Šalies viduje vykstant radikaliems pokyčiams įvairiose srityse dažnam sunku susigaudyti, kurie valdančiųjų sprendimai gali lemti ne tik mūsų gyvenimo kokybę, bet ir saugumą bei išlikimą. Žiniasklaidai užpildžius eterį kasdienėmis žiniomis apie pandemiją, skiepų politiką ir Ukrainoje vykstantį karą net nepajuntame, kai paslapčia įgyvendinami tokie projektai, kaip valstybės ir savivaldybės įmonių, lietuvių kalbos naikinimas, kiti esminiai pokyčiai, kurie naikina valstybę, o ne padeda ją stiprinti.
Aplinkos ministerijoje dar prieš metus pradėta vykdyti nacionalinio miškų susitarimo politika. Ją įgyvendinant iš nevyriausybinių organizacijų, suinteresuotų asmenų bei specialistų buvo sudarytos devynios grupės, turinčios numatyti gaires, kaip bus prižiūrimi miškai. Iš pradžių visuomenininkai tikėjęsi pasiekti miškams reikalingų pokyčių kaip plynų kirtimų mažinimas, sengirių išsaugojimas ir tausojamasis ūkinės veiklos reguliavimas saugomų teritorijų miškuose.
Tačiau daugelyje šių grupių atsiradus atstovams iš medienos perdirbimo įmonių, privačių miškų asociacijos ir kitų medienos kirtimų normos didinimu suinteresuotų asmenų, visuomeninių organizacijų atstovai liko nusivylę. Jie suprato, kad tokie susitarimai yra tik laiko švaistymas ir realių pokyčių miškų politikoje neatneš. Kai kurie jų gana greitai iš Aplinkos ministerijos organizuoto Nacionalinio miškų susitarimo pasišalino ir keletas grupių iširo.