Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Rugpjūčio 24 dieną sukanka 25-eri metai nuo tos dienos, kai Ukrainos valstybė paskelbė savo nepriklausomybę. Šiuo nelengvų išbandymų laikotarpiu ukrainiečiams ypač svarbus visų geros valios žmonių palaikymas ir bendrumo žinia iš viso pasaulio. Lietuva buvo ir yra su Ukraina visa širdimi, visomis išgalėmis.

pozicija.org

2016 m. gegužės mėnesį buvęs Kauno technologijos universiteto gimnazijos direktorius Bronislovas Burgis šventė pergalę. Beveik metus trukusi baudžiamoji byla dėl tariamai padaryto nusikaltimo baigėsi pedagogą juodinusių asmenų pralaimėjimu – Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs B.Burgio apeliacinį skundą, panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir jį visiškai išteisino. Ko gero tai netikėta kai kuriems pareigūnams ir valstybės tarnautojams, kai kuriems laikraščiams, žiniasklaidos portalams, – visiems, kone metus talkinusiems ir tuo būdu bendrininkavusiems su pedagogo baudžiamojo persekiojimo iniciatoriais.

Iš pirmo žvilgsnio ši žiniasklaidos eskaluota byla atrodė skirta sensacijų ir dirgiklių mėgėjams. Bet tik iš pirmo žvilgsnio.

Žinoma, jog visų energijos šaltinių ištekliai, priklausomai nuo vartojimo, mažėja. Tačiau yra toks energijos šaltinis, kuris nuo vartojimo tik pasipildo, gausėja. Tai – gandai, paskalos.

Pažįstamas literatas prasitarė, kad paruoštoje spaudai jo knygoje apie Mažosios Lietuvos ir Suvalkijos rašytojus bus kalbama ir apie Salomėją Nėrį, bus aprašyta jos ir profesoriaus Juozo Ereto meilės „istorija“. Gyriau literatą už kūrybą, tačiau priekaištavau dėl paskalų priminimo.

Minėdami Molotovo-Ribbentropo pakto 77-ąsias metines siūlome 1973 metais rusų kalba parašytą rusų poeto ir eseisto, Nobelio premijos laureato Josifo Brodskio (1940–1996) aktualumo nepraradusį esė „Pamąstymai apie vieną velnio išperą“ („Reflection on a Spawn of Hell“). Pirmą kartą šios 1972 metais iš Sovietų Sąjungos į Vakarus priverstinai emigravusio poeto mintys apie „moralinę homo sapiens kastraciją“ buvo publikuotos anglų kalba žurnale „The New York Times Magazine“ 1973 m. Rusų kalba šis tekstas (originalus esė pavadinimas, kaip matyti iš poeto archyvo Niujorke, buvo „Happy Birthday to You“) paskelbtas tik 2000 m. žurnale „New Literary Review“.

Atėjo laikas be gudravimų pripažinti, kad dvidešimt penkerius metus bandytas valstybės projektas „Nepriklausoma Lietuva“ nebuvo mums sėkmingas. Tokiai išvadai padaryti nereikia nei daug diskusijų, nei ypatingo išmanymo, nei sudėtingų tyrinėjimų su statistinėmis lentelėmis ir permainų kreivėmis. Visiškai užtenka to vienintelio ir visiems į akis krintančio fakto: per ketvirtį amžiaus iš gimtojo krašto pasitraukė apie trečdalį gyventojų. O tai yra pats patikimiausias valdymo kokybės kriterijus: didžiajai gyventojų daugumai gyventi mūsų šalis yra netinkama. Tas kriterijus buvo žinomas daugeliui istorikų ir buvo taikomas daugelio valstybių dramatiškam likimui paaiškinti.

Šių metų rugpjūčio 23 dieną, antradienį, 12 valandą Simono Daukanto aikštėje Vilniuje bus minimos dešimtosios pulkininko Vytauto Pociūno žūties mįslingomis aplinkybėmis Breste (Baltarusija) metinės.

Nevilniaus Lietuvoj irgi būna švenčių, nors vėliavų ir nereikia kelti. Nevalstybinės, nors iš valstybės. Jų laukiama, skaičiuojamos likę dienos kaip iki atostogų. Kas mėnesį prasideda dešimtą. Prie pašto skyrių nutįsta eilutės. Pašalpų Diena.

Kaimo krautuvėlės seniai pasiruošę. Kiaurą savaitę bambalius ir stiprų vaisinį vežėsi paletėmis, naktimis. Lentynose tik pavyzdžiai, savininkų daržinėlėse sukrautos sprogmenų atsargos. Kur be dokumentų ir be PVM. Įgaliotiniui asmeniškai dėžė tikro šnapso.

Rugpjūčio 21-ąją sukako 48 metai, kai 1968 m. Leonido Brežnevo vadovaujama Sovietų Sąjunga bei satelitinės Rytų Europos valstybės – Lenkija, Bulgarija, Rytų Vokietija ir Vengrija – nusprendė užgniaužti „Prahos pavasarį“ – viltį, jog dalinėmis reformomis galima suteikti socialistinei sistemai „žmogišką veidą“.

O jums dar ir neteko priešintis iki kraujų, grumiantis su nuodėme.
Nejaugi būsite užmiršę paguodos žodžius, pasakytus jums kaip sūnums:
Mano sūnau,
nepaniekink Viešpaties auklybos
ir nenusimink jo baramas:
nes Dievas griežtai auklėja, ką myli,
ir plaka kiekvieną sūnų, kurį priglaudžia.
Jums reikia pakentėti dėl drausmės. Dievas elgiasi su jumis kaip su sūnumis. O kurio gi sūnaus tėvas griežtai neauklėja?!
Beje, kiekviena auklyba tam kartui atrodo ne linksma, o karti, bet vėliau ji atneš taikingų teisumo vaisių auklėtiniams. Todėl pakelkite nuleistas rankas, ištieskite pasilpusius kelius ir vaikščiokite palikdami tiesius pėdsakus, kad kas luoša, neišnirtų, bet verčiau sugytų.
Siekite santaikos su visais, siekite šventumo, be kurio niekas neregės Viešpaties. Žiūrėkite, kad kas nors nenustotų Dievo malonės, kad kokia karti, žalinga šaknis neišleistų daigų ir daugelis ja nesusiterštų (Žyd 12, 5–7. 11–13).

Jėzus ėjo mokydamas per miestelius ir kaimus ir keliavo į Jeruzalę.
Kažkas jį paklausė: „Viešpatie, ar maža bus išgelbėtų?“
Jis pasakė jiems: „Pasistenkite įeiti pro ankštus vartus! Sakau jums, daugelis bandys įeiti, bet neįstengs“.
„Kai namų šeimininkas atsikels ir užrakins duris, stovėdami lauke jūs pradėsite belsti į duris ir prašyti: ‘Viešpatie, atidaryk mums!’ O jis atsakys: ‘Aš nežinau, iš kur jūs’.
Tada imsite dėstyti: ‘Mes valgėme ir gėrėme tavo akivaizdoje, tu mokei mūsų gatvėse…’ O jis jums tars: ‘Aš nežinau, iš kur jūs. Eikite šalin nuo manęs, visi piktadariai!’
Tai bus verksmo ir dantų griežimo, kai Dievo karalystėje pamatysite Abraomą, Izaoką, Jokūbą ir visus pranašus, o patys būsite išvaryti laukan. Ir ateis iš rytų ir vakarų, iš šiaurės ir pietų, ir sėsis prie stalo Dievo karalystėje. Ir štai yra paskutinių, kurie bus pirmi, ir pirmų, kurie bus paskutiniai“. (Lk 13, 22–30)

Melsdamiesi už Lietuvą Tiesoje prašykime Dievo malonės, kad rinktumės ne plačius egoizmo ir savimeilės vartus, vedančius myriop, o Jėzų, tiesiantį mums kelius į gyvenimo pilnatvę, kad pažintume tiesą apie Dievą, pasaulį bei save ir nepaniekintume mylinčio Tėvo auklybos, ryžtumės susigrumti su nuodėme, kad mūsų širdžių durys, tokios siauros ir ankštos, nesutrukdytų priimti didžiąją Dievo dovaną – išganymą.

LNK praneša, kad jau daugiau kaip pusantrų metų savo sūnaus net nemačiusi Gražina Leščinskienė tęsia kovą teismuose. Paskutinės žinios apie sūnų jai keliančios itin didelį nerimą – liepos pradžioje 9-erių sulaukęs jos sūnus buvo perkeltas jau į ketvirtą globėjų šeimą, skelbia Alfa.lt.

G. Leščinskienei pradėjus domėtis, kodėl taip dažnai keičiami globėjai, buvo atsakyta, jog „globėjai negali 100 proc. duoti jam to, ko jam reikia.“ Į motinos prašymus sukonkretinti, kokių vaiko poreikių nepavyksta užtikrinti, vaiko interesams neva atstovaujantys Norvegijos pareigūnai nieko daugiau pasakyti negalėjo: „Aš keletą kartų perklausiau, ko būtent. Neišeina, negali, nekonkretizavo. Kol vyksta teismas, tol jokių susitikimų, nieko. [...]“, – pasakojo sūnaus globos Norvegijoje netekusi moteris.