Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Veidaknygė

Londono metro teroristai-sprogdintojai – „vaikai-pabėgėliai“ iš Sirijos bei Irako! Tolerantiškasis portalas 15min bando tai nutylėti.

Kreipiamės į Jus, norėdami atkreipti dėmesį į š. m. rugsėjo 11 d. per Lietuvos televiziją transliuotą laidą „LRT Forumas“, kurioje didžiausias dėmesys buvo skirtas vystomiems projektams vertingiausiose Lietuvos teritorijose – į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą įrašytame Vilniaus istoriniame centre bei Kuršių nerijoje. Be abejonės, pasirinkta tema labai aktuali ir ji tikrai verta LRT eterio. Visuomeninio transliuotojo vaidmuo yra nepaprastai svarbus, siekiant objektyvaus dialogo ir pamatinių teisinės demokratinės valstybės vertybių išsaugojimo bei jų įtvirtinimo. Todėl LRT žurnalistams tenka didžiulė atsakomybė užtikrinant visuomeninio transliuotojo misijos įgyvendinimą ir siekiant, kad jų pateikiama informacija būtų „objektyvi, tiksli, nešališka ir neveikiama jokių kitų, išskyrus visuomenės, interesų“.

Rugsėjo 12-ąją žurnalistas Edmundas Jakilaitis savo veidaknygėje pasidalijo žinia apie savo ir brolių šaulių dovaną Lietuvai – interneto duomenų bazę skambiu pavadinimu akylas.lt, įsteigtą budrių Lietuvos piliečių ir nuo šiol laukiančią dar budresnių piliečių – brolių ir seserų – pranešimų apie pastebėtus įtartinus Kito – piliečio ir/ar nepiliečio – veiksmus.

Net nesitiki, kad jau praėjo penkeri metai, kai skaitytojams kasdien atsiveria Tiesos.lt. Tarp įvairių laikraščių būtent šiam tinklapiui norisi atiduoti pirmenybę, o tokiai pozicijai yra asmeninės patirties tolima priešistorė.

O buvo taip: nuo 1958 m. plūduriuojant sovietinių lagerių duobėse, teko aptikti perlų, žvilgančių niūrioje komunistinio tvaiko prieblandoje, o ypač – TIESOS idėją! Keisčiausia, kad formaliai tai nebuvo naujovė: politinių kalinių tarpe apie tiesą buvo kalbama dažnai, nes tiesa ir teisingumas buvo pagrindiniai politinės laikysenos ramsčiai. Tuo tarpu mus įkalinęs sovietinis režimas, atvirkščiai, buvo melo ir neteisingumo įsikūnijimas. Suvokiant savojo pasirinkimo teisingumą, nėra sunku pavergėjui priešintis. Tačiau, esant nepalankioms išorinėms ir moralinėms sąlygoms, sunkiau būna išlaikyti dvasinę giedrą ir viltį. Tuomet išryškėja, kad vergas ne tiek tas, kas būna pančiais surakintas ar už grotų pasodintas, bet ypač tas, kuris praranda minties ir sąžinės laisvę. Juk žmogus yra visą gyvenimą bręstanti būtybė, o tam reikalingos ne tiek fizinės, kiek intelektualinės bei moralinės sąlygos. Šias elementarias galimybes komunistai stengėsi kaliniams riboti, o ypač dvasinio ugdymo priemones – religinę literatūrą ir bendravimą su dvasininkais. Tai buvo esminis žmogaus įkalinimas.

Dalijamės Tiesos.lt bičiulio dovana. Ir rūpesčiu.  Išties, neišmokę susikalbėti galiausiai liksime bebalsiai ir beteisiai, nebeatkursime ir tos viešosios erdvės, kuri leistų realiai ir tiesiogiai dalyvauti Respublikos reikaluose, o ne vaizduojamosios demokratijos pakaitaluose.

Šis straipsnis skirtas kaip tik tiems pažįstamiems ir nežinomiems bičiuliams, bendražygiams ir draugams, kurie galvodami apie šalies ateitį, taip pat nenori ir negali susitaikyti su Romos imperijos griuvimo tendencijomis, kurios su kontrkultūrinėmis madomis anksčiausiai atkeliavo į Nepriklausomą Lietuvą, įsitvirtino joje, kad nužemintų žmogų iki ikikultūrinės būklės, vulgarizuotų visas civilizuotumo formas, stimuliuotų žemiausius instinktus ir, demonstruodamos patyčias iš visų per žmonijos istoriją susiformavusių kultūros ir gyvenimo vertybių, ir siurbdamos valstybės biudžetą, užimtų kultūros vietą. Tik jie žino, kad visa tai jau buvo seniai ir ne sykį. Jie pirmieji suprato ir tai, kad nusileidus į dugną, nėra toliau kur eiti. Ačiū jiems!

Atrodo, sutelktinės ugnies žiedas šįkart neužsiskliaudė – kiek netikėtai silpnąja grandimi tapo pastaruoju metu lengvai pamainomas Rimvydas Valatka, jau pirmąją darbo dieną entuziastingai žadėjęs „ne tik operatyviausių, bet ir patikimiausių naujienų sklaidą“, tiesa, nesėkmių pamokytas, dar išvakarėse apsidraudė: „vizija visada remiasi į kitą dalyką: ji yra įgyvendinama turint tam tikrą pinigų kiekį. Tad priklausomai nuo to, kiek bus pinigų, tiek ir tos vizijos pamatysite“. Vos pusdienį padirbėjęs ir pats pamatė: „prapjauti pilvą ir čia pat užsiūti“ jis dar gali, bet tai ir viskas, geriau jau…

Pro Patria

Kas įvyko?

Liepą žiniasklaidoje nuvilnijo radžviliada – studentų prašymo/skundo dėl Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) profesoriaus Vytauto Radžvilo „euroskeptiškų“ pažiūrų istorija. Instituto administracijos 9 magistrantai paprašė Radžvilo kursą iš privalomo padaryti pasirenkamu. Motyvuota, kad kursas nesusijęs su Europos studijomis, per platus, „dėstytojo euroskeptiškos pažiūros iškreipia supratimą apie Europos Sąjungą“, o „išsakomas subjektyvus požiūris į ES neleidžia susipažinti su platesniu akademiniu diskursu“.

Pirmuosius du teiginius būtų galima mėginti argumentuoti, nors tai nebuvo padaryta. Paskutinieji du, kaip bežiūrėsi, yra tiesiog skundas dėl dėstytojo pažiūrų.

Jūratė Važgauskaitė | „Lietuvos žinios“

Lietuviai nemėgsta Vytauto Landsbergio, nes šis jiems simbolizuoja pokyčius, kuriems jie nebuvo pasirengę. Žlugę kolūkiai, dingusios santaupos ir staigus perėjimas iš vienos politinės ir ekonominės sistemos į kitą – buvo traumuojanti patirtis, todėl dalis piliečių dar ir šiandien tai jaučia, sako Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorė Ainė Ramonaitė.

Dalijamės po Veidaknygę pasklidusiais atgarsiais apie tai, kaip nacionalinio transliuotojo žurnalistei Ritai Miliūtei sekėsi padirbėti nuošalėje – Andriaus Tapino „Laisvės TV“ atlikti neva žurnalistinį neva profesionalų neva tyrimą skambiu pavadinimu „Profesionalūs protestuotojai: kas jie ir iš ko gyvena? || R.I.T.A. S01E01“.

Be komentarų.