Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Lietuvos viešojoje erdvėje galima atrasti bent dvi propagandistų kastas. Vieną jų sudaro apmokami žodžio ir plunksnos darbininkai, bandantys auditorijai įpiršti tai, ką valdžia norėtų, jog žmonės galvotų tam tikrais aktualiais klausimais. Šiam pogrupiui priskirčiau tokius autorius kaip Andrių Užkalnį, Romą Sadauską-Kvietkevičių, Rimvydą Valatką, Dovydą Pancerovą. Juos būtų galima pavadinti „liaudiškaisiais propagandistais“: jie metai po metų eksploatuoja tą pačią „dviejų Lietuvų“ ideologemą pritaikydami ją vis naujoms temoms, o „argumentacijai“ paprastai pasitelkia lengvai suprantamus įtaigius įvykius ir pavyzdžius, t.y. nusileidžia iki „tamsiųjų“ – kad šiuos nors kiek „suprotintų“.

Tęsinys. Pirmąją dalį skaitykite ČIA.

T. Vilucko argumentacija kaip „Dabar nebe tie laikai, kad…“ argumentacijos atvejis

Pirmoje straipsnio dalyje padarius išvadą, jog visi devyni T. Vilucko argumentai yra atmestini, atrodytų, galima būtų kritikos uždavinį laikyti atliktu. Vis dėlto analizę derėtų pratęsti, nes T. Vilucko argumentai pasižymi tam tikru vieningumu ir atspindi tam tikrą mąstymo tendenciją, vertą atidaus dėmesio.

Antrąją dalį skaitykite ČIA.

Į kritinį straipsnį, kuriame buvo išreikštos abejonės Tomo Vilucko bažnyčios vizijos suderinamumu su Kristaus ir Katalikų bažnyčios mokymu, o pats autorius pakviestas diskutuoti, Tomas Viluckas atsiliepė dviem straipsniais.

Pirmajame jų – „Bažnyčios skelbiama išlaisvinimo žinia yra klampinama teologinėje kazuistikoje“ – Tomas Viluckas atsakė į šią kritinę pastabą ir klausimą:

Spalio 5 dieną Romoje, Vatikane prasidėjo Katalikų bažnyčios Vyskupų sinodo generalinė asamblėja, kurios tema – „Šeimos pašaukimas ir misija Bažnyčioje ir šiuolaikiniame pasaulyje“. Šis renginys kelia nemažą susidomėjimą, nes, tikėtina, jo metu bus priimti dokumentai, keičiantys ligšiolines Katalikų bažnyčios nuostatas tam tikrais šeimą liečiančiais klausimais.

Nenuostabu, kad pasirodė ir dar pasirodys nemažai publikacijų, kuriose bus dalijamasi nuogąstavimais dėl tikėtinų, bet, autorių požiūriu, nepageidautinų Vyskupų sinodo sprendimų arba įsivaizdavimais, kokie sprendimai galimi ir pageidautini.

Tokių publikacijų jau pasirodo ir Lietuvos spaudoje bei interneto portaluose.

Vertą dėmesio požiūrį į tikėtinus Vyskupų sinodo sprendimus savo straipsnyje 15min.lt portale pristato Tomas Viluckas:

Gerbiamieji skaitytojai, eina 26-ieji mūsų laisvės metai ir jau užaugo Nepriklausomybės vaikų karta. Gyvenimas išties nestovi vietoje. Tik Lietuvos politikai niekaip negali atsikratyti posovietinio bendravimo stiliaus savo kalbomis demonstruodami nepagarbą rinkėjams. Melas. Visažinio poza. Tušti postringavimai apie tikrus skaudulius nesiūlant realių sprendimų tarsi optinė apgaulė ar hipnozės seansas mažiau viešųjų ryšių peripetijose susigaudantį žmogų atveda prie balsadėžių su jau įdiegta mintimi: „Nėra daugiau už ką balsuoti, tai renkuosi tą patį. Mažiau vogs, nes nebe pirmi metai Seime, yra kompetentingas…“

Nesame visažiniai ir mes, tačiau nutarėme imtis „versti“ Lietuvos politikų kalbas į visiems suprantamą, kad pamatytume, kiek jose yra tuščiažodžiavimo ir politinės rinkodaros.

Visi esame finišo tiesiojoje – po metų 2016-ujų LR Seimo rinkimai. Ir pažadai, užmaskuotas populizmas tuoj pasipils kaip iš gausybės rago, todėl jūsų dėmesiui Tiesos.lt pradeda naują rubriką NUO BAČKOS.

Joje analizuosime savo išrinktųjų raštus ir kalbas, kad išmoktume ne tik balsuoti, bet ir rinkti tą, kuriam be abejonių ar sąžinės graužaties patikėtume savo sprendžiamąją galią LR Seime, Prezidentūroje ar savivaldybėse, kad ir vėl netektų kartoti: „Drakonas žuvo, tegyvuoja drakonas“.

Kviečiame įsitraukti ir Jus – stebėti, analizuoti, savo įžvalgomis dalytis.

Tiesos.lt redakcija

Panašu, kad propagandos frontų pirmeivius Rimvydą Valatką ir Romą Sadauską-Kvietkevičių jų generolai paskyrė į tą patį dalinį ir nurodė tuo pat metu atakuoti tą patį taikinį. Kodėl, taip ir lieka neaišku. Matyt, rašydami po vieną jie mažiau paveikūs?

Tuo metu, kai Lietuvos piliečiai šventė sekmadienį ar džiaugėsi savaitgalio malonumais, propagandinio fronto pirmeiviai Rimvydas Valatka ir Romas Sadauskas-Kvietkevičius uoliai skrebeno plunksnomis ir vakarop abu paskelbė po opusą ta pačia tema – apie Europą užplūdusį nekontroliuojamą migrantų srautą...

Nesunku „atspėti“, kodėl iškilieji propagandistai taip uoliai kibo į darbą – visuomenės nuomonė akivaizdžiai klostosi ne taip, kaip norėtųsi valdžiai, kuriai jau šią savaitę Briuselis, jei tikėsime nutekinta informacija, nuleis daug kartų didesnę už dabar sutartą migrantų kvotą: vietoj kelių šimtų į Lietuvą atvyks keli tūkstančiai.

Kad tokios naujienos tautiečių neužkluptų nepasirengusių ir kad nekiltų nereikalingų klausimų, kas Lietuvoje / Lietuvai / už Lietuvą priima sprendimus, stropieji R. Valatka ir R. Sadauskas-Kvietkevičius ėmėsi purenti dirvą – „Delfio“ opusuose rodyti visą nekontroliuojamos migracijos žavesį.

Rugpjūčio 10 dieną Lietuvos žiniasklaida išplatino BNS pranešimą, kad Jungtinių Amerikos Valstijų ambasados Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje ieško, kas Baltijos šalyse galėtų organizuoti „tiriamosios žurnalistikos mokymus Rusijos propagandai Baltijos šalyse atremti“, ir kad pagal ambasados sumanymą bus siekiama, jog „mokymuose dalyvautų Baltijos šalių kalbomis bei rusiškai rašantys karjerą pradedantys ir jau patirties turintys žurnalistai“.

Sumanymas išties įdomus. Rusijos režimas iš tiesų varo pasibjaurėtiną propagandą ir savo šalyje, ir užsienyje, ir ši veikla yra vertas dėmesio tyrimo objektas tiek mokslininkams, tiek žurnalistams. Kas be ko, ir mokymasis dar niekam nepakenkė. Juo labiau – tiriamosios žurnalistikos, kurios – bent Lietuvoje – telikę tik trupiniai.

Tačiau esminis klausimas čia, kaip suprantate, yra kitas: kas bus tie mokytojai? Nuo to juk priklausys ir tai, ko jie mokys, ir tai, ko jie išmokys. Ar atvažiuos sociologijos, politologijos ir tiriamosios žurnalistikos specai iš už Atlanto? O gal JAV ambasada ieško vietinių meistrų, kurie pasidalytų savo patirtimi su gizeliais?

JAV ambasados Lietuvoje internetiniame puslapyje skelbiamas viešas tokios paslaugos pirkimas Baltijos šalyse. Paraiškų laukiama iki rugpjūčio 31 dienos, jas gali teikti „privačios pelno nesiekiančios organizacijos iš viešojo arba privataus sektoriaus“. Mokymai truktų metus, jiems įgyvendinti skirta iki pusės milijono dolerių. Sumanymą finansuoja JAV Valstybės departamentas, vykdantis ilgalaikes programas, skatinančias efektyvią žurnalistiką visame pasaulyje.

Lietuvos propagandistų pamėgtas tekstų konstravimo būdas remiasi „dviejų Lietuvų“ ideologema. Ši ideologema remiasi kontrastu tarp „mes“ ir „jie“. „Mes“ – tai protingi, šaunūs, pažangūs, plataus akiračio, dirbantys ir uždirbantys, aktyvūs, mobilūs, amžinai jauni miesto vyrai ir moterys, „jie“ – tai atsilikę, kvaili, ribotų ir pasenusių pažiūrų, provincialūs, pasyvūs, lėti, iš pašalpų gyvenantys, visokie runkeliai, buduliai, kedofilai, lūzeriai, dažniausiai senyvi, diedai ir bobelės. Propagandistui tereikia pristatyti šią „fundamentalią“ perskyrą kokio nors įvykio ar problemos kontekste ir pakviesti skaitytoją bjaurėtis „jais“ ir žavėtis „mūsų“ šaunumu, tapatintis ne su „jais“, o su „mumis“.

Prokuratūrai ir VSD niekaip nesugebant paaiškinti, kokius įstatymus pažeidė keletas Rusijos prezidento Vladimiro Putino simpatikų, pas kuriuos jie apsilankė su kratomis, į pagalbą atskubėjo propagandistai ir „ekspertai“, vos ne kas dieną skaitytojus pradžiuginiantys vis originalesnėmis įžvalgomis.