Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Vienas džiugiausių žudančioje sovietmečio pilkumoje prabėgusios vaikystės prisiminimų yra senelio, mažažemio Suvalkijos ūkininko Prano Šlekaičio pasakojimas „Juozai, laikykis!“ Iki šiol menu, su kokiu pasiskonėjimu dėl teisybės triumfo senelis pasakojo, kaip nuvainikavus „asmens kultą“, viename Lietuvos mieste pagal naujas instrukcijas valdžia mėgino patylom, berods, naktį, pašalinti Stalino paminklą. Atvarė traktorius, užkabino tvirtus lynus, patraukė... Ant amžių amžinųjų mūrytas paminklas nenorėjo pasiduoti, spyriojosi, iš apylinkių subėgo visur esantys paaugliai, lietuvių ir žydų vaikai, ir su sportiniu azartu pradėjo klykauti: „Juozai, laikykis! Josif, deržis‘!“ Tačiau galingas traktoriaus „Stalinec“ motoras truktelėjo vieną, kitą kartą, ir diktatoriaus stabas visu ūgiu tėškėsi į žemę...

Visoje šioje istorijoje senelį ypač linksmino tai, kad Staliną įveikė „Stalinecas“, jo vardu pavadintas traktorius. Taikli gyvenimo simbolika taip atskleidė gilesnę tiesą – „vadą ir mokytoją“ dorojo vakarykščiai uolūs jo šlovintojai.

Sužinoję, kad užežerėje nėra nei Jėzaus, nei jo mokinių, žmonės lipo į valtis ir plaukė į Kafarnaumą, ieškodami Jėzaus. Suradę jį kitapus ežero, jie klausinėjo: „Rabi, kada suspėjai čionai atvykti?“

O Jėzus prabilo į juos: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jūs ieškote manęs ne todėl, kad esate matę ženklų, bet kad prisivalgėte duonos lig soties. Plušėkite ne dėl žūvančio maisto, bet dėl išliekančio amžinajam gyvenimui! Jo duos jums Žmogaus Sūnus, kurį Tėvas – Dievas savo antspaudu yra pažymėjęs.“

Jie paklausė: „Ką mums veikti, kad darytume Dievo darbus?“ Jėzus atsakė: „Tai ir bus Dievo darbas: tikėkite tą, kurį jis siuntė.“ Jie dar klausė: „Tai kokį padarysi ženklą, kad pamatytume ir tave įtikėtume? Ką nuveiksi? Antai mūsų tėvai tyruose valgė maną, kaip parašyta: ‘Jis davė jiems valgyti duonos iš dangaus‘.“

Tada Jėzus tarė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: tai ne Mozė davė jums duonos iš dangaus, bet mano Tėvas duoda jums iš dangaus tikrosios duonos. Dievo duona nužengia iš dangaus ir duoda pasauliui gyvybę.“

Tada jie ėmė prašyti: „Viešpatie, duok visuomet mums tos duonos!“ Jėzus atsakė: „Aš esu gyvybės duona! Kas ateina pas mane, niekuomet nebealks, ir kas tiki mane, niekuomet nebetrokš.“ (Jn 6, 24–35)

Melsdamiesi už Lietuvą Tiesoje tikėjimu priimkime į savo gyvenimus Tėvo dovaną – Jėzų Kristų ir nebealksime, ir nebetrokšime.

Sutapo, kad ketvirtoji serijos „Pūtėme prieš vėją“ Edvardo Buroko knygos dalis „Krauju rašyta istorija“, tarsi apibendrindama pirmąsias tris dalis, išėjo lietuvių, rusų, anglų ir prancūzų kalbomis minint Vorkutos politinių kalinių 55 metų sukaktį. Ją išleido Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga. Taigi, minėdami Vorkutos lagerių sukilimo 60-metį, drauge minime ir nuo šviesios atminties knygos autoriaus Edvardo Buroko knygos pasirodymo penkmetį.

Liepos 30 d. Vilniaus evangelikų reformatų bažnyčioje vyko atminimo ir maldos vakaras „Budėkime dėl santarvės ir taikos“, skirtas Medininkų pasienio poste ir kitose vietose žuvusių Lietuvos pareigūnų atminimui.

Vakarą, kurį vedė Tomas Šernas, pradėjo 1739 m. Karaliaučiuje išlietas ilgus metus tylėjęs istorinis varpas, puoštas simboliais ir reformatų devizu: SOLI DEO GLORIA (Vienam Dievui garbė).

Praėjusią savaitę Seimo narė Rasa Juknevičienė ėmėsi politologo darbo ir viešai aptarė savivaldybių tarybų rinkimų rezultatus Panevėžyje. Konservatorių partijos rinkimų štabo vadovei ir Panevėžio krašto konservatorių koordinatorei prireikė šimto dienų, kad atsikvošėtų nuo konservatorių pralaimėjimo Aukštaitijos sotinėje.

Savo pasvarstymuose panevėžiečių apsisprendimą nesitaikstyti su nekompetencija ir išsikerojusia korupcija miesto savivaldybėje Seimo narė įvardijo – nei daug, nei mažai – kaip grėsmę nacionaliniam saugumui. Jos manymu, Panevėžyje susidarė vienintelė Lietuvoje valdančioji koalicija be partijų, „taigi be atsakomybės, be vidinės kontrolės, be ryšio su kitomis valstybės valdžiomis“.

Rėkyvos gyvenvietės bendruomenę ir jos darbčiausius narius pažįstu nuo pat įsikūrimo. Pati esu šios bendruomenės narė. Organizacijai vadovauja prie jos ištakų stovėjusi veiklioji Nijolė Malakauskienė.

Šį penktadienį ir šeštadienį, liepos 31-ąją ir rugpjūčio 1-ąją, jau 25-ąjį kartą į Ariogalą rinksis tradicinis Lietuvos tremtinių, politinių kalinių ir laisvės kovų dalyvių sąskrydis „Su Lietuva širdy“.

„Jėzus nuvyko anapus Galilėjos, arba Tiberiados, ežero. Jį lydėjo gausi minia, nes žmonės matė stebuklus, kuriuos jis darė ligoniams.

Jėzus užkopė į kalną ir ten atsisėdo kartu su mokiniais. Artėjo žydų šventė Velykos.

Pakėlęs akis ir pamatęs, kokia gausybė pas jį atėjusi, Jėzus paklausė Pilypą: „Kur pirksime duonos jiems pavalgydinti?“ Jis klausė, mėgindamas jį, nes pats žinojo, ką darysiąs.

Pilypas jam atsakė: „Už du šimtus denarų duonos neužteks, kad kiekvienas gautų bent gabalėlį“.

Vienas iš mokinių, Simono Petro brolis Andriejus, jam pasakė: „Čia yra vienas berniukas, kuris turi penkis miežinės duonos kepaliukus ir dvi žuvis. Bet ką tai reiškia tokiai daugybei!“

Jėzus tarė: „Susodinkite žmones!“ Toje vietoje buvo daug žolės. Taigi jie susėdo, iš viso kokie penki tūkstančiai vyrų.

Tada Jėzus paėmė duoną, sukalbėjo padėkos maldą ir davė išdalyti visiems ten sėdintiems; taip pat ir žuvų, kiek kas norėjo. Kai žmonės pavalgė, jis pasakė mokiniams: „Surinkite likučius, kad niekas nepražūtų“. Taigi jie surinko ir iš penkių miežinės duonos kepalėlių pripylė dvylika pintinių gabaliukų, kurie buvo atlikę nuo valgiusiųjų.

Pamatę Jėzaus padarytą stebuklą, žmonės sakė: „Jis tikrai yra pranašas, kuris turi ateiti į pasaulį“. O Jėzus, supratęs, kad jie ruošiasi pasigriebti jį ir paskelbti karaliumi, vėl pasitraukė pats vienas į kalną.“ (Jn 6, 1–15)

Šio sekmadienio Evangelija liudija: nėra „padauginimo“ be „pasidalijimo“.

Melsdamiesi už Lietuvą Tiesoje džiaugsmingai dalykimės Jo dovanomis – Viešpats neprašo iš mūsų to, ko neturime, atvirkščiai, jis padaugins ir mūsų menką nieką – duonos trupinį. Per Jo gailestingumą jis taps pakankamas – pasidaliję savo gyvenimu „gyvenimo turėsime apsčiai“.

Buvau liudininkė omonininkų byloje. Teismo posėdžio metu nustėrau pamačiusi teisėją Stasį Lemežį. Nuostabą ir pasipiktinimą sukėlė kilęs klausimas: nejaugi tokioje svarbioje byloje nerasta kitų teisėjų, turinčių nepriekaištingą reputaciją?

Šis teisėjas buvo sučiuptas vairuojant automobilį neblaivus. Įvykis buvo paviešintas per Lietuvos nacionalinę televiziją. Eteryje pasisakė ir tuometinis prezidentas Valdas Adamkus. Jis pažadėjo Lietuvos žmonėms, kad už tokį elgesį Lemežis tikrai bus pašalintas iš pareigų. Tąkart šventai patikėjau prezidento žodžiais, deja, teisėjas taip ir liko teisėjauti. Skambinau į Vilniaus apygardos teismą, norėdama pasitikslinti, ar tikrai teisėjas tebedirba. Atsakinga darbuotoja, mano nuostabai, atviravo: „ Ką jūs, dirba ir dirbs“.

Norėjau kreiptis į prezidentą ir paklausti, kodėl prezidentas netesi savo pažado. Kaip įrodymą bandžiau surasti laidų archyve to interviu įrašą, deja, jo rasti nepavyko, nors kiti visi buvo.

Šis faktas, mano nuomone, patvirtina 2015 m. gegužes 8 dieną R.Miliūtės vedamoje laidoje dalyvavusio advokato pasakymą, kad dėl Vilniaus apygardos teismo nuosprendžio kalti yra trys subjektai: teisėjai, prokurorai, politikai.

Kai susikompromitavę teisėjai veda tokias svarbias bylas, neblaivūs sprendimai neturėtų stebinti.
Rita Vipartienė

„Veidaknygė“

Balvonai nukeliaus nuo tilto. Ir tai labai gerai, nes nei javų pėdas, nei kareivių korpusai nebegrės praeivių gyvybei. Galėsim ir iki paskutinio siūlo išsidiskutuoti, koks turi būti jų tolimesnis likimas.

Bet kas gi jie – tie balvonai? Liūdna tai tema ir nejauki. Bet turim tai pasakyti sau patiems.