Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Prieš 11 metų tuometiniame Geopolitinių studijų centro portale Geopolitika.lt paskelbiau straipsnį apie nelengvą lietuvių pasirinkimą prieš 80 metų. Birželio sukilimo aplinkybės, sovietų ir nacių okupacijos kėlė tikrą sumaištį jų galvose, tačiau patriotinis branduolys liko ištikimas nepriklausomybės idėjai. Siūlome šiek tiek pataisytą rašinį.

1941 m. Birželio sukilimas savo didingumu ir reikšme prilygsta 1918 m. vasario 16-ajai ir 1990 m. kovo 11-ajai. Jis buvo trečias lietuvių tautos mėginimas XX a. išsikovoti savo nepriklausomą valstybę. Lietuvių tauta, kaip ir visos tautos, turėjo neatimamą ir besąlyginę teisę sukilti ir ginti savo valstybę ir savo laisvę. Birželio sukilimas buvo garbinga ir teisinga tokios kovos forma.

VATICAN NEWS, CNA

Po dvi dienas trukusių gana audringų diskusijų JAV vyskupai nusprendė parengti deklaraciją apie Eucharistijos suvokimą tikinčiųjų bendruomenės gyvenime. Viename šio dokumento skyriuje bus kalbama apie vadinamąjį eucharistinį koherentiškumą, tai yra apie tai, kad katalikai politikai, kurie, vykdydami savo pareigas, laikosi su oficialia Bažnyčios doktrina nesuderinamų moralinių pozicijų, yra neverti priimti Komunijos.

DELFI.lt

Stebint šviesiosios visuomenės (lapjaunimo ir lapsenimo, elgetaujančio vietos prie lapjaunimo stalo: viščiukai tikisi užaugti į lapės, o brandžios vištos – būti palaikytos jaunimu, jei tik jam plos, nors joms jau 50+) dalies disputus viešoje erdvėje su tamsiąja, galima apibendrinti: yra keturios pagrindinės nokdauno ir nokauto bet kuria tema strategijos.

Kitaip tariant, užžvengimas, užmėtymas besiraitančiais juoko konvulsijose emotikonais. Jei kas pasako teiginį, nepriimtiną šviesuomenėje – aiškinti ir įrodinėti, kuo būtent jis neteisingas, nepagrįstas ar alogiškas, savo ruožtu, nepriimta – per žema, bereikalingas vargas, nes adresatas – per kvailas, kad suprastų, o jo teiginys – pernelyg akivaizdi nesąmonė, kad nusipelnytų kokios nors kitos reakcijos.

laikmetis.lt

Du politikai praėjusią savaitę po įvykusio fiasco aiškina, kad „čia provokacija“ ir būtina „žiūrėti kontekstą“. Įdomu, kad tai sako vienas prikalbėjęs, o kitas – jo partijos pirmininkas. Kitaip tariant, dengiantysis (rusiškai – pakravytelius). Taip bandydami paaiškinti, kad kai kalbi atsipūtęs esant provokacijai, tai tarsi laikytum čiuriką – niekas nesiskaito. Kitaip tariant, saugiai pasislėpęs ir gali varyti, ką nori, o jei prišneki neapdairiai, jau kaltas provokatorius. Deja, ne. Prikalbėjimų ir išsakytų minčių jau niekas nepakeis.

Danutė Šepetytė | respublika.lt

Mes žinome, kad premjerė mėgsta skaityti apie Šveiką, kad teisingumo ministrei patinka filmai apie zombius, kad buvęs Seimo pirmininkas nebuvo skaitęs Orvelo. Knygas, kurių valdžia neskaitė, prieš kiek laiko rikiavo buvęs kolega poetas Rimvydas Stankevičius. Į tą sąrašą jis įtraukė Lietuvos kultūros paveldo veikalus, kurie padėtų geriau susipažinti su Tauta, kuriai valdžia tarsi ir atstovauja. Šiandien, kai vyrauja „viena tiesa”, o mokslas dažnusyk tapęs ideologijos pašluoste, šį rinkinį praturtintų ir „Pro Patria” įkūrėjo politologo Vytauto Sinicos įsteigto Valstybingumo studijų centro leidiniai, atspindintys šių dienų pasaulio politinės, filosofinės minties judesį.

Prieikite arčiau – ko bijote? Jų? Kokių dar „jų“? Oi, negaliu! Kokios vištos jums pripasakojo tokių pasakų?  Perskyra „mes“ vs „jie“ yra atgyvenusi, naivi, kvaila ir tiesiog juokinga, tokiomis kategorijomis dabar mąsto nebent visiški tamsuoliai. Mes visi juk esame gyvūnai, –  sako lapė viščiukams.

DELFI.lt

Kuo Lietuva skiriasi nuo išsivysčiusių, demokratiškų ir stabilių valstybių?

Tų skirtumų yra labai daug. Vienas iš ryškių yra tas, kad dauguma vakariečių gyvena savo gyvenimą ir valdžią prisimena labai retai. O daugelis lietuvių su politika keliasi ir gulasi, socialiniai tinklai ūžia, tai yra pagrindinė pokalbių, ginčų ir rietenų tema – susipyko ne tik buvę draugai, bičiuliai, bet ir giminės. Žmonėms atrodo, kad jei eilinį kartą išsirėks, tai kažką pakeis, kiekviena „aktualija“ atrodo gyvybiškai svarbi.

TeisePro

Pastaruoju metu viešojoje erdvėje teko girdėti įvairių nuomonių dėl partnerytės instituto santykio su konstitucine šeimos samprata – tai ir įkvėpė mane parašyti šį trumpą komentarą. Aišku, pirmiausia reikia pasakyti, kad svarstydami bet kokio įstatymo konstitucingumo klausimą, paprastai turime laikytis galiojančių įstatymų konstitucingumo prezumpcijos, todėl šiame komentare išdėstytos abejonės nepretenduoja į kokią nors kategorišką nuomonę, tačiau tikiuosi, jog jos paskatins tolesnę teisinę diskusiją šiuo klausimu teisininkų bendruomenėje bei platesnėje visuomenėje.

Visų pirma, reikia pasakyti, kad nuorodų į partnerytės institutą galima rasti 2000 m. Civiliniame Kodekse. Tiesa, Civilinis Kodeksas partnerystės sąvokai suteikia dvejopą reikšmę, t.y., be vyro ir moters bendro gyvenimo, turint tikslą sukurti šeimos santykius (CK 3.229 str.), kuris kartais vadinamas „registruota partneryste“, čia kalbama ir apie partnerystę, kaip rašytinę sutartį dėl tam tikros jungtinės veiklos komercinių santykių įteisinimo (6.969 str.), kas, beje, ir galėtų būti termino „partneris“ pirminė reikšmė (angl. partner iš lot. pars – dalis, partiarius – dalininkas). Taigi, jau pats Civilinis Kodeksas partnerystės sąvoką supranta tiek „Šeimos teisės“, tiek ir „Prievolių teisės“ prasme.

Laisvos visuomenės institutas

Rodas Dreheris, atsakydamas į mano su kolega paskelbtą straipsnį, apie santuokos sampratos keitimą, seksualinės moralės nuosmukį ir žmonių kertinio suvokimo apie lytiškumą nykimą sako: „Robertas P. George’as, Ryanas T. Andersonas ir mes visi, kurie manome esantys jų pusėje, nesugebėjome to sustabdyti. Tačiau ši nesėkmė turi būti suprasta kaip pralaimėjimas kare, kurio laimėti buvo neįmanoma. R. P. George’as ir R. T. Andersonas kovojo atkakliau nei daugelis kitų, pranokdami savo moraliniu ir intelektualiniu lygmeniu. Tačiau jie ir jų bendraminčiai (aš priskiriu jiems ir save, nors mano indėlis, palyginus su jų, labai menkas) gali būti prilyginami mitinei lenkų kavalerijai, puolusiai Vermachtą. (Tai išgalvotas, tačiau didelę simbolinę reikšmę turintis įvykis.) Mes, tradicijos šalininkai, turėjome kovoti ne su kuo kitu kaip su modernumu – išaukštinusiu laisvą asmens valią, technokratišku, apleidusiu Dievą ir transcendenciją – ir ekonomine jėga (kapitalizmu), kuri iš šių veiksnių semiasi energijos, ir tuo pat metu juos stiprina. Ji savo kelyje naikina viską.“

Nesutinku, kad karo laimėti buvo neįmanoma. (Tiesą sakant, nemanau, kad jis pralaimėtas galutinai. Nors mes, tikintys santuoka kaip vyro ir moters sąjunga bei išlaikantys tradicinį supratimą apie lytiškumą ir seksualinės moralės normas, buvome stipriai parblokšti.) Konservatyvioje ar tradicinėje pusėje kai ko trūko, tačiau negalime sakyti, kad ta priemonė mums buvo neprieinama. Greičiau tai buvo kai kas, ko daugybė konservatorių ir tradicionalistų (ar kaip mus bevadintų) nesugebėjo sukaupti. Žmonės galėjo tai padaryti, bet dauguma nesiryžo.