Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“ | 2010 Nr. 12 (gruodis)

Mąstykite nuosekliai. Nuoseklus mąstymas yra dorovės pagrindas.
                                                            B. Pascal

Paskata griebtis plunksnos (kaip seniau sakydavo) man tapo 2010 m. rugpjūčio 5 d. elektroniniame „Lietuvos ryto“ numeryje išspausdintas Izraelio politologo Barrio Rubino straipsnis „Nebaigti reikalai ir neišnaudotos galimybės: Vidurio ir Rytų Europa bei žydų valstybė“. Šį straipsnį persiuntė mano 85-metis dėdė, kuris gimė ir užaugo Lietuvoje, bet 1995 m. persikėlė gyventi į Izraelį. Jis apibūdino straipsnį kaip įdomų, bet prieštaringą.

Apie žydų ir lietuvių tarpusavio santykius esu daug galvojęs. Pastaruoju metu, kadangi jau daug metų gyvenu svetur – nei Lietuvoje, nei Izraelyje, – tariuosi suradęs tam tikrą „teisingą“ (gal net be kabučių) požiūrį. Deja, kai privačiuose pokalbiuose tą požiūrį dėstau, jam nepritaria nei lietuviai, nei žydai. B. Rubino straipsnis taip pat susilaukė prieštaringos reakcijos, nors jo tikslas ir politinės prielaidos gana aiškios – rasti naują politikos sąjungininką ir naujų sąlyčio taškų. Kai Jungtinėse Amerikos Valstijose į valdžią atėjo Barackas Obama, Izraelis pajuto prarandąs savo pagrindinį sąjungininką. Ypač Izraelio visuomenę pašiurpino B. Obamos pasiūlymas pašalinti iš visų Artimųjų Rytų valstybių arsenalo branduolinį ginklą. Niekada atvirai neprisipažinęs tokį ginklą turįs, Izraelis vis dėlto tikėjo, kad branduolinė bomba sulygina jo ir jam priešiškų valstybių jėgas, tarnauja galutiniu argumentu prieš tuos, kurie nori šalį sunaikinti. B. Obamai palietus šį delikatų klausimą, Izraelis pasijuto išduotas. Tam įtakos turėjo ir besikeičianti Turkijos vidinė politinė situacija, taip pat ir išorinė politika, neseniai išsiliejusi į tragišką incidentą jūroje. Ministras pirmininkas Recepas Tayyipas Erdoganas, akivaizdžiai tapęs nacionalistų bei islamistų atstovu valdžioje, vis labiau stumia šalį iš sekuliarinės ir demokratinės santvarkos į religinę ir nacionalistinę. Pastaruoju metu jis savo kalbomis atvirai kvietė Europos šalyse gyvenančius turkus ne asimiliuotis, o tapti Turkijos avangardu senoje ir nusilpusioje Europoje, kurioje stipri islamistinė Turkija netrukus vienaip ar kitaip dominuos. Akivaizdu, kad visa tai, be to, fundamentalizmo kilimas pasaulyje, demografinė Europos situacija ir kiti panašūs faktai skatina Izraelį ieškoti naujų sąjungininkų ir permąstyti žydų tautos praeitį, taip pat – žydų ir lietuvių santykius.

Preambulė

Lietuvos žiniasklaidoje (pvz., portale DELFI.lt 2016 m. sausio 7 d.) buvo išplatintas kvietimas jungtis į akciją „Neužmirštuolė“. „Sausio 13-ąją, Laisvės gynėjų dieną, visi Lietuvos gyventojai bus raginami prisiminti kritusius kovoje už laisvę įsisegant vieningą ženkliuką – Neužmirštuolės žiedą. Trečiąkart vyksianti istorinės atminties akcija kasmet auga, tampa vis populiaresnė ir tarp svetur gyvenančių lietuvių. Diplomatinės Lietuvos atstovybės visame pasaulyje taip pat dalins neužmirštuolių žiedus laisvės kovų aukoms atminti“, – rašoma pranešime spaudai.

Siūlome LRT televizijos laidą „IQ presingas“, kurioje laidos vedėjas Egidijus Aleksandravičius diskutuoja su filosofu, poetu ir knygų apie kapitalizmą autoriumi Vytautu Rubavičiumi.

Svarstomi klausimai: kokioje santvarkoje mes išties gyvename, kokie šiandien kapitalizmo veidai ir formos? Ar išsivadavę iš posovietinės erdvės ir veikiami neoliberalių nuostatų gebame išmintingai suvokti šiandienos ekonominius ir socialinius procesus? Kokiose ideologinėse nuolaužose kapstosi mūsų politinis elitas? Kuo labiau verta tikėti: valstybės biurokratų efektyvumu ar naujai besiformuojančio verslo moralybe?

Diskusijos vaizdo įrašą žiūrėkite ČIA.

Šiauliuose Sąjūdžio iniciatyvinė grupė buvo įsteigta 1988 metų birželio 26 dieną, o jos lyderiu išrinktas jaunas architektas Virgilijus Kačinskas, prieš savaitę subūręs kolegas iš miesto projektavimo institutų į pirmąją Sąjūdžio rėmimo grupę „Tautos – tautai“ vardu.

Iki tol aš, kaip ir kiti šiauliečiai, iš Vilniaus individualiai, kiek įgalėdavome, vežėme laisvo žodžio pavyzdžius namo ir dalijomės, o kas sugebėdavo, dar ir daugindavo, tarkime, „Sąjūdžio žinias“, kad kuo plačiau pasklistų informacija, jog Lietuvos šviesuomenė kyla ir kitus kviečia nesnausti.

Kas geriau – truputį nešvarios, gyvenimo vieškeliuose apibraižytos ar uoliai išplautos smegenys? Kas kvailiau – begalinė laisvė be atsakomybės vieniems ar begalinė atsakomybė be laisvės kitiems?

Europietiška civilizacija užaugo krikščioniškoje dirvoje. Patręšė ją giljotinų krauju, sunokino uždraustus laisvės, lygybės ir brolybės vaisius. Laisves nuskynė ir suvalgė visas. O lygybę ir brolybę ant šakos pamiršo. Dabar pūva ir nuodija visą organizmą. Visi talentingai vaidina, kad to nepastebi ir nesupranta.

„Nepriklausomybės sąsiuviniai“ | 2015 Nr. 3

Patriotizmo sąvoka, kaip visi „-izmai“, yra moderno kūdikis, kurio gimimas paprastai siejamas su XVIII a. prancūzų švietėjų, pirmiausiai Žano Žako Ruso, darbais. Švietėjai konceptualizavo patriotizmą kaip pilietinę dorybę, tačiau šios sąvokos turinys skirtingu mastu ir formomis egzistavo ir buvo skatinamas kone nuo pirmųjų politinių vienetų atsiradimo.

Prieš keletą savaičių Delfi žinių portalas paskelbė keletą mėnesių trukusio visuomenės nuomonės tyrimo „Lietuvos įtakingiausieji 2015“ suvestinę. Toks tyrimas, tiksliau sakant, jo rezultatai bet kokioje save reflektuojančioje demokratinėje visuomenėje turėjo sukelti audrą diskusijų. Juk mums kaip ant delno buvo paklotas sąrašas tų, kurie Lietuvoje turi galios svertus, kitaip tariant – valdo šalį, priima sprendimus ar turi įtakos tiems, kurie valdo.

Esama trijų patriotizmo rūšių – tautos, doktrinos ir peizažo. Tautiniam patriotizmui rūpi tik žmonės, gyvenantys tam tikrame peizaže, o pats peizažas jam neįdomus. Doktrininiam patriotizmui nerūpi nei žmonės, nei peizažas, o tik doktrinos sklaida. Ir tik peizažo patriotizme telpa viskas, nes jam priklauso ir oras, ir miškai, ir pelkės, ir žmogus. Juozapas Mackevičius.

Lietuvos istorijoje laikotarpis nuo 1939 metų rugpjūčio 23-iosios iki 1989-ųjų rugpjūčio 23-iosios yra neįkainojama vertybė – skausmas ir džiaugsmas tiems, kurie jį išgyveno, didžiausia laimė tiems, kurie dalyvavo trijų Baltijos valstybių akcijoje,  todėl nekilo ranka parašyti pirminio pavadinimo – „Baltijos kelio akligatvis“. Bet pamąstyti, kur atėjome ar kur link einame mūsų Tikėjimo keliu – verta.

Siūlome prisiminti aktualumo nepraradusį Algirdo Patacko pranešimą, perskaitytą 2010 metų rugsėjo 14–15 dienomis Vilniaus universiteto TSPMI vykusioje tarptautinėje konferencijoje „Demokratijos ir pilietinio sąmoningumo pamokos Lietuvos istorijos lūžiuose“.

Tyrinėjant vakarietiškai suvokiamos demokratijos nesėkmes Rusijoje, dažnai užmirštama rusiškoji – sovietinė – specifika, apskritai sovietinio režimo genezė, jos istorinis, etninis ir kultūrinis fonas, be kurio neįmanoma susigaudyti, kas vyksta šiuolaikinėje Rusijoje. Norime priminti vieną nenaują hipotezę, kuri savotiškai aktualizuojasi tyrinėjant dabartinės Rusijos istoriją – nuo perestroikos, Jelcino iki putinizmo. Ši koncepcija krypsta link minties, kad dabartinė Rusija – savaip – atkartoja anų laikų bolševikinės Rusijos gimimą.