Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Skambino Dočys.

– O siaube, – sako, – priguliau pokaičio, ir akurat – neeilinis košmaras. Sapnuoju Naujuosius – 2019-uosius. Visai prieš dvyliktą atrieda į kiemą prie tvarto baltas opelis. Nulipu nuo krosnies, įsispiriu į vailokus ir vienmarškinis išeinu į kiemą. Žiū – o iš mašinėlės išlipa pats Naglis Puteikis. Stresas neeilinis.

Paskambino Dočys.

– Ė, – sakau, – dar gyvas.

– O kaip gi, kaip gi. Iki rinkimų reikia išgyvent, o paskui nors ir tvanas. Bet skambutis ne apie tai, – sako.

– O apie ką, jei ne paslaptis, kai pokalbis telefoninis?

Pastaruoju metu paūmėjo Europos Sąjungos dezintegracijos procesai. Europos Komisija susiduria su neregėto masto problemomis ieškodama konsensuso tarp Europos Sąjungos šalių narių svarstant plastikinės taros bei balionų laikiklių-lazdelių uždraudimo klausimą. Kaip šiomis dienomis pasisakė Europos Komisijos pirmininkas Jean-Claude Juncker, planuojamo septynmečio Europos Sąjungos biudžeto paskirstymas priklausys nuo to, kokiu mastu šalys narės pripažins Europos Komisijos išpažįstamas vertybes.

Skambino Dočys.

Sako: gal gali perduoti mano pasiūlymą Genocido ir rezistencijos centrui, kaip suktis iš prastos padėties.

– Nagi, – sakau, – įdomu.

Alkas.lt

Vokietijoje įsitvirtinus naciams vienas pastorius-disidentas taip įvardijo savo šalies padėtį. Kai jie atėjo sunaikinti žydų, aš jų negyniau, nes žydas nebuvau. Tada jie atėjo sunaikinti profsąjungų, aš jų negyniau, nes jokiai profsąjungai nepriklausiau. Po to jie atėjo sunaikinti katalikų, aš ir jų negyniau, kadangi buvau protestantas. O kai jie atėjo sunaikinti manęs, tai manęs ginti jau nebebuvo kam.

Vėl skambino Dočys.

Ir vėl pasipiktinęs. Šįsyk Kultūros Ministerijos komisijos sprendimu dėl Bunkerio.

Skambino Dočys. Labai pasipiktinęs. Sako, – įsijungiau televizorių pažiūrėti krepšinį ir pakraupau, kokia tai nepolitkorektiška sporto šaka.

– Kas nepatinka, Žalgiris laimėjo, – sakau.

Prieš guldamas miego pagalvojau: seniai neskambino Dočys. Gal ligos kokios seną žmogų užpuolė? Dabar daug kas serga. Ne kiekvienam laimė nusišypso ir išgyventi. Laikai seniams nekokie.

Yes… Yra vis dėlto kažkokia telepatija. Prisišaukiau. Skambutis. Dočys.

– Tai ką, klausiu, ištylėjai?

– Oi netylėjau, kad žinotum. Pasukau į rimtą politiką.

Telefonu pasveikino su šv. Velykomis Dočys. Prašė perduoti sveikinimus ir jums.

Sako:

– Tarp kitko, girdėjau – ten, Vilniuje, dabar daug pradėjo kalbėti apie emigraciją ir jos priežastis.

– Pašnekam. Vieni šneka, kiti išvažiuoja. Paskui juos ir pašnekėję išvažiuoja.

– Tai va, – sako Dočys. – Šįryt nuo krosnies prisikėlęs supratau emigracijos priežąstį. Žmonės iš Lietuvos emigruoja dėl dviejų skurdų.

– Kokių dar dviejų, kai ir vieno per akis.

– Tas skurdas dar būtų pakeliamas, bet antrasis – valdžios dvasinis skurdas – žmogų ir pribaigia. Kai tie du skurdai į vieną susideda, per sunku žmogui.

Skambino Dočys.

Sako:

– Laukia didelis karas, bet mūsų nelies.

– Iš kur tokios geros pranašystės? – klausiu.