Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Radviliškio rajone Minaičių kaime 1949 metų vasario 16-ąją prieš sovietų okupacinį režimą kovojusių Lietuvos partizanų vadovybė – Jonas Žemaitis-Vytautas, Adolfas Ramanauskas-Vanagas, Aleksandras Grybinas-Faustas, Vytautas Gužas-Kardas, Juozas Šibaila-Merainis, Bronius Liesis-Naktis, Leonardas Grigonis-Užpalis, Petras Bartkus-Žadgaila – pasirašė Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio (LLKS) deklaraciją.

Pro Patria

Patriotinio jaunimo eitynės neabejotinai taps gražiu šventinių renginių baigiamuoju akcentu. Tačiau jos gali tapti ir ypač svarbiu šalies politinio gyvenimo įvykiu. Jomis ne tik bus primintas ir pagerbtas šlovingas šalies istorijos įvykis – 1949 m. vasario 16-osios Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio deklaracija. Šios eitynės taip pat yra proga, nors kiek vėluojant, padaryti tai, kas nebuvo tinkamai atlikta prieš metus – prasmingai paminėti Valstybės atkūrimo šimtmetį. Ne tik 101-ąsias metines.

Kauno forumas

Kaip jau rašėme, Žemdirbių Peticijoje Europos Parlamentui keliami reikalavimai dėl išmokų Lietuvos žemdirbiams prilyginimo šalių senbūvių žemdirbių išmokoms, kas buvo Lietuvai pažadėta stojant į ES.

Ar rasi geresnį specialistą už lobistą? Daugiau jų į valdžią – būtų mažiau tarpininkų biurokratų, sutaupytume biudžeto. Jei paskirtų Saulius Skvernelis aplinkos ministru miško supirkimo ir kirtimo asociacijos žmogų – argi kas prieštarautų? Ir būtų tvarka.

Vyriausybės kanceliarija

Šiuo metu nėra vieningo Lietuvos pristatymo užsienyje. Įvairios institucijos pristatydamos Lietuvą pasauliui naudoja skirtingas, dažnai ir viena kitai priešingas žinutes, nesame išsigryninę vertybių, kurios reprezentuotų mūsų šalį, trūksta koordinacijos, siekiant efektyvaus resursų panaudojimo.

Šiandien Seime svarstomos Vaikų teisių apsaugos pagrindų įstatymo pataisos. Ar kas pasikeis? Ar Lietuvos žmonės bus išgirsti?

Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas neužtikrina Lietuvos šeimų lūkesčių ir nepakeičia vaiko teisių apsaugos sistemos iš esmės. Įstatyme nenumatytas kertinis Vaikų teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos funkcijų atskyrimas, t.y. šiuo metu tarnyba vykdo du vienas kitam prieštaraujančius veiksmus: atiminėja iš šeimų vaikus ir perduoda vaikus įvaikinimui Lietuvos bei užsienio šalių įvaikintojams. Nė vienoje ES šalyje nėra organizacijos, kuri vienu metu būtų įpareigota ir ginti šeimą, ir padėti įvaikintojams.

Oficialioji Lietuvos propaganda nepavargsta demakuodama Lietuvoje veikiančią penktąją V. Putino koloną. Žmonių, tiesiai prašančių Vladimirą Vladimirovičių „įvesti tvarką“, Lietuvoje iš tiesų esama.

Kairiųjų aktyvistas, per susitikimą su gyventojais Džiulianovos aikštėje šūksniais „Žmogžudy!“ trukdęs Mateo Salviniui (Matteo Salvini) kalbėti, ir pats sulaukė atkirčio. Kaip praneša žiniasklaida, Italijos vidaus reikalų ministras pasiūlė teisuoliui pasakyti ir savo adresą, kad būtų aišku, kur nusiųsti kokį 20 imigrantų – nepatenkintasis galėtų juos apgyvendinti ir išlaikyti savo sąskaita.

Nors ir nėra tikslaus, visuotinai priimtino demokratijos apibrėžimo, demokratiška valdymo forma reiškia, kad visi piliečiai turi teisę dalyvauti šalies valdyme, ir ji iš esmės skiriasi nuo valdymo formų, kuriose tokia teisė priklauso vienai klasei, išskirtinei grupei arba autokratui. Savivaldą mes suprantame kaip savivaldybių tarybų teisę veikti vietos žmonių interesais, tvarkant žymią viešųjų reikalų dalį. Tokia turėtų būti demokratiška savivalda, tačiau praktikoje galima pastebėti nemažai reiškinių, kuomet savivalda išsigimsta į „kitąvaldą“, kai žmonės tarnauja valdžiai, o ne valdžia žmonėms.

Jūsų dėmesiui siūlome pranešimą, autorės perskaitytą sausio 31 dieną Seime vykusioje konferencijoje „Romualdas Ozolas – valstybės kūrėjas“.

Kaip žinia, esama daugybės žodžio „kultūra“ apibrėžčių. Kultūra gali būti suvokiama tiek normatyvine prasme, kaip lengvai atpažįstamų ir visiems privalomų taisyklių ir normų rinkinys. Tiek ir sociologiškai – kaip tam tikras gyvenimo būdas ar stilius, dėl to net kalbama apie „smurto kultūrą“, „skurdo kultūrą“ ir t.t. Tačiau, sprendžiant iš gausaus Romualdo Ozolo rašytinio palikimo, kultūros sąvoka jam turėjo veikiau klasikinę reikšmę, apibrėžiamą kaip tam tikras unikalus ir ypatingas, iš konkrečios gamtinės tikrovės išaugantis, dvasios pasaulis. Jei civilizacija yra besiveržianti į universalybę, ekspansyvi, tai kultūra visuomet lieka lokali ir linkusi į gyvenimo stabilizavimą, tačiau ne mažiau aistringai ieško pilnatvės ir stengiasi suvokti bei pranokti pati save.