Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Lenkų spauda praneša, kad Vokietijoje atlikta apklausa rodo, kad pasitikiėjimas katalikų bažnyčia Vokietijoje nukrito penkiais procentiniais punktais iki 14.

Sausio 17-ąją prezidentas Gitanas Nausėda atidarė Vytauto Didžiojo universiteto organizuotą konferenciją „Gerovės valstybės kontūrai Lietuvai“. Siūlome jo įžanginę kalbą, kurioje, be kita ko, buvo įvertinta ir ligšiolinės Lietuvos valdžios vykdyta socialinė-ekonominė politika – sukūrusi „gyvulių ūkį“ ji patyrė fiasko.

Gerbiami konferencijos dalyviai,

į Vytauto Didžiojo universitetą mus šiandien sukvietė ne tik giliai išjaustas, bet ir intelektualiai pagrįstas rūpestis dėl šalies ateities. Neatsitiktinai ši konferencija vyksta akademinėje aplinkoje, kuri skatina kelti klausimus, keistis nuomonėmis, ginčytis ir pagaliau prieiti prie tam tikrų išvadų. Galiu tik pasidžiaugti, galėdamas pradėti diskusiją gerbiamų švietimo, ekonomikos, sociologijos, psichologijos, viešojo administravimo ir kitų sričių mokslininkų bei ekspertų apsuptyje.

Vienas aspektas, dėl kurio šiandieninė konferencija man atrodo dar svarbesnė, yra artėjanti šito politinio ciklo pabaiga. Politinis laikrodis negailestingai skaičiuoja paskutines dabartinės valdančiosios koalicijos valandas. Netrukus prasidės intensyvus politinis sezonas, rinkimų batalijos, kuriose mes, manau, privalome gauti atsakymus iš tų partijų, kurios išsirikiuos prie starto linijos ir vilios rinkėją įvairiais pažadais. Turime aiškiai atskirti pelus nuo grūdų ir reikalauti iš partijų tokių sprendimų ir tokių vizijų, kurios mus patenkintų ne artimiausius du ar tris mėnesius, ne tik šį politinį ciklą, bet ir gerokai ilgesniu laikotarpiu. Štai kodėl gerovės valstybės vizija yra labai prasmingas bandomasis akmenėlis, pagal kurį mes galime pasitikrinti, kiek nuoširdžiai mūsų politinės partijos nori prisidėti prie Lietuvos gerovės.

Jei reikėtų išrinkti tą kaltininką, kodėl šiandien esame čia, ko gero, vienas kitas žmogus galėtų besti pirštu į mane. Keldamas gerovės valstybės idėją prezidento rinkimų kampanijos metu, aš siekiau išjudinti permainas. Mažiau nei per pusę metų, praėjusių nuo tos akimirkos, kai daviau priesaiką Tautai ir Tėvynei, gerovės valstybė iš tiesų atsirado daugelio žmonių lūpose. Apie ją vis daugiau kalba žiniasklaida, jos garsiai šaukiasi politikai, ja domisi ir akademikai.

Tačiau vieno asmens, net prezidento, greičiausiai nepakaktų sukelti tą entuziazmo bangą, kuri būtų juntama kiekviename Lietuvos kampelyje. Gerovės valstybė svarbi ne todėl, kad aš ar kas kitas pasakė, kad ji turi būti. Gerovės valstybė svarbi kaip atsakymas į mūsų šalį kamuojančius iššūkius. Gerovės valstybė svarbi todėl, kad jos reikia Lietuvos žmonėms.

Tiesa yra tai, kad turbūt per pastaruosius 30 metų mūsų šalis išgyvena bene sėkmingiausią savo raidos laikotarpį. Per tą laikotarpį mes tikrai iškovojome reikšmingų pasiekimų – to mes negalime neigti. Paklojome tvirtus pamatus nacionaliniam saugumui, įdiegėme teisinės valstybės principus – nors kartais jie ir braška, tą tenka pripažinti, – galiausiai įtvirtinome valstybingumą.

Tačiau daugelis šios valstybės piliečių jaučia, kad to nepakanka, ir įsisenėjusios problemos, kurias mes tik deklaruojame, kad sprendžiame, trukdo valstybei vystytis, o žmogui – jaustis tikruoju tos valstybės šeimininku. Todėl dabar yra tas metas, kai turime pasirinkti, ar tęsti savaiminį ir gana chaotišką šalies vystymąsi, ar susitelkti ir visiems drauge kryptingai siekti aukštesnių europietiško gyvenimo standartų.

Atėjo metas pasakyti, kad padarėme klaidą pernelyg ilgai ekonomikoje leidę klostytis Laukinių Vakarų principams ir santykiams. Ten, kur viešpatauja geriau ginkluoti ir turintys daugiau pažinčių, nelieka vietos mažesniems, silpnesniems – ir mąstantiems apie bendrąjį gėrį. Taigi nėra vietos ir valstybei.

Atėję iš vieno kraštutinumo, neefektyvios ir švaistūniškos sovietinės planinės ekonomikos, metėmės į kitą – pernelyg išaukštinome nematomą rinkos ranką. Tuo metu, kai daugelis panašaus likimo šalių ieškojo pusiausvyros, mes savo sunkiai iškovotą valstybę palikome laikytis bado dietos. Štai kodėl dabar – savotiškas paradoksas – tuo pat metu giriamės, kad nuo įstojimo į Europos Sąjungą sparčiausiai artėjame link BVP vienam gyventojui vidurkio, o, kita vertus, raudonuojame, kad socialinės atskirties rodikliai Lietuvoje yra vieni iš blogiausių visoje Europos Sąjungoje. Mano nuomone, tokia dichotomija labai aiškiai parodo, mūsų ekonominės ir socialinės politikos fiasko. O už ekonominę ir socialinę politiką yra atsakinga valdžia. Tai reiškia, kad ši dichotomija aiškiai parodo ir mūsų valdžios fiasko.

Sausio 27-ajai, tarptautinei Holokausto dienai, paminėti primename Aleksandro Solženicyno (1918–2008), sovietinių gulagų kalinio ir rašytojo, įžvalgą apie gėrį ir blogį ir juos skiriančią ribą. Ištrauka paimta iš jo garsiausio veikalo „Gulago archipelagas“ (daugiau apie jį – kitoje Tiesos.lt publikacijoje ČIA).

Jūsų dėmesiui siūlome Lenkijos prezidento Andrzejaus Dudos kalbą, pasakytą minint Aušvico koncentracijos stovyklos išlaisvinimo 75-ąsis metines.

1945 m. sausio dvidešimt septintąją sovietų kariai išlaisvino vokiečių nacistų naikinimo stovyklą – Aušvico koncentracijos stovyklą. Tai, ką jie ten rado, iki šiol kelia didžiausią siaubą ir reikalauja absoliutaus moralinio pasmerkimo.

Tuomet laisvę atgavo apie 7 tūkstančiai kalinių. Šiek tiek anksčiau, sausio 17–21 dienomis, iš Aušvico koncentracijos stovyklos bei jai priklausiusių kitų stovyklų naciai, rengdami vadinamuosius mirties žygius, evakavo maždaug 56 tūkstančius kalinių į Trečiojo reicho gilumą. Stovykloje liko žmonės-šešėliai, visam laikui sužaloti neįsivaizduojamais fiziniais ir psichiniais kankinimais. Jie per stebuklą išgyveno nežmoniškomis sąlygomis, atlaikė alkį, šaltį, ligas, nepakeliamą darbą, negailestingą mušimą bei pjudymą šunimis, skriaudikų riksmą ir keiksmažodžius. Kai kurie tapo nusikalstamų medicinos eksperimentų aukomis. Kasdien stebėjo aplinkinių – vyrų, moterų, senolių, žmonių su negalia ir vaikų – mirtis. Jie buvo daugybės egzekucijų liudininkai – tarp jų ir tokių, kurias sužvėrėję esesininkai vykdė vien dėl pramogos. Dalis kalinių privalėjo pernešinėti dujų kamerose nužudytųjų kūnus ir juos deginti krematoriumuose, žinodami, kad jų laukia toks pat likimas.

Kodėl klausimas, kur slypi Stalino ir jo valstybinės santvarkos nusikaltimai, toks nepaprastai svarbus? Viena vertus, atsakymas į šį klausimą akivaizdus. Tai ir teroras prieš valstiečius kolektyvizacijos metais,  ir 1932–1933 metų Holodomoras, tai ir Gulagas – darbo lagerių sistema, kur nuteistieji buvo metodiškai naikinami nepakeliamomis vergiško darbo sąlygomis, tai Didysis teroras, 1936–1938 m. pradėtas prieš pačias įvairiausias TSRS gyventojų grupes, tai ir atsakomybė už  Antrojo pasaulinio karo sukėlimą, tai Didžiojo Tėvynės karo nusikaltimai, kai prieš tarybinius piliečius buvo kariaujama pačiais barbariškiausiais būdais, tai nusikaltimai prieš  kitų šalių,  okupuotų stalininio politinio režimo, piliečius. Šį nusikaltimų sąrašą būtų galima tęsti ilgai.

Šiandien VDU vyko konferencija apie gerovės valstybę, kurią atidarė ir skaitė pranešimą ir prezidentas Gitanas Nausėda.

„Valstybėje šeimininkauja galingieji. Jokio kontrakto, jokios derybos tarp turčių ir vargšų nevyksta, nes silpnesnioji pusė yra pastumta į šalį. Ekonominė, mokestinė, socialinė sistema su ilgamete politinių partijų „pagalba“ įtvirtino atskirtį, stabdo valstybės vystymąsi, mažina socialinį teisingumą, politinį pasitikėjimą. Ekonomika auga, atskirtis didėja. Atėjo metas padaryti tam galą.“

Abejonių nelieka – Prezidentas mato aiškiai ir konkrečiai.

Jūsų dėmesiui siūlome prof. Vytauto Radžvilo, vieno iš Nacionalinio susivienijimo iniciatorių, kalbą, pasakytą susitikime su steigėjais Panevėžyje.

1944 m. vasario 27 d. – 2020 m. sausio 12 d.

Eidamas 76-uosius metus mirė seras Rogeris Scrutonas – vienas žymiausių Didžiosios Britanijos filosofų ir publicistų, daugiau nei 50 knygų autorius (žymiausios jų – „The Meaning of Conservatism“ [1980; liet. Konservatizmo reikšmė], „Sexual Desire“ [1986; liet. Seksualinis potraukis], „The The Aesthetics of Music“ [1997; liet. Muzikos estetika], „Our Church“ [2012; liet. Mūsų bažnyčia; „How to Be a Conservative“ [2014; liet. Kaip būti konservatoriumi]), bičiulio Davido Matthews pamokytas muzikos komponavimo pradmenų sukūrė dvi operas – ir libretus, ir muziką.

Įvadinės pastabos. Šiuo tekstu niekaip nenoriu įžeisti ar pasmerkti žmonių, kurie segasi neužmirštuoles, nuoširdžiai ir be jokių šalutinių tikslų pagerbdami Sausio 13-osios nakties didvyrius.
Antra, nesutinku su tais, kurie mano, kad „neužmirštuolininkų“ ir „antineužmirštuolininkų“ kivirčas jau neva yra išsisėmęs, pavėlavęs ir beprasmis, tik be reikalo drumsčiantis šventą Sausio 13-osios aukų atminimą. Toliau bandysiu paaiškinti, kodėl.

Taigi. Sausio 13-oji yra ne šventė, o minėjimas, kaip ir nusako pats žodis, skirtas atminti svarbius praeities įvykius, neleisti jų pamiršti. Šalia Kovo 11-osios tai yra pamatinis naujausios Lietuvos valstybės istorijos įvykis. Nors minėjimų Lietuvos atminimo kultūroje ir atmintinų datų sąraše yra ne vienas, pradedant krikščioniškomis Kalėdomis (Išganytojo gimimo fakto atminimas) ar Velykomis (Jo kančios, mirties ir Prisikėlimo fakto atminimas), tačiau kažkodėl tik šiam minėjimui prireikė specialaus atminimo ženklo, kurių kiti istorinių įvykių minėjimai neturi. Taip gauname tam tikrą tautologiją, vedančią prie klausimo, kam ir kodėl atrodė būtina šį atminimo priminimo ženklą įterpti į jau susiformavusią Sausio 13-osios pagerbimo tradiciją, dargi padaryti jį centriniu? Ar jis tikrai buvo neišvengiamas, o jei taip, kokias funkcijas turėjo atlikti ir tebeatlieka?

Ekscelencijos Lietuvos Respublikos Prezidente, gerbiamieji Seimo nariai, Vyriausybės nariai, Laisvės gynėjai, Lietuvos bažnyčios hierarchai ir taip pat visi, kurie atsilankė iš kitų šalių. I would like to say some words and thank you to those, who came to their embassies in Lithuania from different countries. Congratulations to you. Your contribution to Lithuania is very important, thank you.