Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Žmogus nustojo domėtis prasmės problema, – XX amžiaus pabaigoje kalbėjo semiotikas Algirdas Julius Greimas. Tiesiog netelpa galvoje, kokia netikėta įžvalga amžiuje, kuriame prasmės ir beprasmybės dilema buvo kertinė. Ar tai reiškia, kad jau ano amžiaus pabaigoje prasmės idėja buvo nustumta į paraštę kaip nebereikalinga, tuščia ir beprasmiška? Ką tada galėtume pasakyti apie šiandieną, ar prasmė palaidota amžiams, o gal kada aprėpiamoje ateityje bus ekshumuojama ir patalpinta kokiame nors muziejuje šalia vertingų archeologinių radinių, greta faraonų mumijų ir sarkofagų?

Jei būtume cinikai, sakytume: štai jie – pirmieji rinkimų sezono daigai… Dar ankstyvi, bet užtat kokie ryžtingi ir drąsūs.
Džiaugiamės ir mes europarlamentaro nušvitimu ir bandome prisiminti, kada paskutinį kartą ponas Petras Auštrevičius taip karštai troško tiesos? Kad ir apie savo partiją ir jos viršūnių korupciją? O juk tikrai dar ne per vėlu…
Tiesos.lt redakcija„“

Net nesitiki, kad jau praėjo penkeri metai, kai skaitytojams kasdien atsiveria Tiesos.lt. Tarp įvairių laikraščių būtent šiam tinklapiui norisi atiduoti pirmenybę, o tokiai pozicijai yra asmeninės patirties tolima priešistorė.

O buvo taip: nuo 1958 m. plūduriuojant sovietinių lagerių duobėse, teko aptikti perlų, žvilgančių niūrioje komunistinio tvaiko prieblandoje, o ypač – TIESOS idėją! Keisčiausia, kad formaliai tai nebuvo naujovė: politinių kalinių tarpe apie tiesą buvo kalbama dažnai, nes tiesa ir teisingumas buvo pagrindiniai politinės laikysenos ramsčiai. Tuo tarpu mus įkalinęs sovietinis režimas, atvirkščiai, buvo melo ir neteisingumo įsikūnijimas. Suvokiant savojo pasirinkimo teisingumą, nėra sunku pavergėjui priešintis. Tačiau, esant nepalankioms išorinėms ir moralinėms sąlygoms, sunkiau būna išlaikyti dvasinę giedrą ir viltį. Tuomet išryškėja, kad vergas ne tiek tas, kas būna pančiais surakintas ar už grotų pasodintas, bet ypač tas, kuris praranda minties ir sąžinės laisvę. Juk žmogus yra visą gyvenimą bręstanti būtybė, o tam reikalingos ne tiek fizinės, kiek intelektualinės bei moralinės sąlygos. Šias elementarias galimybes komunistai stengėsi kaliniams riboti, o ypač dvasinio ugdymo priemones – religinę literatūrą ir bendravimą su dvasininkais. Tai buvo esminis žmogaus įkalinimas.

Rugsėjo 15 dieną Šventojo Sosto spaudos atstovas, vadinamosios spaudos salės direktorius, Greg Burke informavo, jog pradėtas tyrimas dėl vieno Šventojo Sosto diplomatinės tarnybos nario veiksmų, „susijusių su pedopornografija internete“, skelbia Vatikano radijas.

Septyniolika Seimo narių iš įvairių Seimo frakcijų: Laurynas Kasčiūnas, Audronius Ažubalis, Paulius Saudargas, Žygimantas Pavilionis, Rimantas Jonas Dagys, Kazys Starkevičius, Vytautas Juozapaitis, Kęstutis Masiulis, Andrius Navickas, Kęstutis Glaveckas, Stasys Tumėnas, Arūnas Gumuliauskas, Rita Tamašūnienė bei kiti kreipėsi į Europos Komisijos Pirmininką Žaną Klodą Junkerį (Jean-Claude Juncker) prašydami nesvarstyti jokių sankcijų migrantų kvotų atsisakančioms šalims.+

Veidaknygė

Kas pritariate vengrų vyskupui?

Dalijamės Tiesos.lt bičiulio dovana. Ir rūpesčiu.  Išties, neišmokę susikalbėti galiausiai liksime bebalsiai ir beteisiai, nebeatkursime ir tos viešosios erdvės, kuri leistų realiai ir tiesiogiai dalyvauti Respublikos reikaluose, o ne vaizduojamosios demokratijos pakaitaluose.

Šis straipsnis skirtas kaip tik tiems pažįstamiems ir nežinomiems bičiuliams, bendražygiams ir draugams, kurie galvodami apie šalies ateitį, taip pat nenori ir negali susitaikyti su Romos imperijos griuvimo tendencijomis, kurios su kontrkultūrinėmis madomis anksčiausiai atkeliavo į Nepriklausomą Lietuvą, įsitvirtino joje, kad nužemintų žmogų iki ikikultūrinės būklės, vulgarizuotų visas civilizuotumo formas, stimuliuotų žemiausius instinktus ir, demonstruodamos patyčias iš visų per žmonijos istoriją susiformavusių kultūros ir gyvenimo vertybių, ir siurbdamos valstybės biudžetą, užimtų kultūros vietą. Tik jie žino, kad visa tai jau buvo seniai ir ne sykį. Jie pirmieji suprato ir tai, kad nusileidus į dugną, nėra toliau kur eiti. Ačiū jiems!

Atrodo, sutelktinės ugnies žiedas šįkart neužsiskliaudė – kiek netikėtai silpnąja grandimi tapo pastaruoju metu lengvai pamainomas Rimvydas Valatka, jau pirmąją darbo dieną entuziastingai žadėjęs „ne tik operatyviausių, bet ir patikimiausių naujienų sklaidą“, tiesa, nesėkmių pamokytas, dar išvakarėse apsidraudė: „vizija visada remiasi į kitą dalyką: ji yra įgyvendinama turint tam tikrą pinigų kiekį. Tad priklausomai nuo to, kiek bus pinigų, tiek ir tos vizijos pamatysite“. Vos pusdienį padirbėjęs ir pats pamatė: „prapjauti pilvą ir čia pat užsiūti“ jis dar gali, bet tai ir viskas, geriau jau…

Po rugsėjo pirmosios išvakarėse Meškuičių gimnazijoje įvykusio susitikimo, kuriame dalyvavo Šiaulių rajono savivaldybės tarybos nariai, administracijos darbuotojai, mokyklos vadovybė, šios ugdymo įstaigos bendruomenės atstovai, susitikimams tarpininkavę visuomenininkai, abiejų ten reziduojančių profsąjungų nariai bei žiniasklaida, imta kalbėti apie taikos sutartis.

Tikėtina, kad rugsėjo 7 dieną ateities kartos pripažins vietos gyventojų, vietinių, švente, nes Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė, pasak jos spaudos tarnybos, „davė startą“ nacionaliniu pavadintam vajui – žmonės kviečiami siūlyti „idėjas Lietuvai“. Svariais darbais pasitinkame Lietuvos valstybingumo šimtmetį. Trejetas jų bus atrinktos ir įvairiausiu lygiu, gal net piniginiu pagerbtos, o tų idėjų autoriai bus paskleisti didžiųjų mūsų žiniasklaidos tinklų. Valdžia, surėmusi pečius su verslo galiūnais, pagalvos, kaip kokią idėją paversti išsvajota tikrove. Pavyzdžiui, pakelti į dangų šimtą oro balionų ar šimtąkart šimtą spalvingų aitvarų, kuriuos laiko nepasiturinčių vaikučių rankytės – taip išsipildo jų svajonės. Ta proga Prezidentūroje buvo surengtas ir kviestinis pobūvis, kuriame dalyvavo publikos numylėtieji viešųjų ryšių, tarp jų ir akademinių, „pažangiečiai“, neleidę nepriklausomybę atgavusiai Lietuvai išklysti iš šviesion ateitin vedančio kelio, nužymėto didžiais nesibaigiančių reformų laimėjimais ir vis naujais vertingais projektais. Tačiau ateina metas, kai senasis kelias jau netenkina „išsivadavusios“ ir „sueuropėjusios“ liaudies – prireikia naujovių, visuomenę naujiems pažangos žygdarbiams išjudinančių idėjų, kurios „dar labiau suvienytų šalies gyventojus“. Tad netruks idėjų, kaip nuplikusius Lietuvos miestelius suvienyti su Vilniumi, o tarp emigravusiųjų skleisti mintis, kad bent jau kasmet siųstų Prezidentūron elektroninį laiškelį su patikinimu – „dar jaučiu ryšį su Lietuva“. O jau kaip didieji verslo galiūnai vienydamiesi glostys nabagėlių galveles ar dalys lauknešėlius, prisižiūrėsime didžiųjų žiniasklaidos tinklų projektiniuose renginiuose.