Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Nedori ar neišmanėliai? Toks klausimas natūraliai kyla toliau gilinantis į projektus, už kuriuos buvo atsakingas Rokas Masiulis. Vienas iš jų – suskystintų gamtinių dujų (SGD) laivo-saugyklos nuoma ir galimybės jį įsigyti.

Čia aš taip švelniai pavadinau ką tik Lietuvoje gimusį naują keistą darinį – Sąjūdį prieš Astravo atominę elektrinę.

Tenekyla nereikalingų insinuacijų – aš esu PRIEŠ šitą monstrą, išaugusį 50 km nuo mano valstybės sostinės ir tik už 30 km nuo vandenviečių, aprūpinančių svarbiausiąjį Lietuvos miestą vandeniu. Baltarusijos Astravo atominė elektrinė – vienareikšmiškai pavojinga Lietuvai strateginiu, ekonominiu, nacionalinio saugumo požiūriu.

Tačiau net „Dviračio šou“ peliukai politologai supranta, kad gerokai užsitęsęs ir vėl kilęs „žodinis“ pasipriešinimas šiai elektrinei tėra 2020-ųjų Seimo rinkimų logotipas, Mauzerio bei Surskio pavadintas „AD astra per Astravą“. Gerokai vėlu, broliai konservatoriai ar kiti liberalūs politikai, „sąjūdintis“ – negi pamiršote lietuvių literatūros klasikus, kad žygiais, o ne žodžiais Tėvynę mylėti reikia.

„Kauno Žemųjų Šančių bendruomenė ne tik pristabdė savivaldybės planus tiesti gatvę ten, kur jos nelabai reikia, bet ir pasiekė, kad teismas patenkintų jos skundą – savivaldybės administracija įpareigota iš naujo išnagrinėti Žemųjų Šančių bendruomenės prašymą pakeisti Kauno miesto savivaldybės teritorijos bendrąjį planą ir apmokėti bylinėjimosi išlaidas“, – praneša gerą žinią INIT TV.

Verčiu į lietuvių kalbą:

Lino Vildžiūno kalba, nuskambėjusi prieš Vasario 16-ąją, (prisiminti ČIA) yra savotiškas lakmuso popierėlis, leidžiantis kiekvienam pasitikrinti, ar jau žiūrime į savo tautos istoriją ir projektuojame jos ateitį kaip nelabai ką bendra su tuo turintys individai, ar vis dar kaip kultūrinės bendrijos nariai. Kultūrinei bendrijai yra svarbūs ir simboliai, kurie turi istorinį krūvį, ir žmonės, savo gyvenimus pašventę tos kultūrinės bendrijos išlikimui jai sudėtingais istoriniais tarpsniais.

Baigėsi pratęsta rudens sesija. Priimtas 2020-ųjų metų valstybės biudžetas. Kaip vertinate, ar jis socialiai jautrus, orientuotas į žmonių poreikius?

Biudžete skiriama daugiau lėšų pensijų mokėjimui, didinamas minimalus mėnesinis atlyginimas, neapmokestinamas pajamų dydis, vaikų pinigai, bendrai skirta daugiau lėšų socialinėms garantijoms sustiprinti.Tad negaliu sakyti, kad biudžetas nėra orientuotas į skurdo mažinimą, tačiau atrodo, kad jis skirtas apgydyti, bet ne išgydyti socialinius skaudulius mūsų valstybėje.

Svarbiausia čia tai, kad ekonominė situacija valstybėje gerėja, atlyginimai kyla, tad logiška, kad skiriamos lėšos socialinėje srityje taip pat turi didėti. Tad biudžeto eilutėse esančių sumų didinimas nėra didvyriškas dabartinės politinės daugumos poelgis. Rūpestis valstybe ir miestu – privalomas pareigos vykdymas, o ne dovana ar malonė žmonėms.

Ko gero, biudžetas nepakeis situacijos iš esmės ir žmonės, kurie vos galą su galu suduria mūsų valstybėje,negalės atsipūsti ir atsitiesti. Asmeniškai nepriklausau valdančiajai daugumai, bet nepaisant to, esu už tai, kad geriau toks biudžetas negu jokio. Geriau maži žingsneliai link žmogaus, nei jokių.

Be komentarų.

Ne, ne iš to, kurį lietuvių tautai kasa Lukiškių aikštėje. Iš to tikrojo, kurio šviesa ir tiesa turėtų lydėti kiekvieną mūsų žingsnį...

Prisimente, pernai Lietuva iškilmingai minėjo Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio [LLKS] Deklaracijos 70-ąsias metines. Valstybinės šventės nuotaikos ryškiai skyrėsi nuo Tautoje skleidžiamos dezinformacijos ir partizaninio karo dalyvių šmeižimų masto. Pavyzdžių? Prašom. Vanagaitiškos à la literatūrinės pamazgos, išpiltos ant partizanų bei vieno iš 1949 metų Vasario 16-osios Deklaracijos signatarų Jono Ramanausko-Vanago. Tik nesakykite, kad istorijos vingių priklydėlės pavardė nesąmoningai ir visai netyčia susišaukia su Laisvės kovotojo pseudonimu. Prisiminkime – net data išpuoliams pasirinkta kaip iš Gebelso-Stalino propagandos vadovėlių – Deklaracijos metinės.

Tais pačiais metais, LLKS Deklaracijos septyniasdešimtųjų metinių šventimo parodomajame šventime, Nacionalinė kultūros premija už 2018-ųjų metų nuopelnus buvo įteikta visuomenėje prieštaringai vertinamo romano „Žali“ autoriui. Neatsižvelgta į prieštaravusius, reikalavusius apdovanojimą šiam žmogui atšaukti.

Kiek dar dešimtmečių bus gelbėtojai, kurie nieko neišgelbėja? Kraštutinumų visuomenė negali be kraštutinumų. Nuo kraštutinumų valstybes saugo stipri vidurinioji klasė, kuri taip apsaugo pati save ir savo susikurtą nestabilią gerovę, kurią todėl ir reikia saugoti nuo kraštutinumų.

Pas mus nepriklausomo viduriniojo sluoksnio nėra. Palikti veislei mohikanai, verslo milžinų klerkai ar dar nesubankrutinti vidutiniai verslininkai balsavimuose praktiškai nieko nelemia. Kūrybinė inteligentija ir nesuskaičiuojamų universitetų dėstytojai ištremti į kovos už duonos kąsnį rezervatus.

Vyksta stiprus nuprotėjimas. Visuomeniška psichologė Eglė Mirončikienė traukiama atsakomybėn už šią karikatūrą. Joje vaizduojama liūdnai pagarsėjusi policininkė Karina Antipova, frazės „Man pagrindo nereikia, aš – policijos pareigūnė“ autorė.