Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Jūsų dėmesiui siūlome Alfonso Brazo veidaknygėje paviešintą vokiečių politologų sudarytą schemą, kuri atskleidžia kandidatų į Prancūzijos prezidentus rinkimines politines nuostatas.

Ieškodami atsakymo dėl mūsų nesėkmių, apsvarstykime analogą, t. y. Valstybę, kuri užėmė vienodą starto poziciją su mumis, bet nuėjo kitu – sėkmės keliu. Toks analogas galėtų būti ESTIJA.

Estijoje Konstitucija referendumu įteisinta 1992 m. birželio 28 d., Lietuvoje – 1992 m. spalio 23 d. Atkurtoje nepriklausomoje Estijos Respublikoje pagrindinis dėmesys iš karto skirtas teisinei sistemai. Ji tvarkyta aiškiai ir suprantamai: įvykdyta teisėjų liustracija, Konstitucijoje apie prokuratūrą neužsimenama, ji perduota teisingumo ministerijos žinion, įgaliojimai vykdyti aukščiausios instancijos teismo funkcijas ir peržiūrėti teismų sprendimus konstitucinės teisės požiūriu perduoti Aukščiausiajam Teismui (šis teismas vykdo ir Konstitucinio Teismo (toliau – KT) funkcijas), teismai – trijų pakopų, o Apeliacinio ir Vyriausiojo administracinio teismų nėra. Apie visuomenės atstovus (tarėjus) Konstitucijoje taip pat neužsimenama, nes tai – savaime suprantamas dalykas demokratinėje valstybėje. Teismo tarėjų institucijai skiriama 11 Teismų įstatymo straipsnių (nuo 103 iki 113) imtinai.

Estijos Konstitucijoje XII skyrius skirtas Teisingumo Kanclerio institucijai. Teisingumo Kancleris savo veikloje yra nepriklausomas asmuo, turintis didelius įgaliojimus. Jis sprendžia, ar įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios, vietos savivaldos institucijų leidžiami teisės aktai neprieštarauja Konstitucijai ar įstatymams. Prieštaraujantį įstatymą priėmusiai institucijai jis siūlo per 20 dienų suderinti su Konstitucija ir įstatymais. Jei per 20 dienų aktas nėra suderinamas su Konstitucija ar įstatymais, Teisingumo kancleris kreipiasi į AT, siūlydamas aktą pripažinti negaliojančiu. Į Teisingumo kanclerį dėl savo pažeistų teisių gali kreiptis kiekvienas Estijos pilietis raštu ar žodžiu.

Estijos piliečiai nesijaučia diskriminuojami. Žemės reforma ir privatizacija praėjo sklandžiai, emigracijos problemų nėra, pasitikėjimas teismų sistema viršija ES vidurkį, Valstybės skola mažiausia pasaulyje, reikalaujama suma (2 proc. biudžeto) NATO organizacijai mokama nuo pat įstojimo į šią organizaciją, pensijos ir atlyginimai artėja prie ES vidurkio.

Pagal EUROBAROMETRO duomenis, 2009 m. Estijoje, t. y. praėjus beveik dvidešimtmečiui po nepriklausomybės atstatymo, teismais pasitikėjo 52 proc., nepasitikėjo – 43 proc. piliečių (pasitikėjimas viršija ES vidurkį). Lietuvoje 2009 m. teismais pasitikėjo 15 proc., nepasitikėjo – 78 proc. piliečių (nepasitikėjimas didžiausias ES).

Dabar pažvelkime į oficialią emigraciją. 2010 m. Estija – 0,19 proc., Lietuva – 2,16 proc.

Veidaknygė

Amerikos katalikų intelektualų mėnraštis The First Things paskelbė puikų tekstą apie tai, kodėl yra vertingiau palaikyti šiuolaikinį populizmą nei establišmento liberalizmą. Teksto autorius First Things redaktorius R. R. Reno atskleidžia raciją, kuria remiasi šiuolaikinio liberalaus elito konsensusas ir kodėl jis veda į vadinamąjį „populistinį“ paprastų žmonių sukilimą. Kartu šis tekstas yra ir apie tai, ko šiandien nenori pripažinti liberalių pažiūrų katalikai, taip nemėgstantys katalikų „nacionalistų“ ir „tradicionalistų“.

SEB banko prezidento patarėjas dr. Gitanas Nausėda davė interviu. Ir tai nieko nuostabaus – šiam užsienio banko pozicijos įgarsintojui viešoji erdvė visuomet atvira. Nestebina ir tai, ką jis pasakė: egzistuoja dvi Lietuvos – to labai atkakliai ir ilgai „nematė“ tik saujelė. Atskirčiai įveikti, sukaupęs visą ryžtą ir drąsą, pasiūlė įvesti, ir kuo skubiau, progresinius mokesčius ir tai nuskambėjo kaip naujiena, o gal net kaip ženklas. Tikėtina, netrukus išgirsime, kaip tai tampa ir politiniu sprendimu.

Dalijamės VDU profesoriaus Liudo Mažylio savo veidaknygėje priminta Vasario 16-osios Akto signataro Petras Klimo mintimi, kas iš tiesų sudaro mažos tautos didumą:

„Tikrajai žmoniškumo kultūrai kurti yra pašauktos mažosios tautos, kurios negali didžiuotis materialine aplinka, kurios dvasinių vertybių nesutapatina su jėga, subtilumo neiškeičia į masyvumą, didelių pastatų garbė neužtrina žmogaus dvasios ir jos laisvės neparduoda už didelius turtus“.

Vytenis Radžiūnas | LRT.lt

Susidaro įspūdis, kad visus tuos nepriklausomybės metus valdžia melavo savo žmonėms ir kiekvienas melavo vienas kitam, interviu LRT.lt sako aktorius ir režisierius Vytautas Rumšas. „Gal nemelavome tik tuomet, kai susikibome už rankų Sąjūdžio kelyje ir dar šiek tiek vėliau, bet ilgainiui viskas keitėsi. O už melą reikia mokėti“, – interviu LRT.lt sako aktorius ir režisierius Vytautas Rumšas, svarstydamas emigracijos priežastis.

Vytenis Radžiūnas | LRT.lt

Visa dabartinė politika naudinga elitui išlikti ir politikams pasirodyti, bet ne problemoms spręsti ir reikalingiems sprendimams priimti, LRT.lt sako Vilniaus universiteto profesorius Alvydas Jokubaitis. Kad politika susikoncentravusi tik į kasdienybės problemas, sutinka ir filosofai Vytautas Radžvilas bei Gintautas Mažeikis, tačiau, anot jų, atsakomybę turėtų prisiimti ir žiniasklaida, nes svarbiausiais jos nušviečiamais klausimais tampa politikų kailiniai, o ne esminės būtinos reformos.

„Aidai“ (1948 m.)

1. Pamiršta tiesa

Bolševikiškų žiaurybių akivaizdoje kai kas pamiršo, kas yra tikrieji jų autoriai. Kai kam ėmė atrodyti, kad bolševizmas esąs grynai rusiškosios revoliucijos padaras, neturįs savo šaknų ankstesniuose sąjūdžiuose, pagrįstas tiktai rusiškojo žmogaus dvasine maišatimi, tąja karamazoviškąja jėga piktam, turinčia tokio pat žavesio kaip ir Amžinasis Gėris. Kai kas pradėjo teigti, kad bolševizmą maitinanti versmė glūdinti tiktai Rytuose ir kad ją užtvenkus ši žmonijos rykštė pati pasvirtų žemyn. Todėl daugeliui buvo suprantamas Vinco Ramono „Kryžių“ Giružis, tarnaująs NKVD, suiminėjąs savo tautiečius ir galop net išduodąs mirčiai savo paties tėvą. Tačiau ne vienas kraipė galvą patyręs, kad šitas Giružis, atkaklus bolševikas, yra Kreivėno, seno ir ištikimo liberalo, sūnus. Ne vienas klausė: kas yra šitas personažas – jaunystės įkarščių vaisius ar giliausių tėvo polinkių išsivystymas ir įsikūnijimas? atsitiktinė gyvenimo apraiška, pasitaikanti visur ir visados, ar simbolis kelio, savaime vedančio į bolševizmą? Ir atsakymai persiskyrė.

„Lietuvos žinios“ | 2012 m. gegužės 30 d.

Prisiminiau vieną karikatūrą. Mačiau laikraštyje, jei atmintis neapgauna, dar Atgimimo metais.

Stovi išrikiuota senų, užgrūdintų partinių veikėjų rikiuotė. Krūtinės išpuoštos socialistinio darbo didvyrių žvaigždėmis, karo veteranų medaliais. Pažandės jau kabo, bet vyrai pasitempę. Su eilutėmis. Žvalūs. Ordinai žvanga. Vyresnysis duoda komandą: „Kairiaisiais dešiniaisiais išsiskaaičiuok!“ Ir kas antras žengia žingsnį į priekį. Vadinasi, vieni bus „kairieji“, kiti – „dešinieji“.

Pro Patria

Viešojoje erdvėje šiandien dažnai girdima, kad Lietuvoje įsivyrauja radikalaus liberalizmo politinės praktikos. Tačiau tai nereiškia, kad mūsų valstybėje bandoma įgyvendinti utopinio liberalizmo visuomenės viziją, kai valstybė beveik visas jai priklausančias funkcijas perleidžia vykdyti rinkai, o pati atlieka „naktinio sargo“, prižiūrinčio, kad būtų laikomasi įstatymų, vaidmenį. Valstybės galios mūsų šalyje nėra mažinamos. Bet tai nereiškia, kad pati valstybė  negali būti valdoma visiškai nauju būdu, kuriam Vakarai atrado naują pavadinimą – neoliberalizmas.