Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Jėzui vėl persikėlus valtimi į kitą pusę, susirinko prie jo didžiulė minia ir sulaikė jį paežerėje. Šit ateina vienas iš sinagogos vyresniųjų, vardu Jajiras, ir, pamatęs jį, puola jam po kojų karštai maldaudamas: „Mano dukrelė miršta! Ateik ir uždėk ant jos rankas, kad pagytų ir gyventų“. Jėzus nuėjo su juo. Iš paskos sekė gausi minia ir jį spauste spaudė.

Ten buvo viena moteris, jau dvylika metų serganti kraujoplūdžiu. Nemaža iškentėjusi nuo daugelio gydytojų ir išleidusi visa, ką turėjo, ji nė kiek nepasitaisė, bet dar ėjo blogyn ir blogyn. Išgirdusi apie Jėzų, ji prasiskverbė pro minią ir iš užpakalio prisilietė prie jo apsiausto. Mat ji sau kalbėjo: „Jeigu paliesiu bent jo drabužį – išgysiu!“ Bematant kraujas jai nustojo plūdęs, ir ji pajuto kūnu, kad yra pasveikusi iš savo negalės. O Jėzus iš karto pajuto, kad iš jo išėjo jėga, ir, atsigręžęs į minią, paklausė: „Kas prisilietė prie mano apsiausto?“ Mokiniai jam atsakė: „Pats matai, kaip minia tave spaudžia, ir dar klausi: ‘Kas mane palietė?’“

Bet Jėzus tebesidairė tos, kuri taip buvo padariusi. Moteris išėjo į priekį išsigandusi ir virpėdama, nes žinojo, kas jai atsitiko, ir, puolusi prieš jį ant kelių, papasakojo visą teisybę. O jis tarė jai: „Dukra, tavo tikėjimas išgelbėjo tave, eik rami ir būk išgijusi iš savo ligos“.

Jam dar tebekalbant, ateina sinagogos vyresniojo žmonės ir praneša tam: „Tavo duktė numirė, kam begaišini Mokytoją?!“ Išgirdęs tuos žodžius, Jėzus sako sinagogos vyresniajam: „Nenusigąsk, vien tikėk!“ Ir niekam neleido eiti kartu, išskyrus Petrą, Jokūbą ir Jokūbo brolį Joną. Jie ateina į sinagogos vyresniojo namus, ir Jėzus mato sujudimą – verkiančius ir raudančius žmones. Įžengęs vidun, jis tarė: „Kam tas triukšmas ir ašaros?! Vaikas nėra miręs, o miega“. Žmonės tik juokėsi iš jo. Tada, išvaręs visus, jis pasiėmė vaiko tėvą ir motiną, taip pat savo palydovus ir įėjo ten, kur vaikas gulėjo. Jis paėmė mergaitę už rankos ir sako: „Talitá kum“; išvertus reiškia: „Mergaite, sakau tau, kelkis!“ Mergaitė tuojau atsikėlė ir ėmė vaikščioti. Jai buvo dvylika metų. Visi nustėro iš nuostabos. Jėzus griežtai įsakė, kad niekas to nežinotų, ir liepė duoti mergaitei valgyti. (Mk 5, 21–43)

Ką beįsijungsi, ką beatsiversi – visur aptiksi Graikijos reikalą. Svarsto politikai, rypuoja komentatoriai, sarkastiškai graudena bankų ir kitokių įmonių analitikai. Atrodo, pastaruoju metu Lietuvą ištiko dvi didžiulės problemos: viena jų – Rusijos grėsmė, o antroji – iš Graikijos slenkantis baubas. Pirmoji grėsmė aiški ir visiems sveiko proto dar nepraradusiems suvokiama. Tačiau antroji – nelabai.

Birželio 25 d., ketvirtadienį, 12 val. viešbutyje „Amberton“ (L.Stuokos-Gucevičiaus g. 1, Vilniuje) įvyks „Stop TTIP“ kampanijos organizuojamas seminaras apie ES ir JAV laisvosios prekybos sutartį (angl. santr. TTIP).

Pasigirdus aiškinimų, kad Europos Sąjungai pasirašius laisvosios prekybos sutartį su JAV Lietuva užsitikrins Amerikos ir NATO apsaugą nuo Rusijos agresijos, „Stop TTIP“ nusprendė suorganizuoti seminarą, paneigiantį šį mitą.

Kartą prieš ketvirtį amžiaus yra tekę su amžina atilsį dailininku Žibuntu Mikšiu ilgą rugpjūčio vakarą vaikštinėti po Paryžių. Pirmą kartą buvau tame mieste ir tiesiog svaigau nuo pirmapradžio atradimų džiaugsmo. Žioplai išsižiojęs, išpūstomis akis – griūvančios sovietijos turistas. „Ne laiku atvažiavai“, – mano ekstazę netikėtai nutraukia Žibuntas. Nesuprantu, ką jis turi galvoj, ir jis paaiškina: „Vasarą Paryžiuj nėra Paryžiaus. Išvažiavęs“.

Tą pačią dieną, atėjus vakarui, jis tarė mokiniams: „Irkitės į aną pusę!“ Atleidę žmones, jie taip jį ir pasiėmė, kaip jis valtyje sėdėjo. Drauge plaukė kelios kitos valtys. 

Tuomet pakilo didžiulė vėtra, ir bangos ėmė lietis į valtį taip, kad valtį jau sėmė.  Jėzus buvo valties gale ir miegojo ant pagalvės. Mokiniai pažadino jį, šaukdami: „Mokytojau, tau nerūpi, kad mes žūvame?“ Atbudęs jis sudraudė vėtrą ir įsakė ežerui: „Nutilk, nusiramink!“ Tuoj pat vėjas nutilo, ir pasidarė visiškai ramu.

O Jėzus tarė: „Kodėl jūs tokie bailūs? Argi jums tebestinga tikėjimo?!“ Juos pagavo didi baimė, ir jie kalbėjo vienas kitam: „Kas gi jis toks? Net vėjas ir marios jo klauso!“ (Mk 4, 35-41)

Atvirai pasakius, nesu Gedvydo Vainausko „Lietuvos ryto“ gerbėja. Jau seniai nebeskaitau ir Astos Kuznecova‘itės rašinių – vertinu jos pastangas kaip visuomenės kvailinimą, lietuviškos žiniasklaidos nuopuolį ir, be jokios abejonės, didelį moralinių vertybių nuosmukį. Tačiau paskutinis falsifikatas verčia reaguoti.

Beje, šią melo, išgalvojimų pilną rašliavą perskaičiau jau tada, kai pasipylė skambučiai – iš Lietuvos, Europos, pažįstamų ir nepažįstamų. Visiems parūpo: kur dabar Neringa Venckienė, kaip jai sekasi ir t.t. Visiems – ir LNK žurnalistei Justinai, ir kitų redakcijų darbuotojams – atsakiau tai, ką sakiau ir anksčiau: neturiu jokio kontakto su N. Venckiene, nė nežinau, kur ji gyvena, į mane pagalbos nesikreipė. Kur, pas ką atskrido, manęs neinformavo.

Daugelyje mūsų rengtų diskusijų, kaip ir įprasta nuolankiam lietuvio būdui, buvo guodžiamasi, kad valstybės padėtis beviltiška, keikiami korumpuoti pareigūnai, piktinamasi teisėsauga ir ta, kuri už teisėsaugą ir užsienio politiką bei padėtį valstybėje atsakinga. Konstatuota, kad su padoriais piliečiais nesiskaitoma, kad teisingumo neberasi nė su žiburiu, kad išromyta didžioji žiniasklaida tarnauja valdžiai, o ne visuomenei, kad vykdo valdžios užsakymus „pasitvarkant“ su kitamaniais, kad randasi cenzūra ir juodieji sąrašai, kad be rimto pagrindo pasiklausoma, kad prieš tave melagis kreivai liudija ir tikima juo, o ne tavim. Galų gale, kad sąžinė, dorovė ir sveikas protas tampa nebe šio pasaulio dimensija.

Prezidentė, sužinojusi, kad Seimas išdrįso nepritarti jos siūlomai kandidatūrai į generalinius prokurorus, arogantiškai pareiškė: „Balsavimas parodė, kad į prokuratūros problemas Seime žiūrima atsainiai. Ryžtingesni ir gerai dirbantys vadovai Seimui nepriimtini. Generalinio prokuroro skyrimas nusikelia neribotam laikui“.

Taip prezidentė įvertino Seimo, kuris išdrįso suabejoti, ar jos teikiamas generalinis prokuroras išdrįs vadovautis įstatymu, o ne skambučio teise, poziciją.

„Ir vėl jis kalbėjo: „Su Dievo karalyste yra kaip su žmogumi, kuris beria dirvon sėklą. Ar jis miega ar keliasi, ar naktį ar dieną, sėkla dygsta ir auga, jam visiškai nežinant kaip. Žemė savaime duoda vaisių: pradžioje želmenį, paskui varpą, pagaliau pribrendusį grūdą varpoje. Derliui prinokus, žmogus tuojau imasi pjautuvo, nes pjūtis atėjo“. Jėzus dar sakė: „Su kuo galime palyginti Dievo karalystę? Arba kokiu palyginimu ją pavaizduosime? Ji – tarytum garstyčios grūdelis, kuris, sėjamas dirvon, esti mažiausias iš visų sėklų žemėje, bet pasėtas užauga, tampa didesnis už visas daržoves ir išleidžia tokias plačias šakas, kad jo pavėsyje gali susisukti lizdą padangių sparnuočiai“. Daugeliu tokių palyginimų Jėzus skelbė žmonėms žodį, kiek jie sugebėjo suprasti. Be palyginimų jiems jis nekalbėdavo, o savo mokiniams skyrium viską išaiškindavo.“ (Mk 4, 26–34)

Birželio 12–15 dienomis istorinės atminties renginiais Seime, kitur sostinėje ir rajonuose bus paminėtas Lietuvos okupacijos 75-metis ir pirmosios masinės tremtys.

Sovietų Sąjunga, tęsdama su nacistine Vokietija sutartą kitų valstybių naikinimą, Lietuvą okupavo 1940 m. birželio 15 d. Neilgai trukus – Lietuvos valstybė buvo aneksuota: rugpjūčio 3 d. Lietuvoje įsigaliojo SSRS suverenitetas ir pilietybė, o rugpjūčio 25 d. priimta LTSR konstitucija „įteisino“ šį „teisėto įstojimo į SSRS spektaklį“. Po metų, 1941-ųjų birželio 14 d., sovietiniai okupantai pradėjo masinius Lietuvos gyventojų trėmimus į Sovietų Sąjungos gilumą.