Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Grupė vilniečių kreipėsi į Vilniaus m. savivaldybės tarybą prašydami nukelti Petro Cvirkos paminklą. Teksto autoriai, savo kreipimąsi, kuriame išdėstomi ir tokį sprendimą grindžiantys motyvai, paskelbę kaip peticiją, tikisi sulaukti ir kitų gyventojų – ne tik sostinės, bet ir visos Lietuvos – pritarimo.

Šeštoji kolona slepiasi po kūrybos, saviraiškos, žodžio ir visokia kitokia laisve, sąmoningai (nebent tikėsim, kad iš kvailumo) laviruodama ties meno ir realybės riba, rinkdamasi realius istorijos veikėjus ir kurdama realybei priešingus jų paveikslus. Sutapk man taip, kaip taisyklė, iškreiptus į blogąją pusę.

Prieš 33 metus iki šiol neaiškiomis aplinkybėmis įvykusioje autoavarijoje žuvo viena žymiausių Lietuvos dvasinės rezistencijos asmenybių – kunigas Juozas Zdebskis (1929 m. gegužės 10–1986 m. vasario 5 d.).

Jūsų dėmesiui siūlome debatų, vykusių vasario 5 dieną Vilniaus miesto savivaldybėje, vaizdo įrašą.

Nors ir nėra tikslaus, visuotinai priimtino demokratijos apibrėžimo, demokratiška valdymo forma reiškia, kad visi piliečiai turi teisę dalyvauti šalies valdyme, ir ji iš esmės skiriasi nuo valdymo formų, kuriose tokia teisė priklauso vienai klasei, išskirtinei grupei arba autokratui. Savivaldą mes suprantame kaip savivaldybių tarybų teisę veikti vietos žmonių interesais, tvarkant žymią viešųjų reikalų dalį. Tokia turėtų būti demokratiška savivalda, tačiau praktikoje galima pastebėti nemažai reiškinių, kuomet savivalda išsigimsta į „kitąvaldą“, kai žmonės tarnauja valdžiai, o ne valdžia žmonėms.

Kad atkreiptų dėmesį į plačiai šalyje paplitusią problemą, Austrijos Vyriausybė neseniai paskelbė nusikalstamumo statistiką. Statistiniai duomenys rodo, kad daugiau nei pusė visų įtariamų moterų žudikų yra „užsienio kilmės“.

Gerokai stebina į rinkimus susiruošusių vadinamųjų antisisteminių jėgų elgesys. Nekalbama ir juo labiau nieko nedaroma svarbiausiu – kovos dėl viešosios erdvės – klausimu. Nors šis klausimas toks aštrus, kad neapsikentę visuotinio cenzūros siautėjimo apie ją ryžtasi atvirai prabilti pavieniai padoresni ir drąsesni piliečiai. Tuo galima įsitikinti perskaičius jauno ekonomisto pasakojimą (ČIA) apie tikrąjį LRT žurnalistikos „žvaigždžių“ profesinio pasirengimo lygį ir vertybines nuostatas.

Kodėl, tarkime, išpažinti tikėjimą „multikultūriškumu“ ir „multilytiškumu“ arba globalizacijos nešamu išskirtiniu gėriu yra madinga ir pageidautina, o kreipti dėmesį į „vietinę“ kultūrą ar kalbą, ginti „tradicinę“ šeimą yra ir nemadinga, ir nepageidautina? Ir kur dingo viešųjų intelektualų drąsa, kuria jie kadaise garsėjo?

Jūsų dėmesiui siūlome pranešimą, autorės perskaitytą sausio 31 dieną Seime vykusioje konferencijoje „Romualdas Ozolas – valstybės kūrėjas“.

Kaip žinia, esama daugybės žodžio „kultūra“ apibrėžčių. Kultūra gali būti suvokiama tiek normatyvine prasme, kaip lengvai atpažįstamų ir visiems privalomų taisyklių ir normų rinkinys. Tiek ir sociologiškai – kaip tam tikras gyvenimo būdas ar stilius, dėl to net kalbama apie „smurto kultūrą“, „skurdo kultūrą“ ir t.t. Tačiau, sprendžiant iš gausaus Romualdo Ozolo rašytinio palikimo, kultūros sąvoka jam turėjo veikiau klasikinę reikšmę, apibrėžiamą kaip tam tikras unikalus ir ypatingas, iš konkrečios gamtinės tikrovės išaugantis, dvasios pasaulis. Jei civilizacija yra besiveržianti į universalybę, ekspansyvi, tai kultūra visuomet lieka lokali ir linkusi į gyvenimo stabilizavimą, tačiau ne mažiau aistringai ieško pilnatvės ir stengiasi suvokti bei pranokti pati save.

Ištrauka iš V. Sinicos įvado naujai išleistai Romualdo Ozolo straipsnių rinktinei „Pasaulis grįžta namo. Eurorealisto mąstymai“. Nuoroda knygai įsigyti (5 eurai) – ČIA.

Paviršinis Romualdo Ozolo skaitymas veda į paradoksus ir klystkelius. Menkai su jo mintimi pažįstamiems žmonėms Ozolas yra visų pirma arba Sąjūdietis, arba prieš narystę Europos Sąjungoje pasisakęs „euroskeptikas“. Dauguma iki šiol braidžioja seklumoje, skaitydami Ozolą lozungais, kaip politiką, o ne kaip filosofą.