Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Be žodžių.

Neseniai sulaukiau išskirtinio Panevėžio miesto politikų dėmesio. Iš pat pradžių maniau, kad tai vasaros kaitros padarinys. Tačiau labiau įsigilinęs suvokiau, kad tai nėra lokali vieno miesto problema. Tai – piktybinis visą Lietuvą apėmusios politinės ligos simptomas. Lai neužpyksta skaitytojas, jog trumpam atitrauksiu jo dėmesį aprašydamas šios ligos metastazes Panevėžyje.

Prezidentės Dalios Grybauskaitės besibaigiančios epochos vienas svarbiausių („raktinių“) žodžių buvo „oligarchai“, tiksliau – „kova su oligarchais“. Retas neigtų, kad tai buvo tiksli valstybės didžiausios blogybės ir negalios diagnozė, kurią tik patvirtino teismą pasiekusi stambiausia atkurtos nepriklausomybės laikų politinės korupcijos byla.

Tačiau per patį kovos su oligarchais įkarštį liko neįvertintas vienas įdomus, stačiai simboliškas Kovo 11-osios Lietuvos raidos įvykis: laimingą klestinčių Seimo milijonierių šeimą papildė Gabrielius Landsbergis.

Girto ežiuko svajonės, kad sistema, artėjant tolesnio jos legitimumo patvirtinimo spektakliams, imsis bent kosmetinių permainų regimybės, subliuško kaip visada. Poliarizuoto stiklo langelis į po antklode vykstančias įtakos grumtynes ir protų dulkinimo mašinėlė, vadinama LRT, išvėdinus seno girtuoklio tvaiką, birbia toliau.

Vilnių G tašku apdergusioje kontoroje „Go Vilnius“ darbuojasi 40 darbuotojų, per mėnesį mums kainuojančių per 55 tūkst. eurų. Tiek kainuoja jų pačių išlaikymas – kiek jie ištratina už visokius G taškus, tai jau atskiras didesnių mastų klausimas.

Kad gera žinia – lyg ir ne žinia, mat ji daro poveikį tik tol, kol klausaisi, o štai papiktinimas ar patyčia toli nuraibuliuoja, giliai įstringa ir nepalieka abejingų, viešųjų ryšių specialistams, reklamos kūrėjams jau seniai žinoma…

Štai kad ir š. m. liepos 14 dieną išplatinta žinia apie Ūkio ministerijoje pasirašytą susitarimą dėl bendradarbiavimo kuriant ir vystant teminį Vilniaus maršrutą – vieną iš UNESCO projekto „Pasaulio paveldo pėdsakais Europos Sąjungoje“ etapų?

Jūsų dėmesiui siūlome vieną iš klasikinio liberalizmo šaltinių –  1947 balandį, Tarptautinės liberalų konferencijos metu Oksforde, surašytą „Liberalų manifestą“, kad įsitikintume, jog ir šios ideologijos išpažinėjai kalbėjo, kad būtent „pagarba žmogaus asmeniui ir šeimai yra tikrasis, teisingasis visuomenės pagrindas“, kad ne tik kapitalas turi teisių, bet ir darbo jėga, kad „[t]arnavimas visuomenei būtina sąlyga laisvei“, kad „kiekviena laisvė siejama su atitinkama pareiga“ ir jei norima, kad „laisvi visuomeniniai institutai veiktų efektyviai, kiekvienas iš gyventojų privalo būti moraliai atsakingas prieš kitą ir aktyviai dalyvauti sprendžiant visuomenei svarbius klausimus“... 

Mes, devyniolikos valstybių liberalai, susirinkę Oksforde dviejų pasaulinių karų sukeltų neramumų, skurdo, bado ir baimės metu;

Įsitikinę, kad tokia pasaulio padėtis didele dalimi priklauso nuo liberalių principų atsisakymo;

Iškilmingai pareiškiame savo ištikimybę šiai deklaracijai:

Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus

Žydai ėmė murmėti, kad Jėzus pasakęs: „Aš duona, nužengusi iš dangaus“. Jie sakė: „Argi jis ne Jėzus, Juozapo sūnus?! Argi mes nepažįstame jo tėvo ir motinos? Kaip jis gali sakyti: ‘Aš esu nužengęs iš dangaus’?“

Jėzus jiems atsakė: „Liaukitės tarpusavyje murmėję! Niekas neateis pas mane, jei mane pasiuntęs Tėvas jo nepatrauks; ir tą aš prikelsiu paskutiniąją dieną. Pranašų parašyta: ‘Ir bus visi mokomi Dievo’. Kas išgirdo iš Tėvo ir pasimokė, ateina pas mane. Bet tai nereiškia, jog kas nors būtų Tėvą regėjęs; tiktai kuris iš Dievo yra, tas jį regėjo. Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas tiki, tas turi amžinąjį gyvenimą.

Aš esu gyvenimo duona. Jūsų tėvai dykumoje valgė maną ir mirė. O štai ši duona yra nužengusi iš dangaus, kad, kas ją valgys, nemirtų.

Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys tą duoną – gyvens per amžius. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę“. (Jn 6, 41–52)

Ketvirtadienio popietę iki išnaktų Vilniaus Reformatų skverelyje šurmuliavo vienos dienos Re:formatų festivalis – kūrybinis miestelėnų atsakas į sostinės valdžios bandymą pertvarkyti dar vieną viešąją erdvę be konsultacijų su visuomene – su tais, kam ši erdvė ir turėtų būti skirta, ir dar pagal tokius „grožio“ standartus, kurie Vilniui yra visiškai svetimi.

Kolega Stasys Jakeliūnas „Dienos komentare“ per LRT rugpjūčio 6 dieną tikrai tvarkingai ir logiškai pabrėžė naujosios mokesčių sistemos privalumus – visų pirma, sujungtus gyventojo mokamus mokesčius. Dabar darbdaviai nebegalės manipuliuoti, neva darbuotojo mokami mokesčiai ir jo sumažintos disponuojamos pajamos yra kažkokia darbdavio dovana. Tai buvo ir yra dalimi samdomo darbuotojo atlygio, virtusio mokesčiais, ir būtent šie mokesčiai didžiąja dalimi išlaiko Lietuvos viešąjį sektorių.