Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Į rugpjūčio 10–11 dienomis Kauno miesto savivaldybėje vykusį tradicinį Lietuvių fronto bičiulių politinių studijų savaitgalį susirinkę Lietuvos ir užsienio lietuvių rezistencinio judėjimo dalyviai, kultūrininkai ir visuomenininkai, kaip rodo renginio pavadinimas „Quo vadis, Lietuva? Ar išliks Lietuva ir lietuviai XXI amžiuje?“, svarstė opiausias Lietuvos problemas, tarp jų – ir pastarųjų metų išpuolius prieš Lietuvos laisvės kovotojus bei jų istorinės atminties ženklus.

Dvi studijų savaitgalio dienas – pranešimų ir diskusijų sesijas – vainikavo Lietuvių fronto bičiulių įsteigtos Laisvės premijos įteikimas ir laureatų paskaitos. Kaip jau skelbėme, 2017 metų laureatu tapo vienas iš  jaunimo sambūrio „Pro Patria“ vadovų Vytautas Sinica, 2018 metų premija buvo įteikta rezistentui, pogrindžio spaudos leidėjui Petrui Plumpai, o 2019 metų laureato diplomas ir premija buvo įteiktas kunigui Robertui Grigui.

Nuoširdžiai sveikiname laureatus! Tegul Tiesos ir Laisvės Dievas laimina jų pastangas įkvėpdamas į Lietuvos jaunimo sielas ryžtą stotis šalia ir uoliai talkinti, o susidūrus su sunkumais ir išbandymais ar gundymais – nesitraukti.

Tikimės, kad ir čia publikuojamas 2018 m. Laisvės premijos laureato Petro Plumpos pranešimas „Laisvė ieško gyvenimo tikslo“ ne tik supažindins su antisovietinio pasipriešinimo Lietuvoje etapais ir formomis, bet ir padrąsins savo laisvę įprasminti darbais Lietuvos labui.

Tiesos.lt redakcijos vardu –
Ramutė Bingelienė

Petras Plumpa. Laisvė ieško gyvenimo tikslo

Bendraujant su partizaninio, o vėliau kultūrinio antisovietinio pasipriešinimo dalyviais, retai kada tekdavo diskutuoti apie LAISVĘ, nors visi už laisvę kovojo. Laisvė buvo kaip savaime suprantamas dalykas, kaip oras, kuriuo nuolat kvėpuojame. Tačiau kaip kvėpavimas gali būti sunkus, taip ir galimybė naudotis laisve gali būti sunki – protui ir sąžinei.

Tiesa ar Tėvynė?
Ir vertybinė dilema šiandien užgriuvo mūsų pečius (net Hamletas turbūt pavydėtų).

Internete jau šmėkštelėjo užuomina, kad iš nacių konclagerio išgelbėtas Jonas Noreika-Generolas Vėtra yra ne tas Noreika, o kitas, visai kitas Noreika, atsieit, KGB bendradarbis, išdavęs per keliasdešimt pogrindininkų. Visai nejuokinga, jei bandytume pasigilinti, kaip pastaraisiais (ypač pastaraisiais) metais, palaikant valstybinėms struktūroms, niekinami mūsų didvyriai, iškraipoma istorija, į pašalius stumiama lietuvių kalba, menkinama tautos savigarba, naikinama gamta ir kultūros paveldas… Kas valdo šiuos procesus? Kas tautos ir valstybės priešams stovi už nugaros? Kam naudinga, kad iš viešojoje erdvėje vis lėčiau skamba žodžiai tauta, Lietuva ir lietuvybė, valstybės ir asmens garbė, pasiaukojimas, teisingumas, patriotizmas?..

Vienas istorikas neseniai man paaiškino, kas yra istoriko kvalifikacija: „Istoriko kvalifikacija susijusi visų pirma su šaltinių kritika ir platesnių istorinių, ne tik Lietuvos, kontekstų išmanymu“.

Tomas Čyvas | „Valstiečių laikraštis“

Uždarydama sinagogą ir keldama ultimatumus dėl Kazio Škirpos bei generolo Jono Noreikos atminimo Lietuvos žydų bendruomenės (LŽB) vadovybė peržengė visas ribas ir pakenkė valstybei tarptautiniu mastu, mano žydų tautybės žurnalistas, Stasio Lozoraičio premijos laureatas Vitalijus Karakorskis.

Prezidentas Gitanas Nausėda šiandien [šeštadienį – Tiesos.lt] pagerbė pirmąjį Prezidentą Antaną Smetoną jo 145-ųjų gimimo metinių proga ir simboliškai pasakė, kad Lietuvos sostinėje Vilniuje jam turėtų atsirasti paminklas. Net labai sutinku su Prezidentu – pats laikas. Gal tai šiek tiek atvėsintų ir įsisiautėjusias aistras istorijos klausimais…

Kai perskaičiau šias Donato Puslio mintis, pirmas nukrėtęs įspūdis buvo: „Kaip šitaip galima?!.“ Kaip galima eksponuoti kančią kaip sąlygą politinėms diskusijoms? Kaip apskritai galima naudoti kančią... svarstymuose apie tai, kokius istorinius veikėjus mums reikia gerbti, o kokius – ne? Aš pasišlykštėjau tokiu veiksmu ne todėl, kad užuojauta kenčiantiems žmonėms yra neteisinga (ji yra teisinga ir morali), bet todėl, kad negalima eksponuoti kančios kaip tiesos pakaitalo. Čia suplakami du skirtingi dalykai: užuojauta ir tiesa.

vaticannews.va

Penktadienį Italijos dienraštis „La Stampa“ paskelbė interviu su popiežiumi Pranciškumi. Dienraščio korespondentą ir blogo „Vatican insider“ koordinatorių Domenico Agasso popiežius priėmė Vatikano Šv. Mortos namuose antradienį, rugpjūčio 6-ąją.

Ko gero, net saugumiečiai Maskvoje sutrikę: kam iš jų priklauso ordinas už Vilniaus mero R. Šimašiaus išpuolį Lietuvoje, supriešinusį ne tik lietuvius, bet ir žydų bendruomenę...

Jei R. Vanagaitės ir E. Zurofo demaršas prieš A. Ramanauską-Vanagą mūsų visuomenę tik dar labiau sutelkė, tai Vilniaus mero vienasmenis sprendimas paniekinti Jono Noreikos-Generolo Vėtros atminimą tarsi įbėrė druskos į negyjančią Lietuvos holokausto žaizdą.

Pastarosiomis dienomis šia tema komentarų tikrai netrūko, todėl iš anksto atsiprašau tų, kuriems atrodo, kad ši tema išsemta. Tačiau, sutikite, ne kiekvieną dieną Lietuvos žydų bendruomenė nusprendžia uždaryti sinagogą, ypač jei kitą dieną persigalvoja. Tai priverčia susimąstyti, ar tokio susipriešinimo priežastis – ne dvejopi standartai ir jų taikymas vertinant vienų ar kitų prisidėjimą prie holokausto Lietuvoje.

vykintokeliai.lt | 2018 m. gruodžio 31 d.

„1919 m. sausio 1 d. [trečiadienį], vokiečiams baigiant kraustytis iš Vilniaus ir 15 val. 30 min. nuėmus nuo Gedimino pilies bokšto savo vėliavą, komendanto pareigas ėjęs [Kazys] Škirpa įsakė komendantūros adjutantui [Petrui] Gužui tuojau vykti į Valstybės Tarybos rūmus, Šv. Jurgio g. 13, ir, išgavus iš rūmų prievaizdo didelę trispalvę tautišką vėliavą, skubiai vykti į Gedimino kalną.