Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Tomas Dapkus | Alfa.lt

Buvęs pirmasis kultūros ir švietimo ministras, Vilniaus universiteto docentas dr. Darius Kuolys interviu Alfa.lt sakė, kad „Rusijos Federacija nusigręžė nuo Darbo partijos pirmininko Viktoro Uspaskicho ir jį paaukojo“. D. Kuolio teigimu, verta atsakyti į klausimą, kodėl V. Uspaskichas, „jau buvęs viešas Rusijos atstovas Lietuvoje, paaukotas būtent dabar?“. Pirmosios Vyriausybės narys, buvęs prezidento patarėjas, kultūros istorikas sako, kad ilgaamžė Rusijos valstybės žvalgybos tradicija įpareigoja „Lietuvoje (…) remti ne vieną politinę jėgą“. D. Kuolys atkreipia dėmesį ir į V. Uspaskicho priešininkų „rytietiškus politikos bruožus“.

Tomas Dapkus | Alfa.lt

Buvęs pirmasis kultūros ir švietimo ministras, Vilniaus universiteto docentas, visuomenininkas dr. Darius Kuolys interviu Alfa.lt sako, kad 2012-ieji „buvo valdžios savivalės prieš savo piliečius, prieš sąžiningus valstybės pareigūnus metai“. Visuomenininko teigimu, 2012 metais „moralinė sutartis tarp valdžios ir visuomenės buvo labai šiurkščiai ir labai grubiai nutraukta“. D. Kuolys sako, kad Valstybės saugumo departamentas (VSD) ir jo faktinis vadovas Romualdas Vaišnoras vasario mėnesį įvykdė „savivalės, savotiško teroro aktą prieš sąžiningus Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) vadovus – generolą Vitalijų Gailių ir majorą Vytautą Giržadą“. Vilniaus universiteto docentas taip pat smerkia gegužės 17-tą policijos įvykdytą Garliavos šturmą ir teigia, kad Tėvynės sąjunga per šiuos metus patyrė „moralinį krachą“. D. Kuolys sveikina Konstitucinį Teismą ir Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjus, kurie savo reikšmingais sprendimais „apgynė civilizuotos valstybės principus“. Interviu Alfa.lt dr. D. Kuolys taip pat kalba apie prezidentę Dalią Grybauskaitę ir Viktoro Uspaskicho vadovaujamos Darbo partijos bylą.

Žodis mylimiems tautiečiams

Pirmąją straipsnio dalį rasite ČIA.
Antrąją straipsnio dalį rasite ČIA.

Sunkiausia našta žmogui

Dabar pereikime prie moralės ir sąžinės. Lietuvoje daug kalbama apie valdžios amoralumą, gėdos jausmo stoką, korupciją ir kitus „griekus“. Bet niekas iš tų kaltintojų nepasako, kokia moralė yra tikroji, nes tiek bendruomenės narių, tiek jų grupių požiūris į moralę smarkiai skiriasi. Britai laikosi utilitarizmo ir jų pareiga – dauginti malonumą. Amerikiečiai – pragmatizmo, esą, jei veikla duoda norimą rezultatą, tai yra gerai, kaip Rorty sakė: nereikia jokių diskusijų, reikia tik pasiraitoti rankoves ir daryti gera. Judaizmas skatina laikytis savo genties tėvo įstatymų. Krikščionys ir islamistai savo pareiga laiko žmonijos „gelbėjimą“ iš nuopuolių. Ir t. t. Taigi, kalbėdami apie moralumo stoką susiduriame su tuo, kad reikalaujama visiškai priešingų dalykų. Krikščionys norėtų įstatymais uždrausti homoseksualumą, utilitaristai norėtų jį įteisinti. Kapitalistai (su Ayn Rand priešakyje) teigia, esą mokesčiai yra amoralus dalykas, nes apiplėšiami darbštūs žmonės… Tad jei reikalautume, kad išrinktoji valdžia elgtųsi moraliai, tuojau gautume atsakymą, esą kiekvienas valstybės tarnautojas norės savo moralę prastumti kaip visuotinę. Todėl politinė bendruomenė nekalba apie moralumą, o tik apie pareigas ir atsakomybę prieš įstatymus ir piliečius. Kai tam nusižengiama, kad ir kokia tyra būtų nusižengėlio moralė, jis tampa kriminaliniu nusikaltėliu.

Žodis mylimiems tautiečiams

Pirmąją straipsnio dalį rasite ČIA.
Trečiąją straipsnio dalį rasite ČIA.

Autonomiška laisvė

Bet ką reiškia kalbėti apie laisvę ir lygybę? Jeigu žmonės nėra laisvi ir lygūs iš prigimties, vadinasi, nėra specifinės žmogaus esmės, kuri galėtų būti lygybės ir laisvės šaltinis ir pateisinimas. Lygybė išplaukia iš specifinės sąvokos autonomiška laisvė. Autonomiška laisvė yra analogiška formaliai galvosenai. Formalios struktūros nėra susijusios su jokiomis priežastimis, ar jos būtų medžiaginės, ar psichologinės, bet išplaukia iš laisvai postuluojamų principų. Jei principai, taisyklės nėra išvedamos iš priežasčių, tada kiekvienas žmogus, kaip besąlygiškas taisyklių šaltinis, yra lygus kitiems. Kitaip tariant, nesant esminių prielaidų, kurios sudarytų ontologinius pagrindus žmogaus sprendimui apie save ir kitus, visi sprendimai turi būti grindžiami individų autonomiškai nustatytomis taisyklėmis. Tokie autonomiški individai yra lygūs. Kiekvienas yra lygiateisis taisyklių kūrėjas. Norint turėti bendras taisykles, jas reikia sukurti ir aptarti viešoje politinėje erdvėje. Kiekvienas asmuo, norintis išlaikyti savo autonomiją ir lygybę, turi siūlyti bendras taisykles. Demokratinė bendruomenė vadovaujasi principu, kad vienintelis taisyklių šaltinis yra viešai aptarti ir priimti įstatymai.

Žodis mylimiems tautiečiams

Antrąją straipsnio dalį rasite ČIA.
Trečiąją straipsnio dalį rasite ČIA.

Kai pažadai nėra įsipareigojimai

Politinė bendruomenė egzistuoja tol, kol ją kuria autonomiški ir lygūs piliečiai, turintys ne tik teisę per rinkimus išrinkti valstybės valdžią, bet ir pareigą prižiūrėti, kad toji laikytųsi jai patikėtos veiklos reikalavimų. Juk rinkėjai yra atsakingi už tuos asmenis, kuriuos „pasamdo“, ir jei išrinktieji pažeidžia nustatytas sociopolitines taisykles, rinkėjų pareiga tokius prasižengėlius nubausti. Ką tas reiškia? Lietuvoje girdėti įvairiausių priekaištų, kad „valdžia“ nesąžininga, amorali, stokojanti gėdos, todėl siūloma ją pakeisti. Nors tokie pasiūlymai yra įdomūs, jie nėra esmiški viešojoje politinės bendruomenės erdvėje. Jei norime griežtai apibrėžti tokį esmiškumą, reikia išsiaiškinti, kokia yra politinės bendruomenės sandara (o gal ir sandora, nes susipriešinusi, sandoros jausmą praradusi bendruomenė neįstengia susitarti esminiais klausimais).

Povilas Urbšys – panevėžietis, buvęs Specialiųjų tyrimų tarnybos Panevėžio padalinio vadovas. Šiuose rinkimuose į Seimą kandidatavo Vakarinėje rinkimų apygardoje ir kaip nepriklausomas, save išsikėlęs kandidatas nugalėjo visus konkurentus itin ryškia balsų persvara. Už P. Urbšį balsavo net 9 807 panevėžiečiai, ir tai yra antras pagal dydį iš 68 vienmandačių apygardų rezultatas, kurį pralenkė tik Seimo pirmininkė I. Degutienė.

Be to, Povilas kalba apie tai, kad kova rinkimuose – tai tik didelio kelio pradžia. Grupė iniciatyvių žmonių, lydėjusių jį rinkimų batalijose, nežada skirstytis kas sau, o vis drąsiau prabyla apie judėjimo, kuris gintų piliečių teises nuo partinės nomenklatūros savivalės, įkūrimą.
Kas tai per fenomenas, kaip mažai viešumoje žinomas žmogus per tokį trumpą laiką sugebėjo išeiti į lyderius? Apie tai ir ne tik kalbėjosi Andrius Navickas. 

Kas labiausiai nustebino šių rinkimų metu? Pirmą kartą žengėte į atviras politines batalijas ir, spėju, iš vidaus jos atrodo dar kiek kitaip, nei stebint iš šalies?

Kai rinkome parašus, labiausiai nustebino žmonių nusivylimas, atrodė tarsi iš jų kažkas būtų pavogę viltį. Jų netikėjimas, kad kas nors dar gali tai pakeisti, ir skaudino, ir kėlė nerimą. Nustebino ir jaunimo pozicija. Dauguma jų pabrėždavo, kad politika – ne jų reikalas. Mes prieš 24 metus turėjome lygiai tiek pat metų, kaip jie dabar, ir jeigu būtume buvę tokios pat nuostatos, kokios dabar yra jie, tai, manau, niekada nebūtume atgavę Nepriklausomybės.

Savotiškai galima konstatuoti, kad turime valstybę tarsi be piliečių. Bet kartu reikia pripažinti, kad žmogaus prigimtyje vis dėlto yra gėrio, tiesos siekimas, ir jis, to skatinamas, vis dėlto apsisprendžia ir eina prie balsavimo urnų. Taip pat Seimo rinkimų kampanijos metu išryškėjo, kiek pasikeitė įstatymai, kurie reglamentuoja politinės kampanijos dalyvių teises ir pareigas. Turiu pripažinti, jeigu tokie įstatymai būtų galioję 1990 metais, mes tikrai nebūtume išrinkę tokios Aukščiausiosios Tarybos, kuri būtų drįsusi atkurti Lietuvos Nepriklausomybę. Priminsiu, tuo metu galiojo tiesioginių rinkimų sistema. Be abejo, totalitarinis režimas imitavo demokratinį procesą, totalitarinis režimas niekada neįsivaizdavo, kad piliečiai gali pasinaudoti tomis įstatymo suteiktomis galiomis ir jas panaudoti prieš patį režimą.

Pabandykime įsivaizduoti, jeigu 1990 metais rinkimų sistema būtų buvusi tokia kaip dabar, ir pusė AT deputatų būtų renkami tiesioginiuose rinkimuose, o kita pusė – pagal sąrašus. Tuomet AT sudėtis būtų buvusi visai kitokia, Komunistų partija būtų prikūrusi dar kitų partijų, ir nebūtų buvę galima surinkti tos daugumos, kuri pakėlė rankas dėl Nepriklausomybės akto atkūrimo. 1990 metais apie tokią, kokia yra dabar Vyriausioji rinkimų komisija, negirdėjome.

Anuomet tokios komisijos poveikis rinkimų organizavimui buvo visiškai minimalus. Šiandien mes turime darinį, kuris atsakingas už lygiateisių rinkimų organizavimą, tačiau realybė kitokia. VRK sudėtis yra sudaryta iš partijų, ir susidaro įspūdis, kad pagrindinė jos narių funkcija yra ginti interesus tų politinių partijų, kurios juos delegavo. Kita dalis nėra priklausoma nuo politinių partijų, bet, kaip parodo Ulevičiaus pavyzdys, jis galėjo atstovauti reklamos firmų interesams. Be abejo, rinkimus lydi dideli pinigai, ir reklamos agentūrų atstovai nori turėti savo žmogų, kuris gintų jų interesus. Bet sakykite, ką tai turi bendra su demokratinių rinkimų organizavimu? Todėl save išsikėlę kandidatai praktiškai yra pasmerkti pralaimėti. Na, mums pavyko rasti tą Sąjūdžio žariją, ją įpūsti ir uždegti Vilties laužą. Įrodėme, kad ir kokia būtų ydinga sistema, ji vis vien yra įveikiama. Žmonės pakilo ir aiškiai pasakė, jog toliau taip tęstis negali.

Visą straipsnį skaitykite:
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2012-11-06-povilas-urbsys-mes-tampame-tie-kurie-privers-politines-partijas-keistis/90350/comments#list

Tęsiame pokalbius apie lietuviškąjį tapatumą. Vytautą Rubavičių drąsiai galima vadinti šios srities patriotu. Poetas, publicistas, filosofijos daktaras ir kultūrologas, dirbantis Lietuvos kultūros tyrimų institute, savo tyrinėjimus ir mokslinę veiklą skiria nacionalinio tapatumo temai. Jis analizuoja medijų, tarptautinės politikos ir globalizacijos veiksnių įtaką lietuviškajam tapatumui ir sakosi jaučiąs asmeninę atsakomybę kalbėti apie tam tapatumui kylančias grėsmes.

Ką jums asmeniškai reiškia lietuviškoji tapatybė? Ar tai yra paskata kūrybinei ir mokslinei veiklai? Kodėl savo moksliniuose darbuose tokią didelę reikšmę skiriate nacionalinio tapatumo ir medijų įtakos jam temai?

Visoks tapatumas – nacionalinis, grupinis, asmeninis – yra svarbus žmonių sąveikos, apskritai socialinių santykių elementas. Žmonės bręsta, formuojasi ir yra ugdomi ne kažkokioje beorėje erdvėje kaip pavieniai individai, o konkrečių socialinių ir kultūrinių santykių aplinkoje. Individais tampame socializuodamiesi ir kultūringėdami. Tame „aš“, kurį susikuriame ir kuriuo puikuojamės, puoselėjame ir kūrybiškai reiškiame, glūdi labai didelė dalis „mes“. Juk „mes“ išmoko mus mąstyti. Negalėtume nei mąstyti, nei savęs suvokti be bendros gimtosios kalbos. Gebėjimas susikalbėti yra pirmoji priklausymo bendrijai sąlyga. Kalba nustato tam tikrus socialinius vaidmenis ir kartu su kultūra išmoko žmogų mąstyti kaip pavienį, išsiskiriantį iš gamtos ir bendruomenės individą, kaip Kūrėjo atvaizdą. Ne pats žmogus, apeidamas socialinius ir kultūrinius ryšius, susigalvoja kalbą. Kalbame ir susikalbame lietuviškai. Susikalbėjimo pagrindu formuojasi žmogaus gebėjimas mąstyti apie save, ir apie „mes“, taip pat apie „aš ir „mes“ sąryšį. Nuo kritinio mąstymo priklauso žmogaus savimonės galia ir sykiu socialinių ryšių raida. Ką jau kalbėti žmogaus laisvą kūrybinę raišką. Manau, kad kūrybinei raiškai svarbu yra tapatybinis žmonių stuburas, kuriame siejasi savosios žemės jausena, kalba, dvasinės ir dorovinės vertybės. Taip pat laisvės ir atsakomybės supratimas. Tas stuburas ugdomas lietuvių kalbos ir lietuvybės pagrindu. Man lietuvybė yra ne tik esminis savasties bruožas, bet ir pasaulio suvokimo, taip pat sugyvenimo su kitais – latviais, estais, lenkais, rusais, žydais, baltarusiais – būdas. Todėl svarbus ir nacionalinis tapatumas – valstybinės saviorganizacijos patirtį sukaupusios lietuvybės raiška. Ta lietuvybė jau apima ne tik pilietiškumą, bet ir santykių su mūsų kitataučiais kaimynais paveldą. Ypač tų kaimynų, kuriems Lietuva – taip pat gimtinė. Stokojančiais vertybinio tapatybinio stuburo žmonėmis lengva manipuliuoti, jie tampa paveikia mase, darbo jėga. Kitaip tariant, jie lengviau susitaiko su žmogiškųjų išteklių būsena.

Visą straipsnį skaitykite:
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2012-11-07-vytautas-rubavicius-einame-isnykimo-link/90401

Birutė Valionytė

Lapkričio 2 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubo prezidentė Birutė Valionytė įteikė 18-os Kovo 11-tosios Akto signatarų ir 3-jų Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatų pasirašytą laišką Lietuvos Respublikos Prezidentei J. E. Daliai Grybauskaitei.

Signatarai laiške reiškia paramą Prezidentės ketinimams ginti Konstituciją, imtis konkrečių veiksmų, užtikrinant naujojo Seimo legitimumą ir tuo pačiu reiškia susirūpinimą antikonstituciniais procesais, masiniais konstitucinių principų ir įstatymų pažeidimais 2012-ųjų metų Seimo rinkimuose. Laiško autoriai abejoja rinkimų rezultatų daugiamandatėje ir vienmandatėse apygardose teisėtumu ir pasigenda principingų pozicijų dėl rinkimų eigos tiek iš Lietuvos Respublikos Seimo, tiek ir iš Lietuvos Respublikos Prezidentės pusės.

Šių palaiminimų autorius – Vietnamo kardinolas Francesco Xavier Van Thuanas – trylika metų praleido kalėjime. Iš jų devynerius metus visiškai izoliuotas, o savo tremtį baigė Romoje – kaip Popiežiškosios Teisingumo ir Taikos tarybos prezidentas. Šie palaiminimai pirmą kartą Lietuvoje buvo perteikti arkivyskupo nuncijaus Luigi Bonazzi, juos paskelbė žurnalas „Kelionė su Bernardinai.lt“. Esame įsitikinę, kad dabar puiki proga juos priminti ir naujai apmąstyti.

Siūlome laidą iš Bernardinai.TV laidų ciklo apie katalikišką pasipriešinimo sovietiniam režimui judėjimą, kurio svarbiausiu ginklu XX amžiaus aštuntojo dešimtmečio pradžioje tapo tiesos žodis.

Šioje laidoje (2012 m.  spalio 22 d.) siūlome politinio kalinio, net kelis kartus už savo įsitikinimus kalėjusio sovietiniame lageryje, aktyvaus pogrindinės spaudos kūrėjo ir platintojo Petro Plumpos pasakojimą apie tai, kas paruošė dirvą Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikai, kaip buvo parengti pirmieji šio leidinio numeriai, su kokiais sunkumais ir iššūkiais teko susidurti leidėjams.

Viliamės, kad tiek ši laida, tiek visas ciklas apie laisvės kovas suteiks mums drąsos ir šiandien tvirčiau kovoti su įvairiomis neteisingumo apraiškomis.

Trumpas dosjė: Petras Plumpa gimė 1939 metų sausio 6 dieną Ratkūnuose, Rokiškio apskrityje. Jau 1954 metais įsitraukė į antisovietinę veiklą, bendradarbiavo leidžiant nelegalią spaudą, su bičiuliais įkūrė organizaciją „Laisvę Lietuvai“, o 1958 metų vasario 16 dieną Petrašiūnuose iškėlė Lietuvos trispalvę.1958 metų kovo 14 dieną suimtas ir nuteistas septyneriems metams kalėti Mordovijos lageryje. Grįžęs į Lietuvą toliau dalyvavo laisvės kovoje, rengė ir platino pogrindinius leidinius. Buvo vienas iš žmonių, stovėjusių prie Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos ištakų, kartu su kunigu Sigitu Tamkevičiumi rengė pirmuosius jos numerius. 1974 metais vėl suimtas ir nuteistas, tačiau ir po antrojo lagerio neapleido pogrindinės leidybos.

bernardinai.lt