Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Vasario 2 d. per LRT televiziją buvo parodytas dokumentinis filmas „Zombiai. Kaip veikia melas“ – ar balta gali būti juoda? Manipuliacijos metodai ir tai atskleidžiantys būdai. Filme vaizdžiai parodyta kaip individą lengvai paveikia neteisinga, tačiau daugumos nuomonė (žr. ČIA). Toks reiškinys dar vadinamas minios sindromu.

Filme demonstruojami eksperimentai gali būti kaip papildomas patvirtinimas fenomeno, vadinamo „socialiniu įrodymu“. Knygos, skirtos tirti poveikį žmonėms, autorius Robertas Čaldini tokį reiškinį paaiškina taip: Gerokai didesnė tikimybė, kad žmonės atsakys į jūsų prašymą sutikimu, jei sugebėsite juos įtikinti, kad tokie patys žmonės, kaip jie patys, taip pat davė savo sutikimą tuo klausimu. Ir pats lengviausias būdas įtikinti žmogų pakeisti savo elgesį ar mąstymą – pasinaudoti šia jo silpnybe.

Be komentarų – dar neprikaupėme tiek drąsos, kad komentuotume klano sprendimus.

Siūlome skaitytojų dėmesiui ištrauką iš „Žinių radijo“ laidos „Greiti pietūs“. Laidos vedėjo Algio Ramanausko kalbinamas Edmundas Jakilaitis, be kita ko, ne tik prisipažino, kad jis yra žurnalistas profesionalas ir „jau seniai“, bet ir prisiminė faktą, kaip per „violetinę isteriją“ jam buvo grasinama. Tiesa, kaip tikras žurnalistas profesionalas, daugiau iki šiol slėpto nusikaltimo aplinkybių jis nepaviešino.

Kalba netaisyta.

alkas.lt

Gera prisėsti ant suoliuko Seimo pašonėje, kai vėsa vos pora laipsnių minus, saulė šviečia tingiai ir šaltai, o po sėdyne gali pasikišti storą šeštadieninį izoliacinį sluoksnį, kuris kažkada šaukėsi kaip „Visos tavo mintys“. Pasaulis yra puikus.

Dalijamės sociologo dr. Andriaus Švarplio veidaknygėje paskelbtais pastebėjimais apie Lietuvos žiniasklaidą.

„15min žurnalistės kelionę apmokėjo Norvegijos karalystės ambasada Lietuvoje. Straipsnio turiniui tai įtakos neturi“ – tokia replika baigiasi Liepos Želnienės straipsnis „Norvegijos vaikų teisių apsaugos tarnybos dar nežino, kaip dirbs po Hagos konvencijos įsigaliojimo“ 15min.lt portale (žr. straipsnio pabaigoje).

Žurnalistai – ketvirtoji valdžia: bla bla bla. Kokia jie valdžia, po galais? Jokia valdžia jiems ir nekvepia.

Žurnalistas yra šuva. Jo darbas loti ir kandžiotis. Jei neloja ir nekanda, vadinasi, kažkas jam ne taip. Serga mažutis, ne kitaip.

Tai visuomenės kontrolė. Jei šunes neloja – vedliai žino, kad viskas gerai. Jei ima skalyti kaip pasiutę – gerai pamąstyk, ar viskas gerai. Nes gal tikrai į griovį?

Politologas Andrius Švarplys savo veidaknygėje aptarė žurnalisto Romo Sadausko-Kvietkevičiaus (skaityti ČIA) Delfi.lt portale išsakytas mintis apie „landsberginę Lietuvą“.

lrytas.lt

Tuos, kurie nežiūri tautinių TV, prašom atsistot. Ačiū, išėjimas štai ten. Dabar pakelkit rankas žiūrintys tik sportą ir filmus, žinias, mišias ir kitas politines nesąmones. Jus taip pat paprašytume išeiti. Ačiū.

Likusiems tikėjimo broliams išpažįstu – kaltas, labai kaltas. Vakarai prailgėjo ir išprotėjau – TV pažiūrėjau. Jezusmarija, ką pamačiau. Pačiu geriausiu ekrano laiku. Per visus. Vajezusmarija.

Vien jaunas ir padėvėtas barakudas. Storas išplerusias žolininkes, atskleidžiančias sulieknėjimo slėpinius. Prasigėrusius kaimo ar miesto jurgius, duodančius išgelbėtojams interviu. Šiaip idiotus išpuvusiais dantim. Šamanus ir aiškiaregius eurų alkanais žvilgsniais. Kurie numato viską pasaulyje, išskyrus savo pačių kvailystes ir nesąmones.

Prieš trejus metus – 2012 metų rugpjūčio 29 dieną – pradėjęs veikti pilietinis Tiesos.lt portalas – pradeda ketvirtuosius savo veiklos metus.

Nuoširdžiai dėkojame visiems buvusiems kartu: skaitytojams ir talkininkams, autoriams ir komentatoriams. Kviečiame ir toliau drauge kurti Tiesos.lt – bičiuliškų pasidalijimų ir viešų diskusijų, kritiško žvilgsnio ir bendro veiksmo erdvę.

Redakcijos vardu –

Ramutė Bingelienė
Tiesos.lt redaktorė

„Pirmasis tiriamosios žurnalistikos tyrimas turėtų būti tema – kodėl Lietuvoje nėra tiriamosios žurnalistikos. Kai tą klausimą nuodugniai ištirsime, galėsime pradėti tirti ir kitus klausimus. Ir tirs visai ne tie, kurie skelbiasi esą žurnalistais ir visai ne su tomis duomenų bazėmis, kurias gromuliuoja didžioji žiniasklaida, tiriamiesiems leidus“ [komentatorius Tarabilda].

Perskaičiusi šitą komentarą prisiminiau, kad mano jaunystės metais laikraščiai turėjo tokią rubriką „Laiškas pakvietė kelionėn“. Tuomet leidinių korespondentai demonstruodavo savo sugebėjimus išsiaiškinti konkrečią situaciją, jos aplinkybes ar atsiradimo priežastis. Dienos šviesą išvysdavo bent parodomosios publikacijos, kuriose buvo ginamas laiško autorius. Sąjūdžio laikais, kai masiškai steigėsi nauji laikraščiai, nebeturintys nuorodų, kad tai yra vienos partijos „organas“ [jaunimui, ko gero, toks terminas sukels juoką, o mano kartos žmonės dar mena, kad po respublikinių ar vietinių laikraščių rubrikomis buvo tokia nuoroda: „komunistų partijos organas], gyvavo nerašyta taisyklė ginti silpnesnįjį, žiniasklaidai besiskundžiantį žmogų.

Atgimimo pradžioje, kol ant Sąjūdžio bangos įsisteigusios žiniasklaidos priemonės dar nebuvo tapusios verslu ar pakrikštytos ketvirtąja valdžia, pasitikėjimo reitingų lentelėse žiniasklaida karaliavo jų viršūnėje. Ir kas tais 1988–1990 metais galėjo įsivaizduoti, kad jauna mergina bus sistemos viešųjų ryšių „pagimdyta“ teroristė, o mažas vaikas atiduotas „saugoti“ tiems, kurie išniekino jos vaikystę?