Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Kviečiame į poeto, partizano, „Ateities“ redaktoriaus Broniaus Krivicko 100-mečio minėjimą, kuris įvyks lapkričio 19 d., antradienį, 18 val. teatre „Vilniaus klasika“ (Vytenio g. 6, Vilnius).

Tai tik truputį atgal laikrodį atsukti reikia pagal tą tokį politkorektišką pono Užkalnio pageidavimą: po 1944 m. ar ne apie pusę Vilniaus gyventojų ir buvo užsieniečiai, o jei dar pridėsim „Armijos išvaduotojos“ karius Šiaurės miestelyje ir kitur…

Jūsų dėmesiui siūlome Vinco Kubiliaus ir Aušros Gabalytės reportažus iš tradicinės 17-osios dienos akcijos, skirtos priminti Garliavos šturmą ir Deimantės Kedytės išplėšimą iš gimtųjų namų.

Neringos Venckienės teismo laukimas ir prokurorų priesaikos, kad dabar tai jau jie atsakys į visus klausimus, užgožė labai netikėtą ir džiugią žinią: trisdešimtmetė posovietinės Lietuvos teisėtvarka aplenkė  beveik dešimt kartų ilgiau kurtą JAV teisinę sistemą, o mūsų teismai tapo teisingesni nei amerikiečių! 

Invazinė šimšimų veislė kažkuo panaši į Sosnovskio baščius. Žirnelinių porūšis.

Šimšimai pasigalando dantukus naujiems patiekalams. Užkalnio koldūnais jie šeria liaudį, bet patys jų nevalgo. Dabar užkandai kaip iš dangaus į petelnę jiems nukrito „osminogas“, vardu Venckienė. Piranijos ir visų TV kanalų bei internetinių VSD portalų barakudos paužkandžiaus, ir tada imsis pagrindinio patiekalo – Lietuvos Prezidento. Mėgina pralėkdamos atsikąsti po šmotelį mėsos jau dabar. Žiūri, kaip sureaguos visuomenė. O visuomenė snaudžia žiemos miegu, nors už lango nesibaigia bobų vasara.
Desertui bus valstybės liekanos.

Gitanas Nausėda prabilo apie valstybinį komercinį banką.

1949 m. lapkričio 14 d. Plunksnočių miške (Juodupės valsčius, Rokiškio rajonas) įrengtame bunkeryje kartu su kitais Laisvės kovų bendražygiais žuvo ir poetė Diana Glemžaitė-Bulovienė. Išduoti, bet nepasidavę, atsisakę paklusti laisvos Lietuvos vaikai nuožmaus okupanto buvo paniekinti ir žuvę – kur užkasti jų palaikai nežinoma iki šiol.

Minėdami 70-ąsias Laisvės kovotojos Dianos Glemžaitės-Bulovienės žūties metines kviečiame dar ir dar sykį įsiskaityti į jos nemirtingąjį eilėraštį „Mes mokėsim numirt…“ Parašytas prieš pat mirtį – 1949-ųjų metų vasarą – jis nuskamba ir kaip testamentas, ateinančioms kartoms paliekantis tai, kas brangiausia: tvirtą tikėjimą, neblėstančią viltį, pavergtųjų brolių meilę, ir kaip pranašinga vizija: „O juk bus dar diena, kai pro vėliavų plazdantį mišką / Baltas Vytis pakils ir padangėj aukštoj suspindės!“

Pažinti Dianą Glemžaitę – jos trumpą gyvenimą ženklinusius apsisprendimus – padės ir Raimondos Mikučionytės pasakojimas „Kupiškėnų mintyse“ iš ciklo „Prisiminti negalima pamiršti“.

Mano bičiulis iš Lenkijos, Seimo narys Piotr Uščinski, kuruojantis grupę „Už gyvybę“, surado įdomią statistiką apie požiūrį į tai, kada atsiranda nauja gyvybė.

Gediminas Kajėnas | 8diena.lt

Albinas Kentra-Aušra (g. 1929) tikrąja to žodžio prasme – legendinė asmenybė. Prasidėjus Atgimimui jis buvo pirmosiose gretose – filmavimo kamera fiksavo svarbiausius tų dienų įvykius. Jo vaizdo archyve, kaupiamame nuo 1965-ųjų, kurį sudaro per 20 tūkst. valandų filmuotos medžiagos, įamžintas mūsų kelias į Dainuojančiąją revoliuciją ir tolesni įvykiai iki pat šių dienų. Tačiau tai – tik viena iš A. Kentros veiklos pusių, galima sakyti, viešoji. Būdamas vos 16-os Šilalės krašto miškuose jis davė partizano priesaiką ir liko jai ištikimas per visus kankinimus, lagerį, sovietmetį. Pokario pasipriešinimą ginklu iškeitęs į kitas formas, A. Kentra visą gyvenimą paskyrė kovai už laisvę – miško brolių ir sesių užduoties tęsiniui. Kaip pats teigia, „juk misija įgyvendinama ramiai, nesigiriant, nesitikint nuopelnų pripažinimo, tačiau kasdien nuosekliai dirbant ir vykdant tau skirtą užduotį.“

Jūsų dėmesiui – VU baudžiamosios teisės dėstytojo dr. Remigijaus Merkevičiaus komentaras „Lietuvos ryto TV“ apie šių dienų aktualiją  – teismo sprendimą skirti N. Venckienei dviejų mėnesių kardomąją priemonę suėmimą.