Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) pirmininkas Ramūnas Karbauskis kreipsis į policiją ir Vyriausiąją rinkimų komisiją (VRK) dėl klaidinančių SMS žinučių, kurios pastaruoju metu siuntinėjamos visuomenei.

„Niekada neabejojau Lietuvos narystės Europos Sąjungoje nauda. Lietuvos nepriklausomybė yra didžiausia mūsų tautos vertybė. Narystė Europos Sąjungoje ir NATO – didžiausi Lietuvos nepriklausomybės garantai. (R. Karbauskis)“.

Politika, kaip ir verslas, turi nuolat plėstis, užvaldyti naujas teritorijas. Ji negali būti skirta tik šalininkams. Partijos siekia patraukti daugiau balsuotojų, perimti juos iš kitų. Norint didinti įtaką ir elektoratą, reikia patikti svetimiems.

Vien pataikaujant saviesiems, kurie ir taip tavo, užsidarai savo raudonajame kampelyje ir tampi fanų klubu. Nepasitikinčių kitais, niekinančių kitus šventeivų būreliu, kurie bijo permainų ir kitokių, nes tie, kurie nesavi, yra priešai.

Avys ir kuolas

Rišama avis prie kuolo priprato
Ir ganėsi taip daugelį metų.
Prigimdė ėriukų, kelios kartos jų rados,
Bet ir tie kuolą tarsi stabą tematė.

Siūlome prisiminti, kaip Seimo nariai svarstė ir balsavo už Elektroninių ryšių įstatymo pataisą, kuri, kaip jau rašėme, įpareigoja ūkio subjektus, teikiančius elektroninio ryšio tinklus ir paslaugas, teikti turimą informaciją žvalgybos institucijoms.

Kristus mus išvadavo, kad būtume laisvi. Tad stovėkite tvirtai ir nesiduokite vėl įkinkomi į vergystės jungą!

Aš sakau: gyvenkite Dvasia, ir jūs nepasiduosite kūno geismams. Mat kūno geismai priešingi dvasiai, o dvasios – kūnui; jie vienas kitam priešingi, todėl jūs nedarote, kaip norėtumėte. Bet jei leidžiatės Dvasios vadovaujami, jūs nebesate įstatymo valdžioje. (Gal 5, 1. 13–18)

Atėjus metui, kai turėjo būti paimtas iš pasaulio, Jėzus ryžtingai nukreipė savo veidą į Jeruzalę. Jis išsiuntė pirma savęs pasiuntinius. Tie užėjo į vieną Samarijos kaimą paruošti, kur jam apsistoti. Bet kaimo gyventojai nesutiko jo priimti, nes jis keliavo Jeruzalės link.

Tai girdėdami, mokiniai Jokūbas ir Jonas sušuko: „Viešpatie, jei nori, mes liepsime ugniai kristi iš dangaus ir juos sunaikinti!“

Bet jis atsisukęs sudraudė juos. Jie pasuko į kitą kaimą.

Jiems einant keliu, vienas žmogus jam pasakė: „Aš seksiu paskui tave, kur tik tu eitum!“

Jėzus atsakė: „Lapės turi urvus, padangių sparnuočiai – lizdus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti“. Kitam žmogui jis pasakė: „Sek paskui mane!“ Tas prašė: „Leisk man pirmiau pareiti tėvo palaidoti“. Jis atsakė: „Palik mirusiems laidoti savo numirėlius, o tu eik ir skelbk Dievo karalystę!“

Dar vienas tarė: „Aš seksiu paskui tave, Viešpatie, bet leisk man pirmiau atsisveikinti su namiškiais“.

Jėzus tam pasakė: „Nė vienas, kuris prideda ranką prie arklo ir žvalgosi atgal, netinka Dievo karalystei“. (Lk 9, 51–62)

Visi esame šaukiami sekti Jėzų ir skelbti Jo Gerąją Naujieną. Ir visi patiriame gundymų atidėti apsisprendimus ar pašaukimo tarnauti Jam savo broliuose išbandymų.

Tad melsdamiesi už Lietuvą Tiesoje – kiekvienas asmeniškai ar bendruomenėje – prašykime Jėzų malonės priimti Jį, tikrąjį Gyvenimą, ir ryžto eiti Tikėjimo, Vilties ir Meilės keliu nesigręžiojant į tai, kas yra mirę.

1. Pagrindinės šio teksto prielaidos arba politinė autorės deklaracija (tie, kurie nesuvokiate, kas čia dėstoma, toliau nebeskaitykit, please… )

Pradėsiu nuo įžangos, skirtos isterikams, kurie pasaulį mato dvispalvį – juodą ir baltą. Taigi, pirma, esu labai nuosekli ir aistringa Europos Sąjungos šalininkė. Antra, neturiu galutinai susiformavusios nuomonės apie Putino Rusiją ir Putino valdymą, nes (1) neturiu laiko gilintis, tad pasitikiu „Foreign Affairs“ analitikais ir jų nuosaikia pozicija, o (2) lietuviški komentatoriai, – ir tie, kur nekenčia, ir tie, kur „myli“, – man matosi kaip vienodai neargumentuoti ir neįdomūs.

Praėjusį antradienį Seimas baigė Darbo kodekso priėmimą, kurio svarstymai truko 9 mėnesius. Kai kurie politikai ir politiniai apžvalgininkai šį projektą jau sukritikavo kaip smarkiai pabloginusį darbuotojų padėtį. Šįkart siūlome susipažinti, kaip nuveiktą darbą vertino patys Seimo nariai.

Išdidi, didelė valstybė ir jos žmonės palieka bendriją, kuri jiems objektyviai buvo ir yra naudinga. Tai galėjo atsitikti anksčiau ar vėliau, bet neįvykti negalėjo. O pavyko dabar.

Panašiai kaip per perestroikę, kai sistemoje susikaupia įtampa ir tampa aišku, kad perspektyvoje, nieko nedarant, ji žlugs. Kiekvienas ima galvoti apie save. Ir elitas sumąsto kelis sau naudingus pokyčius. Ir įsivaizduoja, kad viskas vyks tik tiek ir tik taip, kaip sugalvotojams naudinga ir norisi. O atidarius realybės katilo vožtuvus slėgis nuneša velniop ir vožtuvus, ir jų atsukėjus.

Siūlome daugiau nei prie6 penkis dešimtmečius – 1963-ųjų birželio 22-ąją – skaitytą, bet vis dar labai aktualią sociologo ir kultūros istoriko Vytauto Kavolio paskaitą, skirtą 1863 ir 1941 metų lietuvių sukilimams.

Politinė filosofė Hannah Arendt yra rašiusi, kad pasaulio, kuriame atominis karas nebeįsivaizduojamas, ateitį nuspręsią revoliuciniai sąjūdžiai. Tokio pasaulio fone minint vieną lietuviškų sukilimų (1863) ir visada, birželio mėnesį, prisimenant kitą (1941), norisi pažvelgti į lietuvį kaip į revoliucinį žmogų. Revoliucinį ne kurios nors ideologijos prasme, bet kaip žmogų, kuriame yra išsiveržęs nesunaikinamas impulsas kovoti prieš žmogaus teises paneigiantį despotizmą.

Sakoma, kad kuprotą ištiesina tik grabas. Tačiau ne visi kupriai vienodi, nes visokių kuprų esama, todėl ne visus kuprius ištiesina grabas ir ne visų tiesinimui reikalingas grabas. SSRS, turėdama Komunistų partijos (SSKP) kuprą, ja pasidalino su okupuotomis šalimis, tarp jų, uždėdama Lietuvai LKP kuprą. 1989 m. pabaigoje LKP pati atliko kosmetinę operaciją – atsiskyrė nuo SSKP, tačiau ir po Nepriklausomybės atkūrimo iki 1990 m. gruodžio 8 d. dar vadinosi LKP, kol savo suvažiavime partija pakeitė pavadinimą ir pasivadino Lietuvos demokratine darbo partija (LDDP). LKP nariai automatiškai tapo LDDP nariais, o 2001 m. sausį LDDP ir Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP) susivienijo į vieningą LSDP. Taigi be kaltės pripažinimo, be atsiprašymo, išskyrus garbingai pasielgusį Seimo narį Česlovą Juršėną ir dar kelis, atsiprašiusius už komunistų nuodėmes, tebenešioja LKP kuprą, tik kitaip pavadintą. Kupros neatsikratė ir kitose partijose buvę LKP nariai.