Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Lietuvos Respublikos Prezidentui
Lietuvos Respublikos Seimui
Lietuvos Respublikos Vyriausybei
Lietuvos Respublikos Seimo Energetikos ir tvarios plėtros komisijai
Lietuvos Respublikos Energetikos ministerijai
Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerijai

2022 m. kovo 21 d., Vilnius

Rusijos agresija Ukrainoje verčia iš naujo įvertinti Lietuvos valstybės kritinės infrastruktūros valdymo modelius ir jų atsparumą Lietuvos užpuolimo ar kitų geopolitinių sukrėtimų sąlygomis.

Energetikos sektorius – gyvybiškai svarbiausia valstybės gyvenimo sritis, turinti tiesioginę įtaką Lietuvos nacionaliniam saugumui. Valstybei svarbu garantuoti ne tik tai, kad šis sektoriaus veiktų patikimai, bet ir turėti galimybę greitai bei efektyviai garantuoti energetinių resursų prieinamumą šalies gyventojams ir verslui kuo mažesnėmis kainomis.

Nepriklausomybės dieną laidoje Neredaguota kalbėjomės apie kiekvienos nepriklausomybės pagrindą – tautą.

Tik tautai reikalinga jos valstybė, tik lietuvių tautai reikalinga Lietuvos valstybė. Tą suprantanti tauta gali tikėtis išlikti.

Šiomis dienomis ukrainiečiai mus moko, kaip ginti savo žemę, laisvę ir valstybę. Tad ir į tautos klausimą pažvelgėme lygindami lietuvių, ukrainiečių ir rusų tautas. Linkėdami pergalės Ukrainai, sau palinkėkime ugdyti tautinę sąmonę, patriotizmą ir realų solidarumą.

Nacionalinis susivienijimas išplatino pareiškimą Lietuvos valstybės vadovams ir visuomeninei dėl NATO ir Lietuvos politikų pozicijos pagalbos Ukrainai.

Jame pažymima, kad Rusijos grobikiškas karas prieš Ukrainą pamažu žadina ilgai snaudusią pasaulio sąžinę. Daugybė žmonių įvairiose šalyse mato agresoriaus barbariškai niokojamos Ukrainos griuvėsius ir didžiules taikių jos gyventojų aukas ir kančias. Stiprėja reikalavimai NATO gelbėti šių žmonių gyvybes paskelbiant Ukrainos oro erdvę neskraidymo zona.

Tačiau NATO ir ES šalių užsienio reikalų ministrų neeilinio susitikimo, vykusio 2022 metų kovo 4, rezultatai nuvylė ne tik savo nepriklausomybę ir laisvę, bet ir visą Europos Sąjungą didvyriškai ginančią Ukrainą bei jos kovą remiančius daugelio šalių, tarp jų Lietuvos, piliečius. Šiame susitikime nebuvo atsakyta į principinį ir Europos ateičiai lemiamai svarbų klausimą: bus leista ar neleista Rusijai sunaikinti Ukrainos valstybę ir iš esmės pakeisti geostrateginę ir saugumo padėtį Eurazijoje bei galios pusiausvyrą pasaulyje faktiškai atkuriant po Šaltojo karo iki 1997 m. išlikusias SSRS/Rusijos ir Vakarų įtakos sferų ribas?

DĖL KARO PABĖGĖLIŲ IŠ UKRAINOS

Vilnius, 2022 m. kovo 1 d.

Praėjusių metų vasarą Nacionalinis susivienijimas, siekdamas apsaugoti ir ginti Lietuvos valstybingumą,  reikalavo, kad Lietuvos Vyriausybė besąlygiškai stabdytų iš Baltarusijos į Lietuvą plūstantį nelegalių migrantų srautą.  Skelbėme, jog nelegalių migrantų invazija į Lietuvą buvo/yra Baltarusijos ir Rusijos šalies specialiųjų tarnybų  vykdoma hibridinio karo prieš Lietuvos valstybę operacija, kuria siekiama destabilizuoti padėtį mūsų valstybėje. Raginome nutraukti visuomenės klaidinimą vadinant juos pabėgėliais ir tuo grindžiant jiems suteiktą neva būtiną valstybės paramą bei globą. Pagal Ženevos konvenciją minėti migrantai negalėjo įgyti pabėgėlio statuso – sutikę tapti priešiškų Lietuvai jėgų diversijos įrankiu ir sąmoningai nusižengę legalaus atvykimo į šalį taisyklėms, šie asmenys negalėjo būti laikomi pabėgėliais ar prieglobsčio prašytojais.

Kaip jau skelbėme, pradėti pirmieji darbai rengiant valstybės pažangos strategiją „Lietuva 2050“.

Nėra pagrindo manyti, kad strategija „Lietuva 2050“ kuo nors iš principo skirsis nuo liūdnai pagarsėjusios strategijos „Lietuva 2030“.

Kviečiame susipažinti su prof. Vytauto Radžvilo filosofine pastarojo dokumento analize.

2022 m. vasario 15 d

Pagal Lietuvos Respublikos Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymą (toliau - NSPĮ), Lietuvos nacionalinio saugumo užtikrinimas – būtina mūsų valstybės nepriklausomybės sąlyga, leidžiantis sudaryti sąlygas Tautos ir valstybės laisvai ir demokratinei raidai, užtikrinti valstybės teritorinį vientisumą, apsaugoti konstitucinę santvarką (NSPĮ 1 str. 2 d.). Nacionalinio saugumo užtikrinimas yra visų Lietuvos piliečių, jų bendrijų ir organizacijų, o taip pat visų valdžios institucijų reikalas ir užduotis. Šio saugumo užtikrinime dalyvauja ne tik tam tikslui įkurta kariuomenė, policija, bet ir kitos valstybės institucijos, įskaitant ir Lietuvos Respublikos Vyriausybę bei šalies ministerijas, kurios, vadovaudamosi Lietuvos Respublikos Konstitucija (toliau- Konstitucija) ir įstatymais, įgyvendindamos savo pareigas ir funkcijas, įneša savo indėlį į nacionalinio saugumo sistemą (NSPĮ 2 str.).

Vienas iš svarbiausių nacionalinio saugumo objektų yra šeima. Ją Konstitucija įvardija visuomenės ir valstybės pagrindu. Šeimos apsauga yra tvarios konstitucinės santvarkos garantas. Prigimtinė arba tradicinė šeima yra viena iš lietuvių tautos puoselėjamų vertybių, taigi – nacionalinio saugumo objektas. Todėl Nacionalinio saugumo pagrindų įstatyme, tarp svarbiausių nacionalinį saugumą užtikrinančių Lietuvos vidaus politikos nuostatų yra įrašytos ir nuostatos, susijusios su šeimos, kaip visuomenės ir valstybės pagrindo, saugojimu ir stiprinimu.

Artėja Vasario 16-oji – Lietuvos valstybės atkūrimo diena. Lietuva nepriklausoma jau daugiau nei trisdešimt metų. Visą šį laiką valstybinės šventės iškilmingai minimos, tačiau šie minėjimai vis labiau tolsta nuo tautos. Atkūrus valstybę Vasario 16-oji buvo tikra Tautos ir Valstybės šventė, šių datų prasmė turėjo vietą lietuvių širdyse. Minėjimai buvo nuoširdžios meilės Tėvynei ir didžiavimosi ja jausmo nesuvaidintos išraiškos. Tačiau netrukus šias šventes pradėjo temdyti į jas besiskverbiančio dvilypumo ir netikrumo šešėliai. Juos sukūrė vis gilėjusi valdžią ir visuomenę skirianti praraja ir pamažu kilusi nepasitikėjimo ir susvetimėjimo siena. Kartu ryškėjo takoskyra tarp oficialių, valdžios režisuojamų pompastiškų Vasario 16-osios minėjimų ir patriotiškos visuomenės dalies organizuojamų spontaniškų šventinių renginių.

Šitaip buvo prieita riba, kai valdžios ir piliečių atotrūkis tampa neperžengiamas, o susvetimėjimą keičia atviras priešiškumas. Šių metų Vasario 16-oji daugybės Lietuvos žmonių sąmonėje liovėsi buvusi Tautos vienybės ir susitelkimo švente. Žiniasklaidoje atvirai kalbama, kad ji taps skirtingų visuomenės dalių tarpusavio kovos lauku. Valdžiai neišmintingai eskaluojant visuomenės susipriešinimą, kartojasi iškalbingos Sąjūdžio laikų aplinkybės.

Sausio mėnesį Seimas priėmė, o Prezidentas pasirašė Asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymą, pagal kurį kitatautis Lietuvos pilietis gali Lietuvos valstybės išduotame pase savo vardą ir pavardę persirašyti užsienio kalbomis (lotyniškomis raidėmis) remdamasis kitos užsienio valstybės išduotais dokumentais.

Tokių žmonių Lietuvoje beveik 400 tūkst. Įteisinus Lietuvoje dvigubą pilietybę (to nuolat siekiama), kitataučiai neabejotinai pretenduos ir į kitų valstybių pilietybes. Tokiu būdu Lietuvoje maždaug penktadalis gyventojų įgis Lietuvos ir kitų valstybių pilietybes.

Kadangi atskiruose šalies regionuose (Vilniaus raj., Šalčininkai, Visaginas ir kt.) yra didelė kitataučių koncentracija, šie asmenys, įgiję kitų šalių pilietybes, sieks ir kultūrinės bei politinės autonomijos, kartu siekdami įtvirtinti atskiruose šalies regionuose privalomą tautinių mažumų kalbų vartojimą, šalindami iš apyvartos valstybinę lietuvių kalbą. Jie neabejotinai pakeis vietovardžių, miestų ir gyvenviečių bei gatvių pavadinimus iš lietuvių į kitų tautų kalbas.

VU profesorius, Lietuvos Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės narys, Nacionalinio susivienijimo pirmininkas

Jau matyta reakcija

Stebint buvusių ir esamų valdžios žmonių, politikos komentatorių, į propagandininkų vaidmenį įsijautusių žurnalistų ir „visuomenėje žinomų žmonių“ reakcijas į sausio 13-osios įvykius savaime kyla „tai jau matyta“ jausmas. Prieš šiek tiek daugiau negu trisdešimt metų Lietuvos radijuje ir televizijoje, „Tiesoje“ ir „Komjaunimo tiesoje“, kituose leidiniuose ritosi švento pasipiktinimo ir smerkimo bangos dėl „saujelės atplaišų“, „buržuazinių nacionalistų ir klerikalų“, „reakcionierių ir tamsybininkų“, „radikalų ir ekstremistų“ „tarybinės santvarkos nekentėjų ir šmeižikų“ surengto mitingo prie A. Mickevičiaus paminklo. Tokios pat bangos ritasi po Laisvės gynėjų dienos minėjimo – nieko nesiaiškinant ir net nemėginant gilintis į šio anaiptol ne kasdienio įvykio priežastis visi jo dalyviai urmu apšaukti baubiančia minia. Jiems klijuojamos iš anų laikų propagandininkų arsenalo ištrauktos ir dažnai tiesiog pažodžiui kartojamos tos pačios niekinančios etiketės. Nors atrodytų, kad vien paviršutiniškai pažvelgus į susirinkusiuosius Nepriklausomybės aikštėje būtų apie ką susimąstyti.

„Nepriklausomybės sąsiuviniai“

Autorė yra kalbininkė, humanitarinių mokslų daktarė, Nacionalinio susivienijimo tarybos narė.

Vienas labiausiai pragarsėjusių ne tik Prancūzijos, bet ir visos XVII amžiaus Europos politikų kardinolas Armanas Rišeljė (Armand Richelieu) yra pasakęs: „Kas valdo kalbą, tas valdo ir valstybę.“ Tuo pačiu jis pripažino, kad kalba yra valstybės gyvavimo pagrindas. Kaip, kodėl per kalbą vyksta valdymas, aiškino Džeimsas Le Fanu (James Le Fanu), britų bendrosios praktikos gydytojas ir žurnalistas: „Pirma, kalba – ir tai labiausiai nepaprasta – leidžia mums „mąstyti“, priskiriant žodžius objektams ir idėjoms. /.../ Kalba padaro pasaulį suprantamą, leisdama žmogui savo mintis ir patirtis sukauptų žinių pavidalu perteikti iš kartos į kartą, ir galbūt neišvengiamai, pasiekti XX a. pabaigoje akimirką, kai „vaizduotėje“ priešais akis galės turėti visatos, kurioje gyvena, istoriją. Kalba įgalina skirti tiesą, tikrą tikrovės atspindį nuo netiesos, o tai, pasak filosofo Ričardo Svinberno (Richard Swinburne), yra mąstymo (akivaizdu), bet sykiu ir moralumo pagrindas, nes „tai suteikia žmogui gebėjimą vieno veiksmo vertę palyginti su kito, rinktis tai, kas, jo nuomone, vertinga… ir dovanoja mums daiktų gerumo suvokimą.“ (Le Fanu J., Kodėl mes? Kaip mokslas iš naujo atrado, kad mes sau – paslaptis // Kaunas, Vox altera, 2016, p. 56.)