Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

pozicija.org

Orhuso konvencija? Kokie yra pagrindiniai jos tikslai?

Lietuvoje Orhuso konvencija galioja nuo 2002 m. balandžio 28 d. kaip Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis, o nuo 2005 m. vasario 17 d., kai Konvencijos šalimi tapo Europos Sąjunga – ir kaip Lietuvai privalomas ES tarptautinis įsipareigojimas.

Orhuso konvencija – viena iš pamatinių žmogaus teises reglamentuojančių konvencijų. Ji ne tik gina pačią aplinką, bet ir suteikia kiekvienam visuomenės nariui pagrindą ginti savo teisę gyventi švarioje ir kokybiškoje aplinkoje.

Ši konvencija remiasi pamatine žmogaus teise į gyvybę. Ji suteikia visuomenei tris pagrindines teises: gauti informaciją apie aplinką, dalyvauti priimant valdžios sprendimus dėl aplinkos ir teisė kreiptis į teismus aplinkos klausimais.

Pvz., jeigu valdžia piliečiams neleidžia dalyvauti priimant sprendimus dėl aplinkos, laiku nesuteikia reikiamos informacijos, vienašališkai priima susitarimus su privačiais investuotojais ir pateikia visuomenei susitarimui reikalingus teisės aktus, o teisės aktas gali būti žalingas aplinkai, gyvenimo kokybei, visuomenė gali protestuoti.

Orhuso konvencijoje yra nustatyta, kad diskusija su visuomene turi būti pradinio etapo, kol dar nėra priimti jokie sprendimai. 2008 m. valstybių Orhuso konvencijos šalių sprendime dėl Lietuvos pasakyta, kad visuomenės dalyvavimas paskutiniame, o ne pradiniame sprendimų priėmimo proceso etape neatitinka Konvencijos.

Jurga Bakaitė | LRT.lt

LRT.lt kalbintas Vilniaus universiteto profesorius Alvydas Jokubaitis sako, kad šiandien, kilus karui, jau per vėlu kritikuoti Vakarų veiksmus. Jo teigimu, Rusija tapo valstybe-kareivinėmis, tačiau agresorius pamiršta, kad ir Ukrainoje šiandien kuriama istorija bei atsiranda nauji herojai, o cenzūra turi savo ribas.

Kodėl neprotestuoja rusai

Rusijos politika dažnai aiškinama imperializmu. Ar su tuo sutinkate ir kokia šio imperializmo prigimtis?

Žiūrėdami į karą Ukrainoje mes kol kas dar neskiriame tragedijos kaip reginio ir tikros tragedijos. Tikra tragedija atsiveria ne stebėtojui, o veikėjui, kai šis susiduria su jį negailestingai naikinančia tikrove. Tragedija dar neatėjo į Lietuvą, tik stovi ant mūsų namų slenksčio.

Tikros tragedijos dramaturgas yra ne atskiras asmuo, o kažkas žymiai daugiau, ko mes niekada iki galo nesuvoksime. Milžiniška savo teritorijomis Rusijos valstybė šiandien bando surasti vietą stipriai pasikeitusiame pasaulyje, tačiau pastarasis jos nepriima, nepripažįsta ir visiškai negerbia.

laikmetis.lt

Dr. Gintautas Vaitoška yra Santuokos ir šeimos magistro studijų programos Austrijoje vadovas

Besiklausant Signatarų klubo atstovės Zitos Šličytės Kovo 11-ąją, dalis Seimo narių bei užsienio diplomatų išėjo iš salės. Pirmininkė atsiprašė „visų, mylinčių laisvę ir lygiateisiškumą.“

Kalbant labai tiesiai, laisvė čia suprastina kaip teisė dviems tėveliams ar mamytėms įsivaikinti vaikus. Pasisakantys prieš tokią laisvę, mūsų dienomis vadinami „putinistais“, tad jie kelia grėsmę nacionaliniam saugumui.

Prisidengdamas prieštaravimu gėjų eitynėms Donecke ir Luhanske, Rusijos krikščionybės aukščiausias dvasininkas Kirilas palaimino ukrainiečių žudymą. Tad apie Kirilo krikščionybę kalbėti nebėra galima.

Tačiau krikščionybė tikrai pasisako už šeimą, sukurtą vyro ir moters. Ne Putinas sukūrė tokią šeimą, o Dievas. Pirmaisiais savo žodžiais žmogui Pradžios knygos 1 skyriaus 28 eilutėje: „Būkite vaisingi ir dauginkitės!“ Pasak popiežiaus Benedikto XVI, seksualumo atskyrimas nuo vaisingumo paneigia žmogaus, sukurto pagal Dievo paveikslą, didybę.

tv3.lt

Ukrainos vidaus reikalų ministro patarėjas Antonas Heraščenka per „Telegram“ patvirtino, kad Ukrainos pajėgos per intensyvias kautynes pietrytinio Mariupolio miesto pakraštyje nukovė Rusijos generolą majorą Olegą Mitiajevą.

Maskva kol kas nekomentuoja pranešimų apie jo mirtį.

A. Heraščenka rašė, kad O. Mitiajevas buvo 150-osios motorizuotųjų šaulių divizijos vadas.

Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis taip pat pranešė apie kito Rusijos generolo mirtį per savo naktinį kreipimąsi iš Kyjivo, bet neįvardijo jo pavardės.

Manoma, kad Rusija Ukrainoje turi apie 20 generolų majorų, vadovaujančių invazijai.

laikmetis.lt

Šiandienos pasaulyje, kuris vis labiau kvestionuoja tiek Dievo reikšmę, tiek patį Jo buvimą, kaip savaime suprantama įsivyravo tiesa, jog žmogus yra didžiausia vertybė ir viso ko matas. Tačiau atsiribojant nuo Dievo kyla vis daugiau klausimų kas yra žmogus, kokia ir kuo grindžiama jo vertė.

Įvairiausi mokslai ir pasaulėžiūros gana skirtingai traktuoja žmogaus asmenį, jo prigimtį ir vertę. Mes, tikėjimo žmonės, į mus supančią tikrovę ir į mums kylančius klausimus žvelgiame Dieviškojo Apreiškimo, dieviškosios Tiesos šviesoje.

Pirmas keltinas klausimas būtų: „Kas yra žmogus“? Apreikštasis Dievo žodis atsako: „Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį; vyrą ir moterį; sukūrė juos“ (Pr 1, 27).“ Taigi, žmogus yra Dievo kūrinys,  sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Ką tai reiškia?

Pamėginkime kiek giliau pagvildenti šį teiginį. Jis, visų pirma, reiškia, kad žmogus nėra atsidaręs iš nežinia kur. Jis nėra atsiradęs pats iš savęs, nėra sukūręs pats save. Žmogus taip pat, kaip moko popiežius Benediktas XVI, – nėra „atsitiktinis beprasmės evoliucijos produktas“. Žmogus turi savo kilmės šaltinį: Dievą.

laikmetis.lt

Klausimas, ar priimsime pabėgėlius iš Ukrainos prasidėjus karui, šiandien yra politiškai nepriimtinas ir net skamba amoraliai. Visgi, į mūsų šalį nuo karo pradžios atvykus jau daugiau nei 12 tūkst. ukrainiečių ir valstybės tarnautojams pripažįstant, kad toks žmonių antplūdis neišvengiamai reikalaus ilgalaikių sprendimų, būtina apgalvoti, kaip ir kokiomis sąlygomis priimsime karo nelaimėlius.

Prezidento vyriausioji patarėja I. Segalovičienė pažymėjo, kad pabėgėlių iš Ukrainos skaičius vis labiau auga, ir valstybė šiuo metu yra priklausoma nuo privataus sektoriaus palaikymo. Konstatuota, kad atslūgus tokiai paramai Lietuva susidurtų su rimtais keblumais, siekdama tinkamai pasirūpinti atvykusiais iš Ukrainos.

Socialinio būsto, sveikatos apsaugos, švietimo sistemos susiduria ir susidurs su vis didesniais sunkumais. Įtempta situacija duoda ir labai aiškų suvokimą, kad Lietuvos resursai nėra begaliniai. Nors rūpestis visais pasaulio nelaimėliais skamba gražiai, Lietuvai pagaliau reikės apsispręsti, kaip, kiek ir kokių pabėgėlių būsime pajėgūs priimti, aprūpinti ir integruoti.

Laikmetis.lt

Vienas popiežiaus patarėjų, Miuncheno ir Freisingo arkivyskupas kardinolas Reinhardas Marxas kovo 13 d., sekmadienį, Miunchene (pietų Vokietija) aukojo Mišias už Miuncheno queer bendruomenę ir paskyrė jas „dvidešimčiai homoseksualumo šlovinimo ir pastoracijos metų“.

Miuncheno ir Freisingo arkivyskupas aukojo Mišias Šv. Pauliaus parapijos bažnyčioje netoli Miuncheno, kur kasmet švenčiamas Oktoberfestas.

Kalbėdamas per Mišias kardinolas sakė: „Trokštu įtraukios Bažnyčios. Bažnyčios, kuri apimtų visus, norinčius eiti Jėzaus keliu.“

Jis pridūrė, kad sinodinė Bažnyčia reiškia būti atvirai, mokančiai visada iš naujo atsiverti tikėjimui, ieškant „Dievo galimybių“, taip pat bandčiai atsakyti į klausimus, ką turime pasakyti apie lytiškumą ir žmonių santykius“.

laikmetis.lt

Mėginu suprasti, kodėl kai kurie, atrodo, ir nekvaili, ir geranoriški žmonės taip neadekvačiai priėmė Zitos Šličytės kalbą Seime? Ar vėl suveikė tas pats miesčioniškas susireikšminimas ir geidavimas: „Ak, negadinkite mums šventės!“?

O juk ta mūsų šventė, kaip tyčia – per gavėnią, kuri turi kiekvienam tikinčiam katalikui tam tikrus įpareigojimus. Pavyzdžiui, atlikti gailestingumo darbus kūnui ir sielai.

Kas primiršo, primenu.

Septyni gailestingumo darbai kūnui: išalkusį pavalgydinti, ištroškusį pagirdyti, vargšą (nuogą) aprengti, keleivį (benamį) priglausti, ligonį aplankyti, kalinį sušelpti, mirusį palaidoti.

Septyni gailestingumo darbai sielai: nemokantį pamokyti, abejojančiam patarti, nuliūdusį paguosti, piktą darantį sudrausti (nusidėjėlį įspėti), įžeidimus atleisti, nuoskaudas nukęsti, melstis už gyvus ir mirusius.

Karas Ukrainoje, milijonų be namų likusių žmonių kančios labai jautriai palietė daugelio mūsų širdis, ir gailestingumo darbai kūnui be didesnio raginimo įtraukė daugelį ir tikinčių, ir netikinčių.

delfi.lt

Jau ne pirmą savaitę daugelis iš mūsų gyvena tuo pačiu ciklu: iki vėlyvo vakaro sėdime internete ir stebime situaciją Ukrainoje, o anksti rytą neišsimiegoję ir pašokę iš lovos pirmiausiai žiūrime suvestines apie padėtį frontuose. Ačiū Dievui, jie laikosi!

Šis karas turi unikalių niuansų. Pradžioje diktatorius ir jį supanti klika aiškino, kad vienas iš uždavinių – „denacifikuoti“ Ukrainą, tačiau rusų kariuomenė bombardavo Babij Jarą, holokausto ir masinių žudynių vietą Antrojo pasaulinio karo metu. Ginklą į rankas paėmę Ukrainos žydai ir vyriausiasis šalies rabinas davė priesaiką kovoti su agresoriumi. Tuo pat metu žydai, apsisiautę Ukrainos vėliavomis, Jeruzalėje meldžiasi prie Raudų sienos, o savanoriai gydytojai išvyko į „nacistų ir narkomanų“ valdomą Ukrainą. Ten kaunasi ir elitinis Izraelio specialių pajėgų veteranų, kurie laikomi „geriausiais iš geriausių“, būrys.

Kažkada esu rašęs, kad žvelgdamas į V. Putiną ir jo režimo propagandistus, daktaras J. Goebbelsas turėtų būti patenkintas, bet akivaizdu, kad mokiniai gerokai aplenkė mokytoją. Tyrimai rodo, kad didžioji dauguma rusų vis dar palaiko V. Putiną ir jo karą, o žmonės Archangelske grąžino bilietus į humoristo M. Galkino koncertą. Ne, ne todėl, kad karas ir ne laikas juokauti, o todėl, kad jis pasisakė prieš karą. Jis laikomas išdaviku. Yra pavienių blaiviai mąstančių žmonių, nedideli būreliai jų išėjo į gatves, dalis bėga iš šalies. Todėl reikia pamiršti dūsavimus apie tariamą rusų dvasingumą, nes „rusų pasaulis“ – ne P. Čaikovskis ir A. Tarkovskis, tai ordos ginkluotų vandalų ir jiems pritarianti zombių minia.

Matant tai, kas vyksta Ukrainoje, nėra jokių abejonių, kad V. Putinas ir jo aplinka yra kariniai nusikaltėliai. Kitaip barbarai ir nekariauja, to rusai išmoko Čečėnijoje ir Sirijoje. V. Putino varomoji jėga – įsiūtis ir begalinis apmaudas, jam iš po kojų slysta žemė. Norint kažką prognozuoti, būtina suprasti jo būseną. Rusija yra betikslė valstybė, neturinti jokių visuomenę vienijančių vertybių. Vienintelis dalykas, dėl kurio absoliuti dauguma sutaria, yra pergalė Antrajame pauliniame kare. Ant šios kortos pastatyta visa valstybės ideologija, o rusai vis dar tiki, kad jų kariuomenė, kurią jie mato paraduose, yra nenugalima. Tačiau dabar išaiškėjo, kad tai yra tik apsmukusi laukinių orda, kuri jau patyrė didžiausią pažeminimą.

naunau.lt

Svarbiausia išgelbėti planetą! Kokia nuostabi frazė. Ir kas, pasak vienos švedų mergaitės, išdrįstų jai nepritarti? Ką gi, miela Greta, išdrįsti teks. Kaip Rusijai užpuolus Ukrainą Twitteryje rašė Garis Kasparovas, „jūs neišgelbėsite planetos, jei negelbėsite joje gyvenančių žmonių.“  Kasparovas nėra piktų naftos korporacijų marionetė. Jis – šachmatų didmeistris, eilę metų įspėdavęs mus apie agresyvius Rusijos ketinimus. Ir jis aiškiai mato, kad Vakarų žaliasis kursas į pavojų stato žmones gyvenančius po ištekliais turtingų tironų padu. Karas Ukrainoje parodė kokie yra tikrieji žaliojo kurso kaštai bei patvirtino seną patarlę, jog kelias į pragarą gerais norais grįstas.

V. Putino sprendimą pulti Ukrainą lėmė daug priežasčių. Bet jis tikrai tikėjosi, kad kai kurios ES šalys karo atveju užtrauks rankinį stabdį rimtesnėms ekonominėms sankcijoms. Ir nors kol kas Rusijos agresija, atrodo, suvienijo Europą, bet Vokietija ir Italija prie Ukrainos draugų prisidėjo tik paskutinę akimirką. Tokio trypčiojimo priežastis telpa dvejuose žodžiuose: gamtinės dujos.