Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

„Lietuvos žinios“

Antrojoje 1935 metų rugpjūčio pusėje Lietuvą sukrėtė įvykiai, turėję rimtų pasekmių tiek krašto politiniam klimatui, tiek jo ūkiui.

Rugpjūčio 20 dieną prasidėjęs Užnemunės valstiečių streikas, kai kurių sovietinių istorikų dar vadintas sukilimu, buvo ne kas kita, kaip Lietuvą pasiekusios sunkios pasaulinės ekonomikos krizės pasekmė. Liūdniausia, kad ne vieno žmogaus gyvybės pareikalavę įvykiai prasidėjo tada, kai šalies ūkis jau buvo pradėjęs rodyti atsigavimo ženklų.

...

Šventajame Rašte parašyta: „Kūnas be dvasinės sielos yra miręs; nebijokite tų, kurie žudo kūną ir paskui nebegali daugiau nieko padaryti“.

Kembridžo profesorius, stipriausias XX amžiaus krikščionybės filosofas Clives Lewisas (1898–1963) teigė: „Tu neturi sielos. Tu – siela. Tu turi kūną.“

Šiandieninė Europos Sąjunga gina priešingas – hedonistines – vertybes: tu esi kūnas ir gali keisti lytį, spalvą, tu turi teisę pats apsispręsti, kada sau atimti gyvybę, turi teisę sunaikinti savo kūne nešiojamą kitą gyvybę; šeima yra kūniška sąjunga, o ne gyvybės pradininkė ir puoselėtoja; Dekalogas prieštarauja žmogaus teisėms ir laisvėms, todėl yra nusikalstamas; tu neturi sielos ir esi nenuodėmingas, todėl bijok tik tų, kurie žudo kūną.

Pro Patria

Vilniaus universiteto docentė Nerija Putinaitė parašė straipsnį jautriu pavadinimu „Vietoje diskusijos – asmeniškumais persmelkta kova be taisyklių“. Reaguodama į profesoriaus Vytauto Radžvilo straipsnį „Mankurtizmo spąstai“ bei į diskusijas viešojoje erdvėje apie profesoriaus padėtį jų bendroje darbovietėje, N. Putinaitė teigia, jog „Lietuvoje stipriai reiškiasi kelios netolerancijai priskirtinos reakcijos į kitokią ar nepatinkančią poziciją, pažiūras ir idėjas“. Jos tikslas – pakalbėti apie tai per asmeninę prizmę, kadangi minėtame straipsnyje gvildenami jos atžvilgiu asmeniški dalykai.

(papildyta R. Čepaitienės ir N. Putinaitės komentarais)

Tęsdami diskusiją rekomenduojame perskaityti VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų docentės dr. Nerijos Putinaitės tekstą, kurį paskatino, jos pačios prisipažinimu, to paties instituto prof. dr. Vytauto Radžvilo straipsnis „Mankurtizmo spąstai“, ir tai, kaip minima ji pati ar aptariamos jos pažiūros.

Motyvus, dėl kurių radosi šis DELFI.lt publikuotas tekstas (skaityti ČIA), papildo ir ši citata iš autorės Veidaknygės paskyros:

Nerija Putinaitė:
Vadinamoji radžviliada nusitaikė ir į mane asmeniškai, tai nebuvo galima nereaguoti.
Žmonės, save pristatantys kaip intelektinio persekiojimo aukas, patys didžiąją dalį pasaulio mato kaip priešus, kuriuos reikia persekioti.

Ryto Staselio siūlymas: Ginčuose gimsta tiesa

Dalijamės DELFI.lt portale po Nerijos Putinaitės publikacija „Vietoje diskusijos – asmeniškumais persmelkta kova be taisyklių“ Vytauto Budniko priminta Ryto Staselio idėja:

Vytautas Budnikas. Autorė siūlo tai, ką ir visi siūlo.

Štai tinklalapyje Rytas Staselis kviečia: „Tarkime, jei Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute (TSPMI) radosi tikra ar išgalvotoji prof. Vytauto Radžvilo euroskepticizmo problema, TSPMI ir VU galėtų iš užsienio prisikviesti kitą profesorių, labiau panašų į euroentuziastą, kad jiedu galėtų diskutuoti Europos ištakų filosofijos kloduose, o studentai mėgautis šio ginčo turiniu. Jeigu kam nors atrodo, kad VDU prof. Gintautas Mažeikis yra labiau į kairę, galima būtų pakviesti jo kolegą iš kurio nors britų universiteto, kuris labiau į dešinę. Jei VU Ekonomikos fakultetą užsėdę kokie Miltono Friedmanno šalininkai, jiems atmiežti būtų verta vizituojančiais keinsistais. Arba atvirkščiai.“

Taigi visi diskusijų nori, tik jų nenori TSPMI? Ar kas nors kitas nenori? Autorė galėtų atsakyti.

Alfa.lt

Esanti politinė sistema nebesugeba generuoti sprendimų. Ji aklinai uždaryta nuo žmonių ir veikia tik jos pačios, galios grupių, finansinio kapitalo ir aptarnaujančios publikos interesams. Esmė ne ta, kad nėra protingų – jie išstumti už politikos ribų.

Partijų finansavimas iš biudžeto tik tiems, kurie Seime. Kurių nėra – tų ir nebus, jokių naujų partijų be didelių pinigų. Bet atėjo pinigų maišas be jokių realių idėjų – senieji net ir to išsigando. Kova dėl nieko ir visko, tik ne dėl mūsų – tiek tesugebam.

lidzita.lt

Neseniai paskelbau įrašą apie tautą. Apie tai, kas yra tauta ir kodėl ji svarbi – ne tik emociškai, bet visų pirma politiškai.

Deja, visuomenėje, kurioje tautiškumas tampa atgyvena, dauguma savęs nebesuvokia kaip tautos dalies. Suvokia save kaip paskirą asmenį, ieškantį palankesnio režimo įsikurti.

Pigus toks asmuo. Ne pigiau grybo, bet arti to.

Šiandien paminėjome jau 26-ąsias Medininkų žudynių metines. Sakytum, tradiciškai: išvakarėse, sekmadienį, surengtas tradicinis estafetinis bėgimas „Medininkai–Vilnius“, pirmadienį rytą Vilniaus arkikatedroje aukotos šventosios mišios, po jų – prie Medininkų pasienio posto įvyko minėjimas, o ant žuvusiųjų kapų sostinės Antakalnio kapinėse buvo padėta gėlių.

Per žiniasklaidos priemones buvo paminėtos ir tą nelemtąjį 1991 metų liepos 31-osios rytą Medininkų pasienio poste, įsikūrusiame prie sienos su Baltarusija, iššaudytų septynių Lietuvos pareigūnų pavardės: Mindaugas Balavakas, Algimantas Juozakas, Juozas Janonis, Algirdas Kazlauskas, Antanas Musteikis, Stanislovas Orlavičius, Ričardas Rabavičius. Prisimintas ir vienintelis šią tragediją išgyvenęs Tomas Šernas.

Keliais sakiniais paminėta, jog Sovietų sąjungos įsipareigojimus perėmusi Rusija atsisako bendradarbiauti su teisingumo siekiančia Lietuva ir nesutinka išduoti savo piliečių. Tad už Medininkų žudynes teismo skirtą bausmę atlieka tik 2011-ųjų pavasarį kaltu pripažintas ir iki gyvos galvos už nusikaltimą žmoniškumui įkalintas buvęs Sovietų sąjungos Vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenės ypatingosios paskirties milicijos būrio (OMON) milicininkas Konstantinas Michailovas, o buvusius omonininkus Andrejų Laktionovą, Česlavą Mlinyką bei Aleksandrą Ryžovą Lietuva teisė už akių – 2016 metų spalį teismas juos pripažino kaltais ir už nusikaltimą žmoniškumui skyrė bausmę – įkalinimą iki gyvos galvos.

Tą „žūtbūtinį“ laikmetį ir jo pasirinkimus siūlome prisiminti per Vyto P. Petruškevičiaus ir Daliaus Stanciko pokalbį (pirmą kartą paskelbtą 2013 metų sausio 11-ąją portale Bernardinai.lt). Du prie jaunos valstybės sienų budėti stoję Lietuvos sūnūs, „ginkluoti“ tik vėliava ir automobiliams stabdyti skirta lazdele, liudija: žmonės tikėjo savo atkurtąja valstybe ir buvo pasiryžę dirbti Lietuvai net ir itin sudėtingomis aplinkybėmis. Deja, netrukus juos pakeitė tie, kurie grįžo dirbti grupei draugų.

Jėzus bylojo minioms: „Su dangaus karalyste yra kaip su dirvoje paslėptu lobiu. Atradęs jį, žmogus niekam nesako; iš to džiaugsmo eina, parduoda visa, ką turi, ir perkasi tą dirvą. Vėl su dangaus karalyste yra kaip su pirkliu, ieškančiu gražių perlų. Atradęs vieną brangų perlą, jis eina, parduoda visa, ką turi, ir nusiperka jį“.

Tuomet jis tarė: „Todėl kiekvienas Rašto aiškintojas, tapęs dangaus karalystės mokiniu, panašus į šeimininką, kuris iškelia iš savo lobyno naujų ir senų daiktų“ (Mt 13, 44–52)

Apmąstydami šio sekmadienio Gerąją Naujieną kiekvienas asmeniškai ar bendruomenėje melskimės ir už Lietuvą Tiesoje: kad atsiverstume, kad Šventoji Dvasia perkeistų mus ir subrandintų savo vaisių, kad neapsnūstume ir neįmigtume, kad pasipriešintume priešui tvirtu tikėjimu, kad taptume Dangaus karalystės mokiniais.

Dieve, duok atmesti visa, kas žemina Tavo vaikų vardą, kad būtume verti Tavo meilės iki galo, kad išbandomi nepalūžtume, o gundomi rinktumės pagal sąžinę, suteik ir drąsos išpažinti savo krikščioniškąjį tikėjimą, ir ryžto dėl jo susigrumti su šio pasaulio galingaisiais, kad įsišakniję Jo Tiesoje neišsigąstume galios tų, kurie negali nužudyti sielos, kad šių laikų pervartose stiprintume vieni kitus ir drąsintume.

Dieve, išklausyk mūsų, Tiesos.lt bendruomenės, užtarimo maldą ir už tuos, kurie yra persekiojami dėl tikėjimo ir įsitikinimų, sloginami nevilties ir baimės, atskirti vienatvės ar skurdo, piktojo puolami ar Tavęs nepažindami jaučiasi apleisti – tegul juos sustiprina palaimintojo ir kankinio Teofiliaus Matulionio nepalaužiama dvasia ir ryžtas patikėti viltimi net ir tada, kai, atrodo, nėra jokios vilties.

Viešpatie, duok mūsų Tautai išmintingų lyderių – kad vadovautųsi jie ne šio pasaulio galios logika ir siektų ne valdyti, o Tau ir artimui tarnauti. Kad rastųsi tvirto tikėjimo ganytojų, kurie palaimintojo Teofiliaus Matulionio įkvėpti, eitų savo gerojo ganytojo pareigas drąsiai skelbdami Dievo žodį ir ieškodami Jo Tiesos.

Duok, kad ir mes, Tiesos.lt bendruomenė, brangintume savo, Dievo vaikų, laisvę ir augtume tikėjimo, vilties ir meilės darbais. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

Eurostato duomenys apie populiacijos pokyčius Europoje verti atidesnio žvilgsnio ir garbingos diskusijos. Kaip jau esame girdėję, pagal šį kriterijų esame tikri „rekordininkai“ – mūsų sumažėjo daugiausia, o Lietuvos „pasiekimai“ šiame bare jau daro įspūdį ir svetimiems.

Sakysit, toks šių laikų iššūkis – gyventojų mažėja visoje Europoje. Taip teigia ir „The Economist“: Europa vis dar „nėra pilna“... Ir visa tai nepaisant nuolatinių, jau keletą metų trunkančių pastangų „papildyti“ Europą pabėgėliais iš kitų žemynų (kviečiame ČIA pasižiūrėti, kaip tai vyko pastaruosius penketą metų).