Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

„Praktiškai mes nebekuriame bendro gėrio valstybės. Politinis elitas gyvena Europos ir Eurazijos sostinių veidrodžiuose, stambaus verslo užsakymuose ir iš tikrųjų politinis elitas gyvena sau. O visi kiti piliečiai taip pat yra palikti sau. Taip yra sukurta dviejų gyvenimų Lietuva, dvi sanklodos ir jau dabar net dvi priešiškos stovyklos. ... kalčiausias dėl Lietuvos išsivaikščiojimo yra neoliberalizmas. Reikia iškelti vėliavą ir pasakyti: Lietuva yra čia, nėra globalios Lietuvos. Globali Lietuva išnyks tą pačią akimirką, kai Lietuvos neliks čia“ (A.Juozaitis).

Teismo pasitelkimas prieš žodžio laisvę ir viešojo intereso gynimą gali būti baudžiamas Kanadoje, Australijoje ir didesnėje JAV dalyje.

Jūsų dėmesiui siūlome Algio Ramanausko-Greitai „Laisvės“ piknike moderuotą diskusiją „Referendumas dėl dvigubos pilietybės: ką daryti, kad pavyktų“ (žr. nuo 3 val. 30 min.).

Mindaugas Peleckis | minfo.lt

Jūsų kalba Sąjūdžio 30-mečio minėjime Seime sukėlė nevienodas reakcijas. Vieni ja labai susižavėjo, kiti ėmė piktintis. Kaip vertinate tokią audringą reakciją? Ar prieš rašydamas kalbą tikėjotės, kad išgarsėsite kaip aštrus negerovių valstybėje kritikas? Juk nesate populistas?

Šiais klausimais LRT radijo laidoje „Aktualijų studija“ (vedėjas Rimas Bružas) diskutavo politologas Vytautas Sinica ir 2014 metų tolerancijos žmogus Donatas Puslys.

Laidoje kalbėta, kas yra tolerancija, kam jos reikia, kaip ji transformavosi (išsigimė?), ar ji virsta politiniu korektiškumu, ar jos mažėja migrantų perpildytose visuomenėse, apie „tolerastų“ ir „homofobų“ burbulus, apie „žmogaus teisių“ iššūkį žodžio laisvei.

Indrė Makaraitytė informuoja savo stovyklą – Vilniaus elitistų Lietuvą, su kuo ši susidūrė R.Karbauskiui atėjus į valdžią, kokia ta kitoji Lietuva, stovinti anapus plentinio Vilniaus, anapus blizgaus ekrano:

„Tad žmonių akyse moterys ir vyrai, pasirašę prieš Pagalbinio apvaisinimo įstatymo pataisas, negražiai kalbantys apie Seimo narę Gretą Kildišienę, nes ji vis dar nebaigusi aukštojo ir gan stipriai susimovė vienoje iš savo ankstesnių darboviečių, gaudantys Seimo narį Kęstutį Smirnovą gudriais klausimėliais, kokio dydžio yra šalies biudžetas, ir geliate R. Karbauskiui už idėją vaikams iki septynerių metų padovanoti tautinius drabužius, esate tiesiog menki miesčionys. Turčiai. Verslininkai, bet būtinai bjaurūs tipai. Neištikimi savo žmonoms, neišauklėję savo vaikų ir apgaudinėjantys ne tik svetimus, bet ir savo artimą.“ (daugiau skaityti „Naisių vasaroje“ - atsakymas, kas jūsų laukia).

Galime praleisti tą amžiną ir visuotinį elitistų bandymą šaržuoti visus, kurių jie nesupranta, nenori suprasti ir tik nori uždusinti. Jis akivaizdžiai matyti. Verta atkreipti dėmesį į kitą – esminį – „Vilniaus mokyklos“ bruožą: jie gyvena įvaizdžio pasaulyje. Viskas jiems yra tiktai manipuliacija, tiktai „viešieji ryšiai“, tiktai gudrus žaidimas simboliais, aliuzijomis, paveldais, prototipais – viskas tik dėl populiarumo ir valdžios.

Tuo metu, kai Lietuvos piliečiai šventė sekmadienį ar džiaugėsi savaitgalio malonumais, propagandinio fronto pirmeiviai Rimvydas Valatka ir Romas Sadauskas-Kvietkevičius uoliai skrebeno plunksnomis ir vakarop abu paskelbė po opusą ta pačia tema – apie Europą užplūdusį nekontroliuojamą migrantų srautą...

Nesunku „atspėti“, kodėl iškilieji propagandistai taip uoliai kibo į darbą – visuomenės nuomonė akivaizdžiai klostosi ne taip, kaip norėtųsi valdžiai, kuriai jau šią savaitę Briuselis, jei tikėsime nutekinta informacija, nuleis daug kartų didesnę už dabar sutartą migrantų kvotą: vietoj kelių šimtų į Lietuvą atvyks keli tūkstančiai.

Kad tokios naujienos tautiečių neužkluptų nepasirengusių ir kad nekiltų nereikalingų klausimų, kas Lietuvoje / Lietuvai / už Lietuvą priima sprendimus, stropieji R. Valatka ir R. Sadauskas-Kvietkevičius ėmėsi purenti dirvą – „Delfio“ opusuose rodyti visą nekontroliuojamos migracijos žavesį.

Siūlome skaitytojų dėmesiui žinomo propagandisto Andriaus Tapino opusą, plėtojantį taip visų propagandistų pamėgtą „dviejų Lietuvų“ ideologemą. Tekste autorius primena savo unikalų indėlį į progreso jėgų pergalę vadinamajame Žemės referendume ir analizuoja, kokios tamsos jėgos nuolat įsigudrina supriešinti Lietuvos žmones. „Vakarykščiai“ ir kiršintojai, žinoma, bejėgiai prieš sutektas progreso jėgas ir tokių autorių, kaip Tapinas, išmintį, todėl „anksčiau ar vėliau išnyks, kaip išnyksta paaugliški spuogai“. Anot autoriaus, „tai, kad pernai birželį Lietuva nepasuko Graikijos keliu, dar kartą parodo žmonių ir valstybės brandą“.

Autoriaus žavus optimizmas dėl žmonių ir valstybės brandos lyg ir nedera su 2012 metų referendumo dėl AE rezultatais. Dėl pastarųjų kyla klausimas, kas parodė brandumą/nebrandumą: piliečių dauguma, kurie nubalsavo prieš AE statybą ar valstybės valdžia, kuri pamynė tautos valią? Kurie čia „vakarykščiai“ ir turės išnykti kaip paaugliški spuogai? Tikimės, kad rudenį, kai minėsime trečiąsias referendumo dėl AE metinės, brandusis A. Tapinas parašys naują opusą ir išaiškins šitą keblų klausimą.

Lietuvos propagandistų pamėgtas tekstų konstravimo būdas remiasi „dviejų Lietuvų“ ideologema. Ši ideologema remiasi kontrastu tarp „mes“ ir „jie“. „Mes“ – tai protingi, šaunūs, pažangūs, plataus akiračio, dirbantys ir uždirbantys, aktyvūs, mobilūs, amžinai jauni miesto vyrai ir moterys, „jie“ – tai atsilikę, kvaili, ribotų ir pasenusių pažiūrų, provincialūs, pasyvūs, lėti, iš pašalpų gyvenantys, visokie runkeliai, buduliai, kedofilai, lūzeriai, dažniausiai senyvi, diedai ir bobelės. Propagandistui tereikia pristatyti šią „fundamentalią“ perskyrą kokio nors įvykio ar problemos kontekste ir pakviesti skaitytoją bjaurėtis „jais“ ir žavėtis „mūsų“ šaunumu, tapatintis ne su „jais“, o su „mumis“.