Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Stebiu politologų, žurnalistų, portalų komentatorių pasisakymus apie tai, kuris iš kandidatų į prezidentus susirinks protesto balsus. Iš pradžių (pernai gruodį) visuomenė buvo įtikinėjama, kad šiųmečiuose rinkimuose nėra, kas į tokius balsus pretenduotų. Paskleista ir pirmoji legenda, kad protestuojančiųjų fane galėtų būti dabartinė Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė. Tačiau ji prezidentinių rinkimų maratone nedalyvauja.

Visada, kai tik prasideda rinkiminė kampanija, nesvarbu, kokia: ar renkame Prezidentą, ar naują Seimą, ar savivaldybių tarybas, ar deleguojame savo atstovus į ES parlamentą, prasideda masinė psichozė: vieni „už“ ką nors, kiti – „prieš“, tretiems į viską nusispjauti. Bet susipriešinimas garantuotas – vos ne kaip pokaryje, kai brolis į brolį šaunyką kreipė...

„Naikinti da biški ne laikas“, – taip apie partijų sąrašus įvairių lygių rinkimuose pasakė pretendentas į Lietuvos Prezidentus Rolandas Paulauskas, susitikęs su šiauliečiais sekmadienio, kovo 2-osios, pavakare Juliaus Janonio mokykloje.

Tas saldus žodis – laisvė. Ir svaigus jausmas – valdžia. Per daugiau nei 25-erius Sąjūdžio gyvavimo metus pažinau labai daug iškilių Lietuvos žmonių. Džiaugiuosi dirbusi kartu su jais Tėvynės išsivadavimo kelyje. Manau, pavyko valstybę integruoti į euroatlantines struktūras.

Perskaičiau Mykolo Deikaus straipsnį ir sužvėrėjau. Na, koks jis marginalas: išvaizdus, jaunas, talentingas, proto stygiumi nesiskundžia ir atvirai prisipažįsta, kad nėra vienalyčių simpatikų fanas. Taigi, mūsų akiratyje – puikiausia tautinio genofondo saugykla. Belieka tik daugintis ?

Neparašysiu nieko naujo, jei įvardinsiu, kad gyvename labai atsakingą laikotarpį. Ant „laisvo kapitalo judėjimo“ prekystalio ketinama padėti ne vien Lietuvos žemę. Reali grėsmė pakibo virš aktyviausiųjų žmonių pilietinio indėlio – 320 000 Tautos referendumo rėmėjų.

Šiandieną negaliu nei tvirtinti, nei neigti, kas lėmė ar modeliavo, kad net du LR Konstitucinio Teismo pirmininkai – buvęs Kovo 11-osios Akto signataras Kęstutis Lapinskas ir dabartinis Romualdas Urbaitis – susieti su Saulės miestu. Tik ne abiejų biografijose šis faktas įrašytas. Gal šiandieną jiems gėda prisipažinti, kad 1988–1990 metais jie buvo vadinami Sąjūdžio žmonėmis? O gal ši priklausomybė kartais nutylima, nes buvo tik anuo metu privaloma aplinkybė kylant karjeros laiptais Nepriklausomoje Lietuvoje.

Baigiasi pirmasis 2014-ųjų – rinkiminių metų – mėnuo. Politikos ilgasėdžiai kyla į lemiamą populistinių viražų etapą. Klasikinis pavyzdys – LTV forumas dėl „Tautos referendumo“ prieš žemės pardavimą užsieniečiams bei iniciatyvos teisės palengvinimą skelbti referendumą piliečių valia.

Šiauliuose prasidėjo Laisvės gynėjų dienai skirti renginiai. „Laiptų galerijoje“ atidaryta fotomontažų paroda „Rekviem posovietiniam sapnui“, P. Višinskio bibliotekoje pristatyta žurnalisto, fotografo Juozo Girdvainio knyga „Dainuojanti revoliucija Vilniaus barikadose“. Joje – unikalūs liudijimai bei nuotraukos, primenančios taikų Tautos pasipriešinimą okupantams 1991-ųjų sausio agresijos metu. Renginį vedęs atsargos pulkininkas Arūnas Dudavičius, knygą išleidusios leidyklos atstovas, džiaugėsi, kad jam talkina jaunieji Lietuvos istorikai – Vytauto Didžiojo universiteto magistrantas Simonas Jazavita bei ŠU magistrantė Veronika Gudaitė. Diskusijoje „Kuo reikšminga sausio 13-oji šiandien“ dalyvavo Simono Daukanto gimnazijos moksleiviai.

Jūs, ko gero, nepatikėsite, tačiau kaskart, kai prie LR širdies – Seimo – vyksta pilietinės akcijos, aš labai džiaugiuosi, kad Susirinkimų įstatymas buvo priimtas tik 1993-aisiais. Ir šiemet, kai Apsaugos skyriaus darbuotojas vijo nuo Seimo pastato (pagal aukščiau paminėtą įstatymą turėjo teisę tik nuo pagrindinio įėjimo – aut. past.) už 75 metrų ribos Tautos referendumo organizatorius, temstant atėjusius perskaityti kreipimąsi „Seime, skelbk referendumą“, pamaniau: „Kas galėjo nutikti, jei 1991-ųjų sausį apie tuometinę Aukščiausiąją tarybą (Atkuriamąjį seimą) būtų palikta tokia erdvė?“