Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Liepos pradžioje Lietuvoje nuskambėjo R. Karbauskio organizuojamas Naisių vasaros festivalis. Keli jame turėję dalyvauti atlikėjai paskelbė nedalyvausiantys. Pirmieji tarp jų buvo THE ROOP. Spėlioti motyvo nereikėjo: pasirodo, tai „neteisingas“ festivalio organizatoriaus požiūris į valstybės vadovo statuso suteikimą Vytautui Landsbergiui.

Nors Konstitucinis Teismas jau yra išaiškinęs, kad prof. Landsbergis šio statuso neatitinka, Seimas vis tiek jį suteikė, o Karbauskis pareiškė, kad vėl kreipsis į Konstitucinį Teismą šiuo klausimu.

Prasidėjo plataus masto puolimas. Net Kultūros ministras viešai džiaugėsi, kad politikuojantys atlikėjai mėgina sužlugdyti didelį kultūros renginį.

„Lietuvos rytas“ komjaunuoliškai skelbė melagingas neva tuščio festivalio nuotraukas.

Autorius yra politologas, VU doktorantas, Nacionalinio susivienijimo vicepirmininkas

Dulkys keičia lytį. Tiesa, ne sau pačiam, o teisės aktuose. Rugpjūčio 4 dieną ministras Arūnas Dulkys patvirtino Lyties tapatumo sutrikimo (transseksualumo) diagnostikos ir gydymo tvarkos aprašą. Šiuo aprašu jis įteisino ir medikamentinį „lyties keitimą“ – hormonų terapiją.

„Lyties keitimas“ yra neįmanomas, nes žmogaus lytis užfiksuota jo chromosomose ir kiekvienoje organizmo ląstelėje. Žmogus negali pasirinkti ar pakeisti savo lyties. Jis gali tik pakeisti jos išorinius požymius, taip daugiau ar mažiau save sužalodamas. Dėl to „lyties keitimą“ vartojame kabutėse.

Lietuvos Respublikos Prezidentui, Lietuvos Respublikos Seimui, Lietuvos Respublikos Vyriausybei, Ukrainos ambasadai Lietuvoje, Jungtinės Karalystės ambasadai Lietuvoje, JAV ambasadai Lietuvoje, Prancūzijos ambasadai Lietuvoje, Lenkijos ambasadai Lietuvoje, Vokietijos ambasadai Lietuvoje, Čekijos ambasadai Lietuvoje, Žiniasklaidai, visuomenei

Rugpjūčio pradžioje Tarptautinė nevyriausybinė žmogaus teisių gynimo organizacija „Amnesty International“ paskelbė ataskaitą, kurioje skelbiama, kad Ukrainos kariuomenė kelia pavojų civiliams gyventojams, nes ji steigia bazes mokyklose ir ligoninėse bei vykdo kontratakas iš tankiai apgyvendintų vietovių (toliau – Ataskaita).

Ataskaita papiktino Ukrainos visuomenę ir Ukrainos vyriausybę, kuri griežtai ją atmetė, teigdama, jog „Amnesty International“ (toliau – Organizacija) veikia išvien su Kremliaus propagandininkais.

Nacionalinio susivienijimo (NS) bendražygis A. Stankūnas laiku ir taikliai sureagavo į infa.lt portale paskelbtą p. J. Blažytės išverstą New York Times „svečio“ rubrikoje paskelbtą straipsnį. Teksto publikacija pradedama pašaipia vertėjos užuomina, kad straipsnis nepatiksiąs tariamiems Lietuvos patriotams—neatsitiktinai šis žodis rašomas su kabutėmis. Jau vien tuo apeliuojama į skaitytojus, kuriems Buča ir Irpenis nepadarė jokio įspūdžio Tokie skaitytojai paprastai nebūna linkę prisiminti ir lietuviškųjų Rainių ar Panevėžio kankinių. Jų meilė Rusijai—akla ir besąlygiška.

Nepriklausomybės sąsiuviniai

Interviu parengtas pagal prof. V. Radžvilo ir E. Jusio pokalbį tinklalaidėje „Neredaguota“ 2022 m. gegužės 12 d. Prieiga internete. Tekstą spaudai parengė Andrius Balsevičius ir Donatas Buta, publikuotas žurnale „Nepriklausomybės sąsiuviniai“. Pirmoji pokalbio dalis prieinama ČIA.

Pakalbėkime šiek tiek apie tai, kodėl, pavyzdžiui, europiečiai Putiną vadina naujuoju naciu, bet nevadina naujuoju Stalinu? Kur tas geras sąveikavimo mechanizmas buvo, tarkim, tarp šių dienų Vokietijos ir Rusijos? Kur tas „švelnusis denacifikavimas“, apie kurį kalbėjote?

Daugybę metų buvo kalbama apie vakarietiškas ir europines vertybes. Maža to, buvo laikoma aksioma, kad jos turi būti skleidžiamos Europos rytuose – Baltarusijoje, Ukrainoje ir t. t. Ir Lietuvoje buvo įgyvendinami projektai. Įvyko neįtikėtinas dalykas. Visa šita sklaida buvo interpretuojama taip: jos tikslas ir prasmė – padėti toms tautoms tapti laisvesnėms arba išsilaisvinti. Tarkime – iš Lukašenkos diktatūros. Buvo šventai tikima, kad tas vertybes reikia skleisti ir Ukrainoje. Ir kas dabar paaiškėjo? Paaiškėjo, jog pagrindinis kovos už laisvę bastionas yra Ukraina. Ir kaip, retrospektyviai žvelgiant, atrodo pastangos ukrainiečius europeizuoti ir vesternizuoti?

Nepriklausomybės Sąsiuviniai

Interviu parengtas pagal prof. V. Radžvilo ir E. Jusio pokalbį tinklalaidėje „Neredaguota“ 2022 m. gegužės 12 d. Prieiga internete. Tekstą spaudai parengė Andrius Balsevičius, publikuotas žurnale „Nepriklausomybės sąsiuviniai“.

Edvinas Jusys. Profesoriau, Kremlius vykdo denacifikaciją Ukrainoje, ir visi suprantame, ką tai reiškia. Kaip teoriškai paaiškinti šį reiškinį, kokie Rusijos tikslai?

Vytautas Radžvilas. Pirmiausia reikėtų pradėti nuo to, kas šiandien svarbiausia: vyksta dvejopa sumaištis – ne tik geopolitinė, bet ir intelektualinė. Šita sumaištis yra nepaprastai pavojinga, nes kai kalbame apie labai rimtus politinius dalykus, didžiausia nuolatos tykanti grėsmė yra nesugebėti atpažinti ir tiksliai įvardyti, kas vyksta.

Autorius yra politologas, VU doktorantas, Nacionalinio susivienijimo vicepirmininkas

Birželio mėnesį Lietuvos vardas nuskambėjo toli už Lietuvos sienų po to, kai Lietuva sustabdė įvairių prekių tranzitą iš Rusijos į Kaliningrado sritį. Sprendimas iššaukė Rusijos pyktį ir grasinimus, tačiau daug svarbesnis buvo jo suderinimas ES formatu, nes tai – ES lygmens klausimas. Galiausiai po Europos Komisijos išaiškinimo tranzito draudimas bent laikinai atšaukiamas. Kaip vertinti visa tai, kas įvyko?

Tikėtina, kad užsienio reikalų ministras G. Landsbergis neatsitiktinai išskubėjo atstogauti kaip tik šiomis dienomis. Kai jam atostogaujant Europos Komisija oficialiai išsakys savo požiūrį dėl Lietuvos įvestų tranzito į Karaliaučiaus sritį ribojimų. O požiūris gali būti toks, kad savaime sugrįš į darbotvarkę ministro at(si)statydinimo iš pareigų klausimas. Atostogos greičiausiai yra būdas pralaukti, kol nurims dar viena politinė audra ir išvengti atsakomybės. Tiesa, kad tokio prasto šalies diplomatijos šefo Lietuva nėra turėjusi. Tačiau šios aplinkybės neturėtų būti pagrindas tiesti dirbtines sąsajas apeliuojant į tariamą ministro elitiškumą ir tyčiotis iš buvusio Lietuvos Respublikos prezidento. Būtent šitaip pasielgė vienas iš Šeimų sąjūdžio vadovų, padėjęs lygybės ženklą tarp G. Landsbergio pasiimtų, siekiant išvengti atsakomybės už neapgalvotus ir avantiūristinius veiksmus, atostogų ir A. Smetonos atostogų, sutrukdžiusių Kremliui ,,švariai“ įteisinti Lietuvos okupaciją.

V. Landsbergis pagaliau paskelbtas valstybės vadovu. Neigti jo vaidmenį atkuriant Nepriklausomybę būtų nesąžininga ir tiesiog nepadoru. Tačiau stebina, kad diskutuojant dėl šio vaidmens reikšmės ir V. Landsbergiui objektyviai ir pelnytai priderančio politinio bei teisinio statuso pamirštamos kai kurios svarbios aplinkybės. Jos turėjo būti svariu ir net lemiamai svarbiu argumentu sprendžiant, kas vis dėlto iš tiesų buvo Lietuvos Respublikos AT prezidiumo pirmininkas. Toks ginčas nekyla Latvijoje ir Estijoje, kurių valstybingumą atkūrusių Aukščiausiųjų Tarybų pirmininkams A. Gorbunovui ir A. Riuiteliui net nešauna į galvą mintis post factum pretenduoti į valstybės vadovų statusą. Unifikuotoje SSRS imperijoje ,,suvereniomis respublikomis“ tituluotų provincijų administracinių struktūrų ir jų vadovų įgaliojimai buvo standartizuoti. Pagal SSRS įstatymus vykusiuose rinkimuose į ,,socialistinių respublikų“ aukščiausiąsias tarybas laimėjus nepriklausomybės siekusiems Liaudies frontams ir Sąjūdžiui buvo pakeisti respublikų pavadinimai pašalinant nuorodas į ,,sovietinį socializmą“, tačiau visa kita, taip pat administracinių struktūrų įgaliojimai ir net pavadinimai, iš esmės nepasikeitė.

Nacionalinis susivienijimas kviečia į Birželio sukilimo minėjimą birželio 22 dieną prie paminklo sovietinės okupacijos aukoms atminti Gedimino pr./Aukų g. Vilniuje, šalia Lukiškių aikštės.

Birželio sukilimas buvo pirmasis žingsnis lietuvių tautos antisovietinės rezistencijos kelyje. Po gėdingos kapituliacijos 1940 metais, tik Sukilimas nuplovė neryžtingos valdžios užtrauktą Lietuvai gėdą ir parodė tautos valią sau ir pasauliui priešintis ir turėti savo valstybę. Į Sukilimą įsitraukė dešimtys tūkstančių patriotų ir tūkstančiai iš jų per šešias kovos dienas padėjo galvas už Lietuvos laisvę.

Šiandien Lietuvoje šios aukos baidomasi, vengiama ją prisiminti ir gėdijamasi atiduoti jai deramą pagarbą valstybės lygiu. Jau mažiausiai dešimtmetį Sukilimas valstybei priešiškos propagandos mėginamas susieti su Holokausto tragedija Lietuvoje, kuriamos nebūtos sąsajos, Sukilimo dalyviai vadinami nacių kolaborantais. Šis niekingas melas dominuoja valdžios koridoriuose ir žiniasklaidos kanaluose. Nė viena valdžios institucija nerengia oficialių Birželio sukilimo minėjimų, Seimas atsisako bent deklaracijų forma išreikšti Birželio sukilimui tą pačią pagarbą, kurią valstybė rodo pokario partizaninei rezistencijai.