kaunieciams.lt
Europos Sąjunga (ES) skelbiasi ir džiūgauja pasiekusi „istorinį“ susitarimą dėl interneto reguliavimo. Mirtinos Kremliaus ordų grėsmės akivaizdoje mums reikia daugiau draudimų, cenzūros, kontrolės, kiršinimo ir skaldymo? Apie tai kalbamės su politologu, Nacionalinio susivienijimo vienu iš steigėjų Vytautas Sinica. Pašnekovo nuomone, džiūgauti draudimų gausa nėra protinga.
„Skaitmeniniu paslaugų aktu (Digital Services Act, DSA) – didžiulio projekto, skirto technologijų bendrovių veiklai reguliuoti, antrąja dalimi – numatomos griežtesnės bausmės platformoms ir tinklapiams, skelbiančioms įvairų draudžiamą turinį: nuo neapykantą kurstančios kalbos iki dezinformacijos ir vaikų lytinio išnaudojimo vaizdų.“
Ar kova su neapykantos kalba, rasizmu, ksenofobija kartais netampa dingstimi perteklinei cenzūrai? Kuo tai pasireiškia, jei taip yra?
Galima sakyti netgi drąsiau: kova su neapykantos kalba ne kartais tampa, o iš esmės ir egzistuoja tiesiog kaip priedanga cenzūrai paslėpti. Šiandien dauguma atvejų, kai žmonės socialiniuose tinkluose blokuojami ar realiame gyvenime izoliuojami „dėl skleidžiamos neapykantos“ yra ne kokios neapykantos ar skatinimų susidoroti atvejai, o banaliausias konservatyvių pažiūrų išsakymas.
Pasisakyti, jog šeima galima tik tarp vyro ir moters, kad neįmanoma pakeisti lyties, o noras tą daryti yra toks pat tapatumo sutrikimas kaip ir noras būti kitu asmeniu, požiūris, kad valstybės turi saugoti savo sienas, priimti tik legaliai atvykstančius migrantus ir stengtis integruoti juos į visuomenę, konstatavimas, jog vyksta Europos islamizacija – visa tai šiandien traktuojama kaip neapykantos kalba, įvairūs, o ypač vieši asmenys teisiami ir neretai baudžiami dėl tokių pasisakymų, o masė žmonių netenka pamatinių saviraiškos laisvių, nes yra už tokį požiūrį užblokuojami socialiniuose tinkluose.