Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Jūsų dėmesiui siūlome video įrašą, kuriame užfiksuota, kaip Didžiosios Britanijos gatvėse protestuojantys leftistų aktyvistai reaguoja į žmogų, laikantį kuklų užrašą: „Teisė reikšti įvairius įsitikinimus turi būti apginta“.

DELFI.lt

Vyksta karas ir jis artėja prie mūsų. Tai karas prieš vadinamąją Vakarų civilizaciją. Tarptautinę demokratiją, demokratijų bendriją – taip norėta vadinti. Joje žmoniškumas ir teisė buvo svarbūs, ir dar nėra visai pavirtę paniekos ir patyčių objektu. Tai kas kita, negu pamišėlių mankurtų ordos, aprūpintos viešpatavimo ideologija.

Nevenkime, nesidrovėkime įvardyti pusės, kuri yra nekenčiama ir užpulta, prieš kurią kariaujama. Ją bemaž jau įvardijau. Kas kariauja? – pasiaiškinsime netrukus.

Sidas Aksomaitis | vakarozinios.lt

Šiauliuose su Lietuvos išlikimui neabejingais žmonėmis susitikęs Vilniaus universiteto profesorius, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, filosofas Vytautas Radžvilas atkreipė dėmesį, kad nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo iki šių dienų vykdoma ekonominė ir socialinė politika sistemingai stumia mūsų šalį į demografinę ir geopolitinę aklavietę.

Lietuvos valdžia giriasi augančiu BVP, atsigaunančia ekonomika. Gal nėra toje mūsų Lietuvoje taip blogai? – „Vakaro žinios“ pasiteiravo prof. Vytauto Radžvilo.

Taip, Vilniaus centras iš tiesų yra gražiai išpuoštas, sutvarkytas. Bet pavažiuokite nuo centro keletą kilometrų link oro uosto ir pasižvalgykite, kas ten vyksta. Vilniaus oro uostas šiandien yra masinės Tautos evakuacijos vieta. Susiduriame su protu nesuvokiamu išnaudojimo mastu – Lietuva, ko gero, yra vienintelė ES šalis, kurioje, po ekonominės krizės atsigavus ir augant ūkiui, atlyginimai ir toliau mažėjo. Kiekviena šalis pirmiausiai yra joje gyvenantys žmonės. Jeigu jų nelieka, vadinasi, nelieka ir šitos šalies. Šiandien pagaliau suprasta, kad Lietuva miršta tuo požiūriu, jog net nebeišgali reprodukuoti ir išlaikyti savęs. Paprasčiausiai mes nebeturime žmonių, kad galėtume išlaikyti net patį primityviausią lygmenį, išlaikyti savo ekonomiką. Nereikia akivaizdesnio įrodymo, kad tokia šalis yra negyvybinga. Jeigu man reikėtų tiksliai pasakyti, kuriais laikais mes gyvename, atsakymas gal nustebintų: mes gyvename XIX a. antros pusės Lietuvoje, ikibasanavičiniais laikais.

Siūlome pratęsti diskusiją apie LRT – ydingai veikiantį visuomeninį transliuotoją. Temą pradėjęs Liudvikas Jakimavičius, iškėlė ne tik problemą, bet ir jos sprendimą – kaip pakeisti nekonstutucinę LRT Tarybos formavimo tvarką, kad Lietuvos radijas ir televizija pagaliau taptų tikrai visuomeniniu transliuotoju (ČIA). Į diskusiją įsitraukęs Algimantas Rusteika (ČIA), be kita ko, pasiūlė LRT generalinį direktorių rinkti ne daugiau, kaip 2 kadencijoms iš eilės. Šįkart išsamiu komentaru atsiliepia filosofas Krescencijus Stoškus.

Savinaika po pažangos fasadu. Jeigu šiandien reikėtų glaustai atsakyti į klausimą, kokios yra mūsų žiniasklaidos silpnybės, paliekančios žalingą poveikį  visai mūsų kultūrai, o kartu ir valstybės išlikimui, jas išdėstyčiau šitokia tvarka:

1. stipriojo teisė vietoj demokratiškumo, teisingumo ir padorumo,
2. elgesio ir gyvenimo normų neigimas vietoj teigimo, nesibaigiančių abejonių kurstymas vietoj nuoseklių įsitikinimų ugdymo, spėliojimai vietoj žinojimo, nuomonių reitingavimai vietoj tiesos ieškojimo,
3. piktavališkumas ir patyčios vietoj sąžiningos kritikos, matančios vertinamų reiškinių pliusus ir minusus,
4. uždarų klanų kultūros diegimas vietoj atviros profesionalų konkurencijos viešajame skonių, nuomonių ir vertinimų lauke,
5. pramogų liaupsinimas ir žvaigždžių kultas vietoj pagarbos profesionaliems autoritetams, pajėgiems kurti istoriniams išbandymams patvarią kultūrą,
6. globalizmo reklamavimas vietoj ...

Audra Girijotė | LRT RADIJO laida „Ryto garsai“ | LRT.lt

Dalijimasis informacija yra geriausias būdas stabdyti korupciją, atvirai žinomi atlyginimai užtikrina, kad pavydo bus mažiau. Todėl tai, kad Lietuvoje darbuotojas privalo pasižadėti neskelbti atlyginimo, norvegams kelia juoką, LRT RADIJUI sako Norvegijos viešojo sektoriaus profsąjungos atstovė Anne Grimsrud. Anot jos, Norvegijoje visi gali patikrinti vienas kito uždarbį: „Jei kyla klausimas, kaip kuris nors žmogus nusipirko tokį brangų automobilį, galima pažiūrėti jo mokesčius ir pamatyti, kad jo namas nedidelis arba jis ilgai taupė. Skaidrumas yra mūsų kultūros dalis.“Lietuvoje vyraujantis reikalavimas slėpti atlyginimą norvegams kelia juoką

Viešojoje erdvėje jungtinės pajėgos šviečia tautą ir politikus tvirtindamos, kad lietuvis laisvas ne miške, kaip rodėsi klasikams, bet tik tada, kai gali netrukdomas išgerti. Norėtųsi įvairesnių tiriamosios žurnalistikos straipsnių apie alkoholio kontrolės politiką, bet ir šįkart alkoholio pramonei palankių žiniasklaidos atstovų ir politikų choras renkasi patogų emocijas žadinantį komentaro žanrą. Čia nebūtinas objektyvumas ar profesionalumas – pakanka asmeninės nuomonės. Lengva šaipytis, išreikšti asmeninę neapykantą. Nereikia šaltinių, nereikia deklaruoti interesų. Kas perka, kiek sumoka, dėžutėse ar paskolomis. Ir kvalifikacijos nereikia.

Audrius Bareišis | tv3.lt | Balsas.lt | 2012 m. gegužės 14 d.

Lygiai prieš 40 metų Kaune, prie muzikinio teatro, apsipylęs benzinu ir susideginęs 19-metis Romas Kalanta, anot Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo signataro Algirdo Patacko, tapo laisvos tautos simboliu. Ir nors jis per itin trumpą gyvenimą nespėjo kažko ypatingo nuveikti, tačiau savo poelgiu atkreipė žmonių dėmesį į kiekvienam laisvam žmogui priimtinas vertybes.

Prieš 45 metus – 1972 gegužės 14-ąją apie vidudienį – Kaune, miesto sode, prie Valstybinio muzikinio teatro, apsipylęs benzinu ir sušukęs „Laisvę Lietuvai!“ susidegino Romas Kalanta.

Artimieji jo užrašų knygelėje rado įrašą: „Dėl mano mirties kalta tik santvarka“ ir parašą.

Paskutiniuose dienoraščio puslapiuose devyniolikmetis jaunuolis užrašė: „Nekaltinkite dėl mano mirties nieko. Žinojau, kad anksčiau ar vėliau turėsiu tai padaryti. Aš nekenčiu socialistinės santvarkos. Aš nesu niekam naudingas. Kam man daugiau gyventi? Kad ši santvarka mane užmuštų? Geriau aš pats save… čia niekad nebus laisvės. Net šitą žodį „Laisvė“ uždraudė“.

Rasa Kazlas | „Draugas“ | 2017 m. gegužės 9 d.

Darius Kuolys – vienas intelektualiausių pastarųjų dviejų dešimtmečių visuomenės veikėjų, buvęs trijų pirmųjų Vyriausybių narys, ėjęs Prezidento Valdo Adamkaus patarėjo pareigas, Vilniaus universiteto docentas, kultūros istorijos tyrinėtojas, straipsnių politikos, kultūros, socialinių procesų Lietuvoje temomis autorius. Prieš penkerius metus žurnalui „Veidas“ atlikus Lietuvos universitetų profesorių apklausą D. Kuolys buvo pripažintas geriausiu pirmojo XXI a. dešimtmečio Lietuvos literatūrologu.

Pabaiga. I–II dalys – ČIA, III – ČIA.

Tolerancijos diegimas yra ne vien tolerancijos ir multikultūralizmo grožybių propaganda, bet taip pat, o gal net visų pirma, kova prieš aukštų pozityviosios tolerancijos ir multikultūralizmo standartų neatitinkančios „neapsišvietusios“ visuomenės „netolerantiškas“ nuostatas, „prietarus“, „fobijas“.