Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Paskutinė vakarienė: Jėzus plauna mokiniams kojas

Tai buvo prieš Velykų šventes. Jėzus, žinodamas, jog atėjo valanda jam iš šio pasaulio keliauti pas Tėvą, ir mylėdamas savuosius pasaulyje, parodė jiems savo meilę iki galo.

Vakarieniaujant, kai velnias jau buvo įkvėpęs Simono Iskarijoto sūnaus Judo širdin sumanymą išduoti jį, žinodamas, kad Tėvas yra visa atidavęs į jo rankas, kad jis išėjęs iš Dievo ir einąs pas Dievą, Jėzus pakyla nuo stalo, nusivelka viršutinius drabužius ir persijuosia rankšluosčiu. Paskui įsipila vandens į praustuvą ir ima mazgoti mokiniams kojas bei šluostyti jas rankšluosčiu, kuriuo buvo persijuosęs.

Taip jis prieina prie Simono Petro. Šis jam sako: „Viešpatie, nejau tu mazgosi man kojas!“ Jėzus jam atsakė: „Tu dabar nesupranti, ką aš darau, bet vėliau suprasi“. Petras atsiliepė: „Tu nemazgosi man kojų per amžius!“ Jėzus jam sako: „Jei tavęs nenumazgosiu, neturėsi dalies su manimi“. Tada Simonas Petras sušuko: „Viešpatie, ne tik mano kojas, bet ir rankas, ir galvą!“ Jėzus į tai atsakė: „Kas išsimaudęs, tam nėra reikalo praustis, nebent kojas nusimazgoti, nes jis visas švarus. Ir jūs esate švarūs, deja, ne visi“. Jis mat žinojo apie savo išdavėją ir todėl pasakė: „Jūs ne visi švarūs“.

Numazgojęs mokiniams kojas, jis užsivilko drabužius ir, sugrįžęs prie stalo, paklausė: „Ar suprantate, ką jums padariau? Jūs vadinate mane ‘Mokytoju’ ir ‘Viešpačiu’ ir gerai sakote, nes aš toks ir esu. Jei tad aš – Viešpats ir Mokytojas – numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti. Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip aš jums dariau.

Šio sekmadienio evangelijoje nuo kryžiaus ataidintis „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“ (Mk 15, 34 ir Ps 21 (22) 2) atveria neaprėpiamą Jėzaus, Dievo Sūnaus, tapusio žmogumi, kančią ir tos kančios paslaptį – beribę Jo meilę „iki galo“ kiekvienam žmogui: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kurį jis tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3, 16).

Jėzaus pakartotas psalmisto skundas yra ir mūsų visų šauksmas, kai pasijuntame apleisti, susiskaldę, sukaustyti baimės, išgyvename sielos sausrą, suklumpame po priklausomybių, ligų, išdavysčių naštomis, netenkame vilties… Dievo atsakas į šį sielvartą – Kryžius, atperkamoji Jėzaus kančia, „kad mirtimi sunaikintų tą, kuris turėjo mirties valdžią“ (Žyd 2, 14).

Per Jėzaus kančią suvienyti su Tėvu ir išpažinę jį „Iš tikro šitas žmogus buvo Dievo Sūnus!“, junkimės maldoje už Lietuvą Tiesoje: nesileiskime gniuždomi savojo kryžiaus svorio, kelkimės ir sekime Jėzų – Kryžius yra ir pergalės galimybė.

Šį šeštadienį partijos taryboje aiškindamiesi savivaldos rinkimų pralaimėjimo didžiuosiuose miestuose priežastis, socialdemokratai nuoširdžiai apgailestavo, kad šiuose rinkimuose nesiėmė juodųjų technologijų.

Tarp atėjusių per šventes Dievo pagarbinti buvo ir graikų. Jie kreipėsi į Pilypą, kilusį iš Galilėjos miesto Betsaidos, prašydami: „Gerbiamasis, mes norėtume pamatyti Jėzų!“ Pilypas nuėjo ir pasakė Andriejui, paskui jie abu – Andriejus ir Pilypas – atėję pranešė Jėzui.

O Jėzus jiems tarė: „Atėjo valanda, kad būtų pašlovintas Žmogaus Sūnus. Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei kviečių grūdas nekris į žemę ir neapmirs, jis pasiliks vienas, o jei apmirs, jis duos gausių vaisių. Kas myli savo gyvybę, ją pražudys, o kas nekenčia savo gyvybės šiame pasaulyje, išsaugos ją amžinajam gyvenimui.

Viskas prasidėjo labai kasdieniškai, galima sakyti – buitine užuomazga.

Iš pradžių sugedo televizorius. Buvo senas „Filipsas“. – Daiktai ne amžini. Atitarnavo, – pasakiau pats sau. Kviestis meistrą, vežti į taisyklą? Rūpesčiai, išlaidos… Bala nematė, – pamaniau, pakentėsiu, palauksiu riebesnių karvių metų. Ne per dažnai juk ir įsijungdavau, kokią nors diskusijų ar žinių laidą pažiūrėdavau, pasispjaudydavau, kraują kiek pagadindavau, kad nebūtų per sveikas.

Jėzus Nikodemui pasakė: „Kaip Mozė dykumoje iškėlė žaltį, taip turi būti iškeltas ir Žmogaus Sūnus, kad kiekvienas, kuris jį tiki, turėtų amžinąjį gyvenimą.

Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas. Kas jį tiki, tas nebus pasmerktas, o kas netiki, jau yra nuteistas už tai, kad netiki viengimio Dievo Sūnaus.

Teismo nuosprendis yra toksai: atėjo šviesa į pasaulį, bet žmonės labiau mylėjo tamsą nei šviesą, nes jų darbai buvo pikti. Kiekvienas nedorėlis neapkenčia šviesos ir neina į šviesą, kad jo darbai aikštėn neišeitų. O kas vykdo tiesą, tas eina į šviesą, kad išryškėtų, jog jo darbai atlikti Dieve.“ (Jn 3, 14–21)

Ketvirtojo gavėnios sekmadienio Evangelijos pasakojime apie Jėzaus pokalbį su Nikodemu atskleidžiama visa tiesa apie Dievą ir žmogų: Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą.

Tokio pasitikėjimo pilni junkimės maldoje už Lietuvą Tiesoje: kad išvaduoti iš nuodėmės vergijos, ir patys rinktumės Dievo vaikų laisvę – Jo Meilės šviesą.

Nutilus Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 25-mečio šventiniam gaudesiui, ausyse tebeaidi įvairių valdžios atstovų žodžiai apie Tautą, Lietuvą ir apie pavojus, kylančius jos Laisvei.

Kovo pradžioje, dar prieš nugriaudžiant šventinėms salvėms, Lietuvos valstybės prezidentė Dalia Grybauskaitė mums ir tarptautinei bendruomenei garsiai pareiškė, kad Baltijos šalims iškilo reali Rusijos grėsmė, todėl jos turi būti pasirengusios savarankiškai atremti atakas mažiausiai tris dienas, kol į pagalbą atskubės NATO sąjungininkai.

Šie rezultatai parodė, jog viską lemia ne pinigai.

Duok Dieve, nepamiršti, kad dovana esame ne mes, o tie žmonės, kurie mumis pasitikėjo.

Prieš 25-erius metus mes atkūrėme valstybę norėdami atkurti teisingą valdžios santykį su žmogumi. Mes atkūrėme valstybę dėl teisingumo ir tiesos.

2015 m. kovo 11 d.

Lietuvos Sąrašas, vilniečių valia gavęs keturias vietas sostinės taryboje, kovo 2 dieną yra sulaukęs Liberalų sąjūdžio pirmininko pavaduotojo Remigijaus Šimašiaus kvietimo tartis dėl liberalų ir konservatorių buriamos Vilniaus koalicijos.

Sutikome dėl galimo bendro koalicijos darbo konsultuotis su liberalais, konservatoriais ir socialdemokratais. Konsultacijų metu paaiškės, ar atsiras pakankamai tvirtų bendrų nuostatų ir telkiančių bendrų darbų Vilniaus labui, dėl kurių Lietuvos Sąrašui derėtų prisidėti prie valdančios koalicijos.

Atšventėme Nepriklausomybės 25-metį. Ketvirtis amžiaus, kaip save laikome laisvais ir demokratiškais, tačiau vis labiau jaučiame, kad laisvės turime tik tiek, kiek politinis nomenklatūrinis valdančiųjų sluoksnis atseikėja. O jis visą politinę laisvę suėmė į savo rankas, tad visuomenei beliko tik didžioji pilietine vadinama pareiga – atėjus rinkimams sumėtyti lapelius į urnas.