Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Šiais metais manyje vyravo viltis, pyktis bei smalsumas. Visi šie pojūčiai buvo sukelti konkrečių procesų, vykstančių kaip Lietuvoje, taip ir pasaulyje.

Nuo Naujųjų metų įsigalioja Administracinių nusižengimų kodeksas (ANK), pakeisiantis daugiau kaip 30 metų galiojantį Administracinių teisės pažeidimų kodeksą (ATPK). Šiame svarbiame įstatyme numatyta daug naujovių.

„Dar sovietmečiu priimtas, daug sykių keistas Administracinių teisės pažeidimų kodeksas stokojo vientisumo, jame numatytų sankcijų visuma ir atskirų konkrečių nuobaudų griežtumas iškraipė baudžiamosios ir administracinės atsakomybės atribojimą, todėl iš sankcijų visumos nebuvo aišku, kodėl kuris nors teisės pažeidimas pripažintas administraciniu teisės pažeidimu, o ne baudžiamuoju nusižengimu ar net nusikaltimu. Visos šios teisinės problemos bus išspręstos naujajame Administracinių nusižengimų kodekse“, – sako teisingumo ministrė Milda Vainiutė.

Kultūros politikai jau ketvirtį amžiaus patetiškai kalba apie lietuvių kultūros atsivėrimą pasauliui ir pasaulio atvėrimą lietuvių kultūrai. Bet iš tikrųjų, nukritus „geležinei uždangai“, tas procesas vyko šuoliais ir tebevyksta be jokios valstybinės kultūros politikos: žmonių nereikia raginti, kad jie ieškotų pasaulyje to, ko neranda Lietuvoje, arba kad jie norėtų sulaukti pasaulinio pripažinimo. Tačiau įsismaginę kultūros politikai tebesilaužia pro atviras duris, kad apeitų nepalyginamai sunkesnį klausimą, kaip subalansuoti paramą pasaulinės kultūros atsivėrimui su parama Lietuvos ir lietuvių kultūros ugdymui bei jos aukščiausių vertybų išryškinimui. Žodžiu, čia kalba eina apie būtinumą oficialiai nustatyti, kokiu santykiu turi būti paskirstytas dėmesys ir lėšos tarp šių dviejų kultūros sferų. Bet tai tik viena.                     

Per ilgus nelaisvės dešimtmečius visuomenės sąmonėje susiklostė šiek tiek supaprastintas supratimas tiek apie 1926 m. gruodžio 17 d. perversmą, tiek apie prezidento A.Smetonos valdymo metus.

Tapo įprasta arba viską teisinti ir pateisinti, matyti vien teigiamybes, kas vyko Lietuvoje tarp 1926–1940 metų, arba viską neigti, sieti tik su blogybėmis, šalies nelaimėmis ir už viską kaltinti A.Smetoną. Manau, kad tai nelaisvės metais visuomenės sąmonėje įspausto ir įsisenėjusio, inertiškai eksploatuojamo istoriografijos įdirbio pėdsakas.

Istorija sudėtingesnė ir įdomesnė. Verta ją prisiminti be pagražinimų – be propagandos ir sąmoningo niekinimo. To kas buvo – nebepakeisime. Tačiau išmoktos istorijos pamokos padeda brandžiau žvelgti į dabartį.

Simonas Jazavita, istorikas, Misija Sibiras’16 dalyvis | Veidaknygė

Artėja gražiausios metų šventės – Kalėdos. Tai šventė, kuri dažnam mūsų siejasi su gimimu, gerumu, atlaidumu, nauja pradžia. Turime visas galimybės paminėti šią šventę šiltai ir džiaugsmingai, susitikti su visais mums brangiais žmonėmis, pasikeisti dovanomis ir gražiausiais linkėjimais.

Bet ar visada tą išnaudojame? Ar nebūna taip, kad šios šventės tampa dar vienu „maratonu“, kai skubėdami su metų pabaigoje susikaupusiais darbais pamirštame šventės esmę ir lekiame, lekiame. O dovanų keitimosi momentą neretai paverčiame tik neapgalvotų, brangių ir dažnai ne itin reikalingų pirkinių pasikeitimu, nes taip diktuoja mada ir gyvenimo skuba.

Tūkstančiai vokiečių kreipėsi į prezidentą Joachimą Gaucką (Joachim Gauck) ragindami pagerbti Lenkijos pilietį Lukašą Urbaną (Lukasz Urban), kuris gruodžio 19-ąją pasipriešino išpuolio kalėdinėje Berlyno mugėje vykdytojui ir taip išgelbėjo daugybę žmonių gyvybių.

Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas. Jis pradžioje buvo pas Dievą. Visa per jį atsirado, ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę.

Jame buvo gyvybė, ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa. Šviesa spindi tamsoje, ir tamsa jos neužgožė.

Buvo tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ir ji atėjo į šį pasaulį. Jis buvo pasaulyje, ir pasaulis per jį atsiradęs, bet pasaulis jo nepažino. Pas savuosius atėjo, o savieji jo nepriėmė.

Visiems, kurie jį priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais – tiems, kurie tiki jo vardą, kurie ne iš kraujo ir ne iš kūno norų, ir ne iš vyro norų, bet iš Dievo užgimę.

Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome jo šlovę – šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos. (Jn 1, 1–5. 9–14)

Melsdamiesi už Lietuvą Tiesoje – kiekvienas asmeniškai ir bendruomenėje – prašykime: Viešpatie, tegul Tavo Žodžio šviesa išsklaido tamsybes, o malonės, kurios lydi šias Kalėdų iškilmes, tegul saugo, pašventina bei veda Tavo tautą teisumo takais, kad ir mūsų gyvenimuose skleistųsi Betliejaus Geroji Naujiena. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

Brangūs broliai ir seserys! Sveiki sulaukę šv. Kalėdų!

Kokį nuostabų slėpinį švenčiame – Dievas tapo žmogumi! Dangaus ir Žemės Kūrėjas nužengė į istorijos tėkmę ir prakalbino žmogų Jėzaus iš Nazareto asmenyje. Kalėdos mums primena šį didį džiaugsmą, aidintį gausios dangaus kareivijos giesmėje: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms!“ (Lk 2, 14).

Jono tėvas Zacharijas tapo kupinas Šventosios Dvasios ir ėmė pranašauti:

„Šlovė Viešpačiui, Izraelio Dievui, kad aplankė savo tautą ir atnešė jai išvadavimą. Jis pažadino gelbėtoją mums galingą savo tarno Dovydo namuose, kaip nuo senų senovės buvo skelbęs savo šventųjų pranašų lūpomis, jog mus išgelbės nuo priešų ir iš rankos tų, kurie mūsų nekenčia. Tuo jis rodo mūsų protėviams gailestingumą ir atsimena savo šventąją sandorą – priesaiką, duotą mūsų tėvui Abraomui, jog leis mums, išvaduotiems iš priešų rankos, be baimės jam tarnauti per visą gyvenimą šventumu ir teisumu jo akyse.

O tu, vaikeli, būsi vadinamas Aukščiausiojo pranašu, nes tu eisi pirma Viešpaties jam kelio nutiesti; tu mokysi jo žmones išganymo mokslo, kad būtų atleistos jiems nuodėmės dėl didžio mūsų Dievo gailestingumo, kuris apsireiškė mums lyg saulė iš dangaus aukštybių, kad apšviestų tūnančius tamsoje ir mirties ūksmėje, kad mūsų žingsnius pakreiptų į ramybės kelią“. (Lk 1, 67–79)

Kiekvienas asmeniškai ir bendruomenėje pašlovinkime ir mes Viešpatį. Susėdę prie bendro stalo švęsti Kūčių, paliudyti savo viltį, meilę ir tikėjimą, padėkokime už visas Jo dovanas: už gyvenimą, šeimą, draugus, už Jį Patį, už Jo šviesą, kuri kreipia mūsų žingsnius iš tamsos į ramybės kelią.

Melsdamiesi už Lietuvą Tiesoje prašykime: teišvaduoja Viešpats mūsų tautą iš nuodėmių vergijos, teapvalo ją ir teveda teisumo takais, o visiems geros valios žmonėms romusis Karalius tesuteikia malonę dalyvauti šiame išganymo slėpinyje. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

Vilnius griūna akyse. To – ne karo metu – nebuvo nei prie lenkų, nei prie rusų. Nešneku apie Lietuvos ir Vilniaus valdovus. pastačiusius miestą.

Trūkus senam magistraliniam nuotekų vamzdynui, nuotekos iš Antakalnio, Žirmūnų, Baltupių ir Jaruzalės leidžiamos į Nerį. Neigiami padariniai florai ir faunai yra neišvengiami. Per valandą į upę išbėga per vieną milijoną litrų srutų.

Gedimino kalnas toliau slenka žemyn – dabar jau iš abiejų pusių. Tik laiko klausimas, kada pradės byrėti pilis.