Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Siūlome Aikštės TV reportažą iš 50-osios meninės akcijos „Neužmiršim, nesitrauksim“ Garliavos šturmui paminėti. Akcija vyksta kiekvieno mėnesio 17-ąją dieną Simono Daukanto aikštėje Vilniuje.

Reportažo autorius – Vincas Kubilius.

Teroristiniai išpuoliai sprogdinant ir šaudant jau tapo ganėtinai įprastu dalyku. Nebestebina ir dar visai neseniai nesuvokiamais ir pasibaisėtinais atrodę mirtininkų „fejerverkai“. Įpratome prie standartinių sakinių, kuriais aukštieji Europos Sąjungos politikai reiškia užuojautą, tvirtą pasiryžimą kovoti su terorizmu ir patikinimus, kad tautos nesileisiančios įbauginamos ir nekeisiančios savo gyvenimo būdo. Tiesa, Prancūzija jau kuris laikas gyvena nepaprastosios padėties sąlygomis, o prancūzai tarsi nepastebi šio pokyčio. Galima nujausti, kad prireikus tokios padėties nepastebės ir daugelio kitų demokratinių valstybių piliečiai, o tik džiūgaus dėl neva padidėjusio saugumo. Po Paryžiaus išpuolių baimingai buvo klausiama – kur ir kada kitas. Daugelis baiminosi dėl Europos futbolo čempionato – didžiulis renginys, kurį saugumo pajėgoms nepaprastai sunku prižiūrėti. Didžiausi skandalistai pasirodė Rusijos futbolo „gerbėjai“ – profesionalių mušeikų komanda atvyko vienam vakarui sudirbti anglų ir sėkmingai dingo iš Prancūzijos vietos policijai nespėjus susigaudyti, kas įvyko. Net pats Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas leido sau pasigėrėdamas pašmaikštauti dėl tokios rusų dvasios. Visi lengviau atsiduso čempionatui pasibaigus be jokių teroristinių išpuolių. Neilgam. Liepos 14-osios išpuolis Nicoje per pačią didžiausią prancūzams šventę – Bastilijos paėmimo metines – įsakmiai kviečia didžiuosius ES politikus ir visą politinį biurokratinį jos elitą imtis rimtai aiškintis europietiškojo terorizmo priežastis, paskatas ir susidariusias palankias teroro aktams vykdyti sąlygas. Juolab kad susivokti, kas negerai vyksta ES vykdomoje integracijos politikoje, diegiančioje išvalstybintos ir išnacionalintos Europos viziją, primygtinai skatina ir Brexit pamoka. Juk už išstojimą iš ES balsavę britai labai aiškiai išsakė savo pretenzijas europiniam elitui. Tiesa, taip ir neišskleistas mūsų žiniasklaidoje. Keletą jų galima taip formuluoti. Niekieno nerenkamas ir niekam neatsakingas europinis politinis biurokratinis elitas sukaupia pernelyg daug valstybinių galių savo rankose sparčiai išvalstybindamas ES nares. Tų galių kaupimas yra pavojingas ne tik valstybėms narėms, bet ir pačiai ES jau vien dėl to, kad labai sulėtėja būtinų sprendimų priėmimas, tad nepaprastai vėluojama atsakyti į vis naujus geopolitinius, teroristinius ir kitokius iššūkius. Nepaprastai pavojinga pasirodė ES vidaus politiką tiesmukai grindžianti multikultūralizmo ideologija, kurios pasekmė – nekontroliuojami imigrantų srautai ir didžiųjų Europos miestų getoizacija. Atvykėlių getai tampa pačia palankiausia islamizmo terpe, kuri, beje, palaikoma europiečių mokesčių mokėtojų lėšomis. Daugelio europiečių nedžiugina ir kairuoliškasis liberalizmas, diegiantis visapusišką sekuliarizaciją, ateizaciją, prievartinį vaikų seksualizavimą (lytinį išlaisvinimą) ir šeimos sampratos keitimą genderizmo ideologijos pagrindu.

Kartą, gal prieš dešimtį metų, vieno kunigo buvau paklaustas, ką manau apie religinę poeziją? Klausimas buvo tiesus ir netikėtas. Suglumau suvokęs, kad neturiu į jį parengto nebanalaus atsakymo, nes tuomet nebuvau tikras, ar išvis egzistuoja toks dalykas kaip religinė poezija. Išsisukinėdamas mėginau sakyti, kad tikroji religinė poezija yra Psalmės, nors puikiai supratau, kad tai ne atsakymas. Religinės poezijos kodo klausimas man neduoda ramybės ir šiandien. Ypač šiandien, kai tikėjimo – netikėjimo priešprieša tampa lemiančia žvelgiant į moralinę krizę, ištikusią Vakarų civilizaciją, ir į atsiritančios didelės griūties perspektyvą.

J.E. Prancūzijos Respublikos ambasadoriui Lietuvoje Philippe‘ui Jeantaud

Europos žmogaus teisių asociacijai AEDH (būstinė Paryžiuje)

Pasaulio visuomenę vėl sukrėtė  kraupios civilių žmonių žudynės: Prancūzijos nacionalinės šventės dieną Nicoje įvykdytas šiurpus teroro išpuolis prieš taikius ir pakiliai bei šventiškai nusiteikusius žmones. Vėl pralietas laisvos šalies nekaltų vaikų, vyrų ir moterų kraujas. Tos šalies, kuri įtvirtino Europoje pamatinius demokratijos idealus – laisvę, lygybę, brolybę.

Jėzus užsuko į vieną kaimą. Ten viena moteris, vardu Morta, pakvietė jį paviešėti. Ji turėjo seserį, vardu Marija. Ši, atsisėdusi prie Viešpaties kojų, klausėsi jo žodžių.

Morta buvo susirūpinusi visokiu patarnavimu. Ji stabtelėjo ir pasiskundė: „Viešpatie, tau nerūpi, kad sesuo palieka mane vieną patarnauti? Sakyk, kad ji man padėtų“.

Tačiau Viešpats atsakė: „Morta, Morta, tu rūpiniesi ir sielojiesi daugeliu dalykų, o reikia tik vieno. Marija išsirinko geriausiąją dalį, kuri nebus iš jos atimta“ (Lk 10,38-42).

Melsdamiesi už Lietuvą Tiesoje prašykime Jėzų išlaisvinti mus nuo pasaulio tuštybės ir užsimiršimo, kad Dievo Žodžio šviesa apvalytų mūsų kasdienybę ir geri dalykai neužgožtų geriausiųjų.

Toliau skelbiame sociologo dr. Andriaus Švarplio studiją, kurioje apžvelgiama nepriklausomos Lietuvos nacionalinio naratyvo kaita. Pirmąją dalį skaitykite ČIA, antrąją – ČIA.

Visi žino, kaip neturi būti. Ir visi žino, kaip turi. Tik niekas nežino, kaip iš to kaip neturi būti padaryti tą kaip turi. Tie, kurie sako, kad žino, meluoja arba yra idiotai.

Jei spręs visi, nieko nebus. Nes čia genijus lygus kvailiui, o tų visada daugiau. Jei spręs tik keli, nuspręs kaip naudinga jiems. Jei leisi visiems išsirinkti kelis, bus už tuos, kurie žadės daugiau duonos ir žaidimų. Nurodys priešą ir turėsit rojų per pusmetį.

Breksito vertinimai viešose erdvėse dar sykį atskleidė žinomą dėsnį. Skelbiama, jog už Breksitą pasisakė vyresni, skurdesni ir menkiau išsilavinę žmonės, o už pasilikimą Europos Sąjungoje – labiau išprusę, turtingesni ir jaunesni. Žinia – aiški: nori būti protingas, sėkmingas, žengti į koją su laiku – būk už Europos Sąjungą. Tai – seniai žinomas įtaigos būdas. Panašiai argumentuojamos bendresnės pozicijos: liberalios ir kosmopolitinės pažiūros siejamos su išsilavinimu, sėkme ir ateitimi, tautinės ir konservatyvios – su prietarais, pralaimėjimu ir praeitimi.

Kai tokie paukštyčiai – kurtiniai – rengiasi tuoktis, jie taip burbuliuoja, kad negirdi šūvių, kai čia pat brakonieriaujantis medžiotojas pyškina jų nuotakas.

Labai panašų reiškinį stebime Seime, vyriausybėje, teismuose, vietos savivaldybėse bei jiems atskaitingose institucijose, kai partijos pradeda rengtis rinkimams. O jau audringų rinkiminių kampanijų metu, nelygu vagys per ilgas šventines dienas,  brakonieriai, savi ir iš svetur, paniekinę visus įstatymus, gali pačią valstybę iš panosės pagrobti.

Toliau skelbiame sociologo dr. Andriaus Švarplio studiją, kurioje apžvelgiama nepriklausomos Lietuvos nacionalinio naratyvo kaita. Pirmąją dalį skaitykite ČIA.