Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Galim pradėt nebesuprasti, kas vyksta ES.

Ir tai ne populistų, o kairiųjų progresyvistų „demokratiniai“ proveržiai. Didieji ES priešai – „populistai“ plojo Trumpo istorinei kalbai Varšuvoje. Ir nedegino automobilių nei Varšuvoje, nei Hamburge. Juos degino ir Hamburgo parduotuvių vitrinas „politkorektiškai“ daužė, tvarkos vykdytojus apmėtė Molotovo kokteiliais vadinamieji politkorektiški.

„Tikiu Lietuvos istorinį amžinumą, nors miršta ir tautos… Tikiu lietuviškosios dvasios kūrybinį nemirtingumą, nors miršta ir kultūros,“ – taip filosofas Juozas Girnius prieš 65 metus ne tik paliudijo savo tikėjimą lietuvių tautos ir Lietuvos gyvybingumu, bet ir pakvietė visus sąmoningus tautiečius įsipareigoti padaryti viską, kad lietuvių tauta, nepaisant visų istorinių pervartų, išliktų gyva ir kultūriškai brandi.

Tada Liepos 6-toji, žinoma, dar nebuvo švenčiama. Bet Lietuvai, aišku, ne šventės tuomet buvo galvoje…

Nuo Sovietų Sąjungos ultimatumo Lietuvai ir Raudonosios armijos įsiveržimo tebuvo praėjusios trys savaitės. Jeigu bandytume suprasti, kas vyko tuo metu Lietuvoje, iš bolševikų užvaldytos spaudos – nieko nesuprastume. Karo cenzūra, okupacinio režimo savivalė ir propaganda, politinių priešininkų koneveikimas bei persekiojimas naudojant slaptąją policiją buvo to meto kasdienybė.

Bet kad tai suprastume, turime skaityti ir laisvos šalies spaudą, nevaržomą cenzūros, naudojusią neužsiangažavusių šalių informacijos šaltinius.

Primename Šventųjų skelbimo kongregacijos prefekto kardinolo Angelo Amato homiliją, pasakytą Garbingojo Dievo tarno Teofiliaus Matulionio beatifikacijos šv. Mišiose birželio 25-ąją Vilniaus katedros aikštėje.

Alkas.lt

Tarptautinė konferencija „Stambulo konvencijos ratifikavimas – kas pasikeistų?“ vyko Seime 2017-06-16 d., gana keistoje aplinkoje. Konstitucijos salė buvo užpildyta beveik išimtinai dailiosios lyties, neįprastai jaunų tokio tipo renginiams, atstovių. Tiesa, sveikinimo žodžius, be Vilijos Blinkevičiūtės, tarė ir du vyrai Linai – Linkevičius ir Kukuraitis. Po šių kalbų buvo galima suprasti, kad konferencijos tikslas yra deklaruoti, jog konvencijos ratifikavimas Lietuvoje yra visapusiškai naudingas, būtinas ir neatidėliotinas.  Tik kai kas to nenori suvokti, nes skaito blogai išverstą dokumento tekstą (oficialų!) ir nežino, ką iš tiesų norėjo pasakyti konvencijos kūrėjai.

Siūlome žurnalisto Valdo Vasiliausko pranešimą „Pralaimėtas mūšis: okupacinė kariuomenė išvesta, bet slaptoji – liko“, perskaitytą Adolfo Damušio politinių studijų dienų konferencijoje „Mūsų šimtmetis: tauta demokratinės valstybės kūrybos ir griovimo kryžkelėse“, vykusioje birželio 16–17 dienomis Vilniuje, Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje.

Plona knygelė su dviejų barzdotų vyrų bareljefo vaizdu raudoname viršelyje. Išleista Vilniuje 1974 metais milžinišku, lyginant su mūsų dienomis, 20 000 egzempliorių tiražu. „Ši nedidelė knygutė verta ištisų tomų: jos dvasia lig šiol gyvena ir jos įkvėptas žengia į priekį visas organizuotas ir kovojantis civilizuoto pasaulio proletariatas“. Tokiais viso „civilizuoto pasaulio proletariato“ vado V. Lenino žodžiais brošiūra pristatoma anotacijoje. Antikvariate atsidūrusi knygelė kadaise priklausė Vilniaus 40-os vidurinės mokyklos bibliotekai ir, sprendžiant iš pabraukymų pieštuku ir parkeriu, buvo intensyviai (žinia, privalomai) studijuojama.

Ką apie mūsų politikų požiūrį į piliečius ir į valstybę sako šiuolaikinės Lietuvos socialiniai parametrai, ypač palyginti su atitinkamais kitų Europos Sąjungos šalių ar tarpukario Respublika duomenimis?

Kviečiame susipažinti su prof. Boguslavo Gruževskio, Darbo rinkos tyrimų instituto direktoriaus, įžvalgomis, išsakytomis pranešime „Mūsų šimtmečio pabaiga: socialinis demografinis matymas, arba Už ką aukojo savo gyvybę XX a. Lietuvos didvyriai“, perskaitytame Adolfo Damušio politinių studijų dienų konferencijoje „Mūsų šimtmetis: tauta demokratinės valstybės kūrybos ir griovimo kryžkelėse“, vykusioje birželio 16–17 dienomis Vilniuje, Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje.

Tik reformavę požiūrį į reformas galime išsiveržti iš to ydingo permanentinių pertvarkų ir nesibaigiančios kaitos rato, į kurį Lietuvą  įsuko pastarųjų dešimtmečių reformatoriai, perdėtai susižavėję pačiu pertvarkų ir reformų procesu, neretai vykstančiu be aiškesnio plano ir grįžtamojo ryšio apie gautus rezultatus… – teigia filosofas, VU TSPMI profesorius dr. Alvydas Jokubaitis, Adolfo Damušio politinių studijų dienų konferencijoje „Mūsų šimtmetis: tauta demokratinės valstybės kūrybos ir griovimo kryžkelėse“, vykusioje birželio 16–17 dienomis Vilniuje, Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, perskaitęs pranešimą iškalbingu pavadinimu „Dabartinių reformatorių problema: jie nežino, ką daro“.

Antradienį Seimas svarstė ir priėmė rezoliuciją, kurioje, be kita ko, sakoma, kad Lietuvos komunistų partija (LKP) sovietinės okupacijos laikotarpiu (1940–1941 metais ir 1944–1990 metais) šalyje įtvirtino diktatūrą, veikė kaip paklusni ir iniciatyvi SSKP valios reiškėja ir įgyvendintoja ir todėl jai tenka atsakomybė už sovietinės okupacijos metais vykdytą Lietuvos piliečių genocidą, nusikaltimus žmoniškumui, karo nusikaltimus, įskaitant trėmimus, sovietizaciją, turto nacionalizaciją, kolektyvizaciją, prievartinę mobilizaciją į sovietinę kariuomenę, ateizaciją, cenzūrą, kultūros ir religijos paminklų naikinimą bei kitokį žmogaus teisių ir laisvių paneigimą.