Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Dirbtinis paplūdimys „Open beach“ Vilniaus Lukiškių aikštėje, triukšmingai atidarytas būtent birželio 23-ąją – 1941 metų sukilimo aukų pagerbimo dieną, – akivaizdi patyčia iš žuvusiųjų už laisvę, iš tūkstančių tomis dienomis besitraukiančių bolševikų ir jų parankinių nužudytų mūsų tautiečių. Juk būtent tomis dienomis sužvėrėję okupantai įvykdė apie 40 didelių grupinių taikių lietuvių ir beginklių politinių kalinių žudynių, buvo nužudyta daugiau nei tūkstantis politinių kalinių ir taikių gyventojų.

Ne tik Maskvoje mauzoliejus, bet ir mūsų „elito“ smegeninėse. Jie vis dar važiuoja, neatitraukdami akių nuo užpakalinio vaizdo veidrodėlio ir įsivaizduoja, kad posūkių nebus ir į griovį neįlėks.

Kažin ar imperinės Rusijos, ar demokratinės Lietuvos žiniasklaidoje daugiau straipsnių apie Didįjį Spalį? Ir viskas teisingai – tai žmogžudiško barbarų režimo pradžia ir siautėjimas, nulėmęs XX amžiaus istoriją. Mūsų taip pat. Tik vieną dalyką kažkaip užmiršta.

Jau nekalbant apie tyčinį visuomenės pjudymą ir pinigų plovimą, tai yra sąmoninga politinė patyčia ne tik iš tų, kuriems Lukiškės brangi vieta, ir iš tų, kuriems Lukiškės nesvarbu, bet svarbu socialinė santarvė, ir iš tų apolitiškų, kurie apie visuomenę nemano nieko, bet tiesiog yra geri žmonės (mano, kad jei kažkam skauda – nereikia skaudinti), bet ir iš tų, kurie ten subėgs su maudymkėm: tikrasis komunikatas vilniečiams čia yra ne tik „Štai koks jums pliažas! [hahaha]“, bet ir „Štai kas, miesto valdžios akimis, esate jūs: infantilūs buzzwordais valdomi pampersiniai – marš į smėlio dėžę!“

Nacionalinis susivienijimas reikalauja Remigijaus Šimašiaus atsistatydinimo ir Generalinės prokuratūros tyrimo, kuriuo būtų įvertinta, ar Vilniaus mero sprendimu valstybinę Lukiškių aikštę paversti pliažu nebuvo pažeistas viešasis interesas ir viršyti mero įgaliojimai. Partijos teigimu, R. Šimašiaus pliažas Lukiškių aikštėje subtiliai atkartoja Vakarų šalyje siautėjančių ir paminklus griaunančių komunistų veiksmus, o pamatinis to siekis yra trinti iš viešosios erdvės bet kokius valstybingumo, istorinės atminties ir valstybinės sąmonės ženklus.

Būtina sąlyga suprasti politinę tikrovę yra kuo tiksliau ją įvardyti. A. Rusteikos straipsnyje (ČIA) pirmą kartą tiesiai ir atvirai prabilta apie „sisteminės opozicijos“ reiškinį. Tokia „opozicija“ yra absoliučiai būtinas visuomenės kontrolės įrankis valdomos demokratijos sąlygomis. Atviras nepatenkintų visuomenės sluoksnių ir nomenklatūrinei-oligarchinei santvarkai principingai ir nuosekliai oponuojančių politinių jėgų slopinimas šiurkščiomis represijomis bjauroja glamūrinį fasadinės demokratijos įvaizdį. Todėl pasirinkta kitokia nepasitenkinimo slopinimo strategija, grindžiama „garo išleidimo“ principu.

Pilaitės gyventojai prašo pagalbos padedant išsiaiškinti, kodėl nuo 1996 m. bendrijos „Saleks“ pajėgomis įkurtas ir iki dabar puoselėjamas 3,77 ha Nadruvos parkas buvo grąžintas savininkams. Vilniaus miesto savivaldybė pritarė landšafto architektės 1996 m. parengtam parko projektui ir pradėjo parko įteisinimo procedūrą. Tačiau nespėjo. Nacionalinė žemės tarnyba (NŽT) šią teritoriją priskyrė prie piliečiams atkuriamų teritorijų ir, parengus žemėtvarkos projektą, ją grąžino savininkams.

27 metų juodukas priešinasi pareigūnams, ištraukęs iš jų Taserį (elektros šoko instrumentą) bando bėgti.
Prispaustas į kampą nukreipia Taserį į policininką, tas jį nušauna (daugiau apie tai skaitykite ČIA).

Konstitucija leidžia Prezidentui pasirinkti metinio pranešimo formą, todėl pasirinkau ne reikšmingų valstybei įvykių prezidentinę kroniką ar gyvenimo sričių būklės vertinimą, nes šiandien Jums, man ir Lietuvai tai – ne esmė. Esmė – kaip mes laikomės bendrabūvio vertybių: pagarbos, pasitikėjimo, teisingumo, sąžiningumo. Nuo to, kaip laikomės šių vertybių, priklauso ir visas kitas mūsų gyvenimas šioje šalyje.

Kaip žmonės, esame nepaprastai gabūs, išmintingi, pasiekėme du didžiuosius savo tikslus – atkūrėme Nepriklausomybę ir atgręžėme valstybę į Vakarus. Dabar turime trečiąjį – sukurti teisingą, žalią, inovatyvią šalį.

Arvydas Praninskas | „Valstiečių laikraštis“

„Svarbu būtų pasiekti, kad liktume Europos geopolitinėje erdvėje“, – teigia politologas, istorikas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, humanitarinių mokslų daktaras Antanas Kulakauskas, kiek anksčiau mūsų laikraščio skaitytojams užsiminęs, kad Lietuvoje nelabai kas mąsto apie mūsų dienomis vykstančius globalius sisteminius pokyčius. Būtent apie tai ir paprašėme profesoriaus pasidalinti savo mintimis. „“

Klimatologai jau seniai muša pavojaus varpais dėl spartaus klimato atšilimo, bet vis dar tarsi negirdime, bent jau Lietuvoje, jokių perspėjimų dėl rimtų permainų pasaulyje žadančios geopolitinio klimato kaitos. Kodėl – ar niekas nenujaučia geopolitikos sausrų, žemės drebėjimų, potvynių, o gal tai tik tyla prieš audrą?

DELFI.lt | 2011 m. birželio 15 d.

Lygiai prieš 71 metus – 1940 m. birželio 15 d. – Lietuvoje baigėsi du dešimtmečius trukęs nepriklausomos valstybės gyvenimo tarpsnis ir prasidėjo naujas istorinės dramos veiksmas: pusę šimtmečio užtrukusi svetimųjų okupacija.

Vakar, šios sukakties išvakarėse, Seimas priėmė dėmesio vertą rezoliuciją. Ji vadinasi „Dėl du šimtmečius trukusių kovų už laisvę“. Dokumentas išryškina nepertraukiamą tautos pastangą su pasigėrėtinu atkaklumu siekti laisvės, už ją kovoti ir aukotis. Antra vertus, jis suteikia progą ir susimąstyti: per tuos du šimtus metų vos 40 metų tebuvome laisvi, o likusieji ženklina vien pastangas – mirtiną riziką, kančias, praradimus ir aukas, sudėtus ant laisvės aukuro.