Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Kolektyvinėje homo sovieticus sąmonėje ir pasąmonėje giliai įsišaknijo Vladimiro Iljyčiaus „estetinė“ aksioma: „Iš visų menų mums svarbiausias yra kinas“. Ne literatūra, ne muzika, ne vizualieji menai ir ne teatras, o kinas.

Na, iš tikrųjų kino galimybės kur kas platesnės nei išvardintų meno šakų, nes visas jas ypatingu būdu suima į save vaizdą, tekstą ir garsą. Plius – dinamiką, judėjimą, greitą scenovaizdžių kaitą, planų įvairovę ir šiomis priemonėmis kuriamą judresnę dramaturgiją. Trūksta tik kvapo, bet girdėjau, kad Holivudas jau kuria kino filmus ir su kvapais, kurie sklinda iš žiūrovo kėdės atkaltės, idant būtų pasiekta absoliuti kino meno tikroviškumo iliuzija ir sugestija.

Seimas pritarė parlamento rinkimų kartelės mažinimui. Jei prezidentas šių pataisų nevetuos, per 2020 m. rinkimus į parlamentą pateks partijos, surinkusios 3 proc. rinkėjų balsų, o koalicijoms galios 5 proc. barjeras. Iki šiol partijoms galiojo 5 proc. kartelė, o koalicijoms – 7-ių.

Pateikiame viešą politologų laišką, kuriuo jie kreipiasi į prezidentą Gitaną Nausėdą ir Seimo narius.

Ko išties baiminasi 31-as laišką pasirašęs politologas? Kodėl antradienio pataisos jiems pasirodė tokios grėsmingos?

Jungtinės Karalystės premjeras Borisas Johnsonas, ryžęsis pasitikrinti savo pozicijas pirmalaikiuose parlamento rinkimuose, švenčia pergalę. Po gruodžio 12 d. rinkimų jo vadovaujama Konservatorių partija parlamente turės daugumą: toriams atiteks 365 iš 650 vietų Bendruomenių Rūmuose, arba 38 vietomis daugiau nei absoliuti dauguma (326). Tokių rinkimų rezultatų nebūta nuo 1987 metų, kai šalį valdė Margaret Thatcher.

Pradedu suprasti politikus – jų cinizmą, storaodiškumą kitų kančiai, į kraują įaugusią veidmainystę, nuolatinį pragmatišką naudos skaičiavimą. Net didžiausias idealistas, patekęs į lietuviškosios politikos pelkynus, veikiausiai sunkiai atsilaikytų prieš save išpildančias pranašystes, tą nuolatinį šnypštimą iš visų pakampių – politika, mat, tėra purvas, „lovys“, ne vieta padorumui ir sąžinei. Ilgainiui moraliai atbuktų, gal net pats taptų toks. Arba būtų priverstas trauktis viskuo nusivylęs. Nejučia prisimeni visus tuos politikų gretinimus su pridirbtais pampersais, kuriuos esą reikia reguliariai keisti, su santechnikais, kurie dirba su panašia substancija…

Svarstau, už ką Jungtinėje Karalystėje ketvirtadienį balsuos lietuviškoji diaspora – už Boriso Džonsono torius ar Jeremy Korbyno komunistuojančius leiboristus?

Jūsų dėmesiui siūlome Seimo nario Povilo Urbšio itin kritišką pasisakymą apie Teisėkūros įstatymui siūlomas pataisas, kuriomis neva turėtų būtų skaidrinamas Seimo narių darbas.

Po prof. Rasos Čepaitienės viešo kreipimosi į Trakų rajono merę Editą Rudelienę knygai panieką parodžiusi instaliacija buvo išardyta. Dalijamės profesorės pamąstymu, ką atskleidė šis visuomenės sujudimas – reakcija į gluminantį knygos sudaiktinimą.

Žinot, kiek milijonų valdžia iššvaisto savo pačios reklamai, pavadintai „viešinimu“, „socialiai orientuota reklama“ ir kitomis abrakadabromis? Aš tai nežinau, bet tvirtai galiu teigti – daug.

Prabėgo jau trys dešimtmečiai nuo Ričardo Gavelio „Vilniaus pokerio“. Romanui pasirodžius, pats rašytojas straipsnyje „Antidemiurgas, arba kas yra Vilniaus pokeris“ aiškino: Vilniuje „viešpatauja nyki mongoloidiška mistika, čia negalioja ne tik aristoteliška, bet ir daugiareikšmė reichenbachiška logika. Čia niekas nėra tikslu, niekas nėra realu. Čia kinta viskas – žmonių biografijos, tautų istorijos, netgi kasdieniai įvykiai. Tai, kas nutinka Vilniuje, niekad nenutinka aiškiai ir vienprasmiškai. Vilniuje lūžta pontoninis tiltas per Nerį, į ledinį vandenį sukrinta dešimtys ar šimtai žmonių, jie nebegrįžta namo, jų nebelieka, tačiau, po savaitės pervertę klinikų mirtingumo ataskaitas, nerasite jose nė vieno skenduolio. Niekas nenuskendo, tik nelauktai pagausėjo mirusiųjų plaučių uždegimu… Vilniaus romanas tegali būti painus ir nevienprasmis pokeris.“

Prieš metus ir porą dienų Seimas pritarė Jungtinių Tautų migracijos paktui. Itin gėdingas ir neteisėtas veiksmas, kurio sukakties nereikėtų pamiršti.