užtat Didžiojo Brolio pakrikštyti „runkeliais“; legalizuotas valstybės išvogimas, irgi pakrikštytas dailiu rusišku žodeliu „otkatas“; gyvenimas iš pašalpų, atsainiai numetamų to paties Didžiojo Brolio, vien todėl įsitikinusio, kad privalome šokti pagal jo dūdelę; pedofilų ir kitokių eufemizmais aprengtų belyčių padarų šlovinimas ir taip ad infinitum. Tik pagalvokite, kas yra mūsų laikų herojus, kurio šventąją Ikoną Didysis Brolis demonstruoja irgi kiaurą parą, ją pakabinęs Šventojo Televizoriaus Bažnyčios Altoriuje – pačiame Ekrano centre: tai Gangsteris ir Pornogigantas. Gangsteris savo sadistiniuose reality show performansuose nepavargdamas ir neprarasdamas zombiško entuziazmo daužo snukius, demonstruoja savo seksualinį gigantizmą ir moko mus pačios tobuliausios kalbos, kurios nepranokstami specialistai yra trys: Kumštis, Revolveris ir Kekšė, kažkodėl pasivadinusi „žvaigžde“ (kodėl ne lėlyte, eglele ar drebulėle?), naiviai įsitikinusi, kad žmogaus esmė ir didybė inkarnuota pasturgalyje, Didžiojo Brolio išrastu įžymiuoju non stop metodu prievartaujanti mūsų akis savo „seksualiąja“ mėsa, nesibaigiančiu staugimu ar blerbimu, kuris dėl kažkokių man visai nesuprantamų priežasčių vadinamas „dainavimu“, „žvaigždžių duetais“ arba „eurovizija“. Viskas tapo „seksualu“ – net buldozeris arba krokodilas, jau nekalbant apie kiaulienos kotletus ar farširuotą silkę. Ir visa ši pornografinių raganų puota ne tik vadinama „kultūra“, bet dabar jau visiškai monopolizavo mūsų sielos akiratį. „Viešieji ryšiai“, „pijaras“, „VIP“, „prestižas“, „reklama“, „dvi minutės šlovės“ ir taip ad infinitum – faraoniškos kalbos muilo burbulai, žodžiai-sarkofagai, gorilos intelekto liudytojai – štai kuo virto vadinamoji „kultūra“, primesta mums vis to paties nepavargstančio Didžiojo Brolio. Nesu katalikas, netgi kreivokai žiūriu į krikščionybę, ir vis dėlto turiu pripažinti, kad tik Katalikų bažnyčia dar kažkiek priešinasi visai tai Ekraninių homunkulų orgijai; bet ir ji nusilpo. Tuo tarpu mūsų tautos vadai, kažkodėl vadinami politikais, savo didybę demonstruoja irgi Didžiojo Brolio bažnyčioje – staugdami ir darkydamiesi kartu su Ekrano imbecilais. Intelektualai droviai tyli arba inkščia, pliurpdami apie „dvasingumą“, „stereotipų laužymą“, „postmodernistinius iššūkius“, „demokratiją“, „pilietinę visuomenę“ ir nepranokstamą laisvę, garantuojamą higieninių paketų ir stebuklingų dezodorantų. Menininkai gamina „kultūros sostines“, įkūnytas kanalizacijos vamzdžiuose, fejerverkuose ir troleibusų tapyboje. Tašką ant „i“ padeda čigonai: jie vieninteliai žino, ko iš tikrųjų reikia Didžiajam Broliui ir jo komisarams – Šampano ir Kokaino.