Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Kas vakarą vis pagalvoju: o kada konservatoriai ištrauks nuzulintą plokštelę „rusai puola“? Kada pagaliau bus atkreiptas nesusipratėlių dėmesys apie grėsmę nacionaliniam saugumui, kurio niekas – be vienintelių kovotojų už Lietuvą – nepastebi? Juk turi kas nors kreiptis į pasaulį ir visus geros valios žmones, kad atvertų akis! Juk turi rinkėjai ir visa pažangioji Visata mus pastebėti!

Šiandien sukanka penkeri metai, kai mus paliko Romualdas Ozolas – Sąjūdžio kūrėjas ir didžiausias XX a. antrosios pusės Lietuvos valstybininkas. Lietuvos valstybė iš tikrųjų rasis tik tada, kai bus suprasta, kad valstybė – tai ne laisvė, o nepriklausomybė. Tai nereiškia, kad R. Ozolas nesuprato, nebrangino ir negynė laisvės.

alkas.lt

Egzaminas

Europa laiko pasaulinio gamtos iššūkio egzaminą. Jis ilgam užgožė daug grėsmingesnį planetos atšilimo iššūkį ir aibes smulkių intrigų, sklindančių iš Seimo bei Vyriausybės rūmų. Naujosios civilizacijos kūrėja priversta atsakyti į vieną iš nemaloniausių klausimų, kokias bendras taisykles reikia valstybėms įsivesti, kad žmonės atlaikytų šį netikėtą virusinį išpuolį. Teks susitaikyti su tuo, kad bendros taisyklės ir principai toli gražu ne visada yra laisvės pančiai, kaip jau prieš šimtą metų šio civilizacijos lopšio kūrėjus auklėjo vienas iš egzistencialistų L. Šestovas: „Žmonės kreipiasi į filosofus bendrų principų. Ir kadangi filosofai taip pat žmonės ir derina savo gamybą su rinkos poreikiais, tai jie didžia dalimi ir užsiima bendrų taisyklių darymu. Kartu atsiranda klausimas, kokia bendrų taisyklių vertė? Beveik vienu metu su klausimu ateina ir atsakymas: jokios. Iš kiekvieno mūsų gamta įsakmiai reikalauja individualios kūrybos.“ Šiandien kaip niekada po II Pasaulinio karo supurtyti individualizmo pamatai. Tai geriausia proga grįžti prie senstelėjusios politinės istorijos, kurią būtų galima pavadinti atkakliais išsisukinėjimais nuo taisyklių.

Be komentarų.

Liberalai Šimašius su Grubliausku apsimeta, kad nesupranta, kai jiems Veryga aiškiai pasako, kad paimtų testų kiekio nebesugeba tokia apimtimi ištirti laboratorijos dėl fizinių pajėgumų stokos. Vyriausybė atakuojama, kodėl testų rezultatų reikia laukti penkias dienas.

Jonas Deveikis | LRT.lt

Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojas Raimondas Kuodis LRT.lt teigia neabejojantis, kad koronaviruso sukelta ekonominė krizė bus didesnė negu krizė, prasidėjusi 2008 m. Tačiau pakentėjus iki birželio galo, anot jo, pasaulis ir vėl po truputį galės grįžti į normalias vėžes.

Interviu LRT.lt ekonomistas R. Kuodis pasakoja, kodėl verta aukoti ekonomiką ir laikytis karantino, kiek laiko gali tekti sėdėti namie ir kodėl krizių metu valstybės privalo atsisakyti liberalaus mąstymo, siekiant išsaugoti bendrąjį gėrį.

Ketvirtadienio vakarą koronavirusu susirgusių asmenų skaičius perkopė 1 mln., daugiau nei 50 tūkst. asmenų jau mirė. Daugelis žmonių šiuo metu gyvena pesimistinėmis nuotaikomis, nerimauja dėl ekonomikos. Sakykite, kokiomis jūs nuotaikomis gyvenate pastarosiomis savaitėmis?

Nepriklausomybę paskelbusioje Lietuvoje 1990 metų kovo 24 dieną įvykę rinkimai į vadinamąsias Liaudies deputatų tarybas [pakeitus pavadinimą – savivaldybių tarybos] buvo artimiausi dabar pasaulyje vadinamai vietos savivaldos formai. Šiauliai buvo padalinti į 67 rinkimų apygardas, o kiekvienoje jų per 4 turus buvo išrinkti 67 deputatai.

Rinkimai vyko dar pagal sovietinę rinkimų sistemą. Jos sudarytojai nepaisė proporcingumo, todėl apygardose labai skyrėsi rinkėjų skaičius – nuo 600 iki 2300 – žmonių. Tačiau rinkėjai turėjo puikią galimybę pažinti savo deputatą asmeniškai, o pastarasis visada žinojo, kad gatvėje jį sustabdo konkrečios apygardos asmuo.

Šiuos vietos savivaldos rinkimus menu kaip gaivų jaunystės pavasarį, ne vien dėl to, kad daugumą laimėjo Sąjūdžio remti kandidatai. Šiaulių miesto 1-ojo šaukimo savivaldybės tarybą, kurios pirmasis posėdis įvyko prieš trisdešimt metų – 1990 m. balandžio 4-ąją,  vadinu ta valdžia, kuri buvo arčiausiai žmogaus, o rinkėjams nereikėjo klaidžioti partijų ar komitetų sąrašuose, norint surasti atsakingus už vieną ar kitą nenaudingą miesto bendruomenei sprendimą.

Įvairiuose žiniasklaidos kanaluose bei ekranuose daugėja pamąstymų apie Karūnuotojo paskatintus globalius pasaulio pokyčius. Jau beveik sutariama, kad teks peržiūrėti įsigalėjusią neoliberalistinę globalizacijos ideologiją, o su ja ir keisti požiūrį į nacionalinių valstybių reikšmę ir vietą pasaulio sąrangoje – ne vadinamoji „laisvoji rinka“, o nacionalinės valstybės tapo pagrindinėmis kovos su pandemija jėgomis. Šioje kovoje vėlei iškilo taip įvairiausios pakraipos neoliberalų ir ypač neoliberalios mąstysenos užkrėsto jaunimo nemėgstamų „sienų“ bei „atsiribojimo nuo Kito“ reikšmė. Vėlei aiškėja, kad Kitas gali būti ir grėsmingas, o svetingumui būtinas apdairumas ir sveikas protas. Koks pirmasis būtinas kovos su karūnuotuoju veiksmas? Karantinas. Valstybinis išorinis ir vidinis, kai uždaromi tam tikri rajonai. Kas veiksmingai gali tokią padėtį įvesti ir ją palaikyti? Valstybė. Valstybės rankose yra ir sveikatos apsaugos sistema. Ji veikia tuo geriau, kuo mažiau pažeista neoliberalistinio viruso. Ir, suprantama, kuo geriau finansuojama ir valdoma.

Prof. R. Čepaitienės straipsnis yra atsakymas į klausimą, kodėl Nacionalinis susivienijimas buvo projektuojamas ir steigiamas būtent kaip sąjūdinė politinė jėga. Nėra ko slėpti – užsiminus apie sąjūdinio tipo partiją, ne kartą teko išvyksti nustebusius pašnekovų žvilgsnius ar net sunkiai slepiamus pašaipos žiburėlius akyse. Koks dar Sąjūdis?! Sąjūdis buvo ir jo niekada nepavyks pakartoti! Šventa tiesa – ano prieš trisdešimt metų valstybę atkūrusio Sąjūdžio mechaniškai pakartoti neįmanoma. Šia prasme posakis, kad neįmanoma įbristi į upę du kartus, yra teisingas.

Valstybėje – padėtis, kokios dar niekad nebuvo, o Rita Miliūtė sėdi visuomeninio transliuotojo eteryje ir, naudodamasi iš pareigų atleistu premjero patarėju Skirmantu Malinausku, bando supjudyti Saulių Skvernelį ir sveikatos apsaugos ministrą Aurelijų Verygą. Ir dar – pastarąjį kiek įmanoma apdergti ir pavaizduoti nieko nesugebančiu mulkiu.