Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Vilniaus universiteto Centrinė akademinės etikos komisija, vadovaujama nihilizmo profesorės Ritos Šerpytytės, de facto pripažino, kad aš esu „Karbauskio bybčiulpys“ ir „šiukšlė“ (žr. ČIA).

Verta įsidėmėti: jei kas kurį dėstytoją ar studentą išvadins necenzūriniais žodžiais, galite drąsiai reikšti pritarimą spausdami „patinka“ (o, ko gero, ir pritarti žodžiu), „nes tai gali reikšti pritarimą ne visam komentarui su jo vulgariu išsireiškimu, o tik jo daliai arba pritarimą pačiai kritikai Universiteto bendruomenės nario atžvilgiu, tačiau nebūtinai – šio komentaro pasirinktai išraiškos formai.“

Visą savaitgalį isteriškai tylėjusi „Didžioji“ žiniasklaida, nė žodeliu neužsiminusi apie pilietinę akciją Labanoro giriai išsaugoti ir taip visą savaitgalį transliavusi žinią apie savo pakrikimą ir visišką bejėgystę tapti pilietinio dialogo partneriu, pirmadienį suteikė žodį Aidui Pivoriūnui. Privačių miškų savininkų asociacijos direktorius nusprendė parodyti, kaip „mąstančiam žmogui“ dera priimti „isterikuojančių“ skleidžiamus mitus apie „demonizuojamą ūkininkavimą miškuose“, nors „oficialios tarnybos patvirtino, kad jokių nelegalių dalykų ten neužfiksuota“ (visą jo opusą skaitykite ČIA), ir netrukus sulaukė Andrėjaus Gaidamavičiaus atsako.

Be komentarų

Ko trokšta – apie tą meluoja. Ko trokšta Nepriklausomos Nuo Žmonių Lietuvos Centro Komitetas, jau aišku – draustinyje, stiklo kube tupinčios Bankų Pelėdos.

Ko bijo - apie tą tyli. Panašiai kaip prie ruso pravdos nerašydavo apie N.Sadūnaitę, taip ir prie lietuvio lietryčiai apie ją nerašo. Tačiau dabar jau nebe baimė, o juodas siaubas, kinkų virpesiai ir paleisti viduriai.

Rugsėjo 26 dieną Šiaulių Apygardos teismo kolegija – teisėjai Romualdas Jurgaitis [pirmininkas], Virginija Žindulienė ir Nijolė Matuzevičienė – paskelbė, kad pradedami procese dalyvaujančiųjų baigiamųjų kalbų klausymai. Spalio 16 dieną, 10 val. kiekvienas pageidaujantis gali atvykti į Apygardos teismą ir stebėti posėdį.

Po šeštadienio nuotaika puiki! Tiek daug bendra gera emocija pulsuojančių žmonių vienoje vietoje nemačiau nuo Sąjūdžio laikų. Nežiūrint to, kad Labanore susirinkusieji protestavo prieš beatodairišką miškų kirtimą, nuotaikos čia vyravo pakiliai ir sutelktai pozityvios, ne negatyvios.

Pirmoji dalis – ČIA.

Nuo A. Kubiliaus pasisakymo pereikime prie pranešimų, pretenduojančių į mokslinius.

Filosofė, Vilniaus universiteto senatorė, VU TSPMI docentė Nerija Putinaitė perskaitė pranešimą „Europietiškumas ir nacionalumas: ar tikrai nesuderinami“, kuris yra, kaip pristatė prelegentė,  sutrumpinta intelektualų forume Nidoje perskaityto pranešimo „Ar tikrai europietiškumas trukdo nacionalumui? Europa kaip tarpusavio kolonizacija“ versija.

2017 m. gruodžio 9 d. į sąjūdžio „Už Lietuvos miškus“ steigiamąjį suvažiavimą susirinko beveik 400 žmonių, vakar į žygį Labanoro girioje išsiruošė pusantro tūkstančio žmonių.

Šis žygis buvo nuostabus, jis priminė Baltijos kelią: maži ir dideli keliavome miško takeliais, kurių dalis, matyt, buvo specialiai suarti tam, kad mums apsunkintų kelionę, iš arti matėme plynai iškirstus miškus, didžiulius kelmus, krūvas šakų...

Spalio 20 d. Virbališkių bendruomenės salėje vyks renginys Atmintis išlieka gyva, skirtas Lietuvos šimtmečiui paminėti. Organizatoriai – Virbališkių biblioteka, Laukminiškių kaimo muziejus, Virbališkių kaimo bendruomenės taryba. Įsidėmėtina: ne politinės partijos, ne valstybinės institucijos, o vietos bendruomenė mini Valstybės šimtmetį, mini jos praeitį, iškilias asmenybes, praeityje sukurtą paveldą! Kilnus reiškinys!

Parduok visa, ką turi, ir sek paskui mane

Jėzui besiruošiant iškeliauti, vienas žmogus pribėgęs puolė prieš jį ant kelių ir klausė: „Gerasis Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“

Jėzus tarė: „Kam vadini mane geru? Niekas nėra geras, tik vienas Dievas. Žinai įsakymus: ‘Nežudyk, nesvetimauk, nevok, neteisingai neliudyk, neapgaudinėk, gerbk savo tėvą ir motiną’“.

Tas atsakė: „Mokytojau, aš viso to laikausi nuo pat jaunystės“.

Jėzus meiliai pažvelgė į jį ir pasakė: „Vieno dalyko tau trūksta: eik, parduok visa, ką turi, ir išdalyk vargšams; taip įsigysi lobį danguje. Tada ateik ir sek paskui mane“. Po šitų žodžių tasai apniuko ir nusiminęs pasitraukė, nes turėjo daug turto.

Jėzus apsidairė ir prabilo į mokinius: „Kaip sunku turtingiems įeiti į Dievo karalystę!“

Mokiniai buvo priblokšti jo žodžių.

Tada Jėzus vėl jiems tarė: „Vaikeliai, kaip sunku patekti į Dievo karalystę! Lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos ausį, negu turtuoliui įeiti į Dievo karalystę“.

Mokiniai dar labiau nustebo ir kalbėjosi: „Kas tada galės išsigelbėti?“

Jėzus pažvelgė į juos ir tarė: „Tai neįmanoma žmonėms, bet ne Dievui: Dievui viskas įmanoma“.

Tada Petras ėmė jam sakyti: „Štai mes viską palikome ir sekėme paskui tave“.

Jėzus tarė: „Iš tiesų sakau jums: nėra nė vieno, kuris dėl manęs ir dėl Evangelijos paliktų namus, ar brolius, ar seseris, ar motiną, ar tėvą, ar vaikus, ar laukus ir kuris jau dabar, šiuo metu, negautų šimteriopai namų, brolių, seserų, motinų, vaikų ir laukų (kartu su persekiojimais) ir ateisiančiu laiku – amžinojo gyvenimo“. (Mk 10, 17–30)