Prabėgę metai atmintin įsirašė nemaloniais prisiminimais apie visokiausius nepatogumus, suvaržymus, draudimus. Jie užgožė beveik visas mūsų mintis. Net rinkimai į Seimą ir kiti pasaulio įvykiai liko antrame plane. Pasaulyje sustiprėjo nauji politiniai vėjai. Tačiau tik jautresnieji, galbūt daugiau pažįstantys gyvenimą pajuto tų pokyčių grėsmę. Pokyčių, nuo kurių nėra vakcinos. Akivaizdžiai suaktyvėjo iš Vakarų šliaužiančios neomarksistinės idėjos. Senos idėjos, bet naujame apdare pamažu užvaldo naujas šalis ir milijonų žmonių sąmones. Jos jau ir Lietuvoje. Vilniaus gatvėse, gimnazijose, Seime ir Vyriausybėje. Kaip rodo šalių, kuriose šios idėjos seniai rusena ir yra išplitę, patirtis, joms itin neatsparūs universitetinį išsilavinimą turintys žmonės. Matyt, teisus buvo C. G. Jungas teigdamas, kad mokslai padeda įgyti daug žinių, tačiau suteikia tik labai ribotą pasaulio pažinimą. Neverta ramintis, kad išmintis ateis vėliau, kartu su amžiumi. Deja, jie vaikšto atskirai ir dažnai pasitaiko, kad išmintis iš viso neateina. Ar to nematome vartydami kai kurių partijų sąrašus? Daugeliui ir tai nekliūva – ir su skurdžiu ar net snarglėtu pasaulio pažinimu galima vadovauti ne tik miestui ar ministerijai, bet ir universitetui.