Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Savaitgalį praleidau gamtoje, tuo tarpu socialdemokratas Arkadijus Vinokuras, pasitaręs su reguliariai anglų kalba Lietuvą blogiausiomis spalvomis aprašančiu VU dėstytoju Fabio Belafatti, parašė man atsakymą dėl vaiko teisių apsaugos tarnybos. Pasižiūrėjęs komentarus po tekstu matau, kad skaitytojų tokia propaganda neįtikino ir atsakinėti tekstu nėra reikalo.

Gyveni sau žmogus, darbus dirbi, braškes valgai ir vasaros lauki. Ir net neįtari, kad tave bandoma įkišti į kalėjimą!

Turiu prisipažinti, kad FB epochoje aptingau ir nustojau reguliariai lankytis Lietuvos žydų bendruomenės ir kai kurių kitų mane dominančių organizacijų interneto svetainėse. Vis vien svarbiausios tų bendruomenių gyvenimo naujienos šmėsteli jų FB puslapyje ir taip pakliūna į akis.

„Ar žinote, kad koronaviruso simptomas yra sumažėjęs apetitas? Ir sumažėjęs tiek, kad daržovių augintojai, saugotojai ir prekybininkai priversti kreiptis į valstybę ir prašyti kompensacijų, nes kitaip, jei jie negaus jų, jiems ims naikinti pernykštį derlių? Ir jei valstybė jiems nepadės, suprask, neišpirks, tai jie viską ims ir sunaikins. Aišku, dėl koronaviruso aš čia nerimtai, [...] tačiau pati naujiena mane kiek nustebino, ypač dėl to, kad buvau ką tik grįžęs iš parduotuvės ir mano krepšyje buvo kiniškų česnakų, lenkiškų obuolių ir vengriškų svogūnų“, – taip savo naująją repliką „Iš savo varpinės“ apie maisto gamintojų keistoką elgesį matant, kad dėl pasikeitusių vartojimo įpročių ima rastis perprodukcija, pradeda Vitalijus Balkus.

Laisvos visuomenės institutas

Lietuvoje vis dažniau iškyla diskusijos apie George’ą Sorošą ir jo kuriamą „atvirą visuomenę“, tačiau jose pritrūksta konkretumo, o pats Sorošas vaizduojamas kaip mistinis krikštatėvis pasaulio politikos užkulisiuose. Būtent todėl, kad šiame vaizdinyje daug tiesos, prasminga atskirti pelus nuo grūdų ir Sorošo įtaką Lietuvos ir pasaulio politikai pagrįsti faktais.

Ką darys Neringa Venckienė, kai baigsis teismai?

Dalijamės buvusios politikės ir buvusios teisėjos, mamos ir globėjos, teisiamosios ir kalinės interviu, duotu Rūtai Janutienei atgimusioje „Paskutinėje instancijoje“ (OpTV). Kalbėtasi atvirai ir išsamiai – apie slapta paliktą Lietuvą ir gyvenimą Amerikoje, mėginimą pabėgti nuo sargų Lenkijoje, sūnų ir dukterėčią, skyrybas ir prarastą aukštą padėtį visuomenėje.

Dalijamės spontaniška Tiesos.lt skaitytojo reakcija į dar vieną peržengtą ribą – prisidengdami SAM rekomendacijomis garbaus amžiaus žmonėms nesilankyti tose vietose, kur būriuojamasi ir taip padidinti savo galimybes apsisaugoti nuo koronaviruso infekcijos, kai kurie verslininkai ėmė ir uždraudė „garbaus amžiaus žmonėms“ apskritai užeiti į vidų (daugiau skaityti ČIA)...
Klausdami – gal jau laikas viso pasaulio mokslininkams sutelkti jėgas ir sukurti skiepus nuo… nužmogėjimo, nes, kaip parodė neseni įvykiai Europoje, dar taip neseniai, rodos, darniai skandavusioje „daugiau niekados“, natūralus žmonijos imunitetas ir vėl sunyko, siūlome prisiminti ir ankstesnį E. Paškausko straipsnį (pirmąją dalį skaitykite ČIA), viltingai kvietusį pasinaudoti atsivėrusiomis galimybėmis bent kai ką susitvarkyti daug sąžiningiau.

retro

Turėsim greit vasarą. Pasileis vėl Lietuva žemuogiauti ar voveraičių be PVM prie didelio vieškelio jau už eurus. Gal ir pats kas surizikuosit miškan. Ten dar gali susitikt kokį briedį ar erkių kekėm pasišiaušusį elnią. Tie turi karališkus ragus – kuo didesnius, tuo geriau. Ir baisu, ir gražu.

Nacionalinis susivienijimas išplatino pareiškimą, kuriame reikalaujama nedelsiant iš teisės aktų ir institucijų praktikos panaikinti visas vyresniojo amžiaus piliečius diskriminuojančias nuostatas. Šiuo pareiškimu reaguojama į po ministro A. Verygos rekomendacijų prasidėjusį masinį savavališkų „draudimų“ vyresnio amžiaus žmonėms įvedinėjimą valstybės įstaigose ir verslo įmonėse. Ypač aštriai ši problema pasireiškė švietimo įstaigose dirbančiųjų atžvilgiu. 

(1920 m. gegužės 18 d. – 2005 m. balandžio 2 d. )

Dalijuosi su fb Bičiuliais nuotrauka ir istorija iš dabar jau nutolusių 1990-ųjų.

Buvo ruduo, jau paskelbta Nepriklausomybė, atlaikyta SSSR ekonominė blokada. Ir nors Lietuvoje tebestovėjo svetima kariuomenė, iš kremliaus aidėjo grasinimai ir reikalavimai „grįžti į teisinę padėtį iki Kovo 11-osios“ (tada jie, esą, pradėtų derybas) – gyvenimas pamažu keitėsi. Vadavosi iš primestų sovietinių gniaužtų.

Kelioms dienoms sugrįžo bjaurūs orai, paniuro dangus. Bet iš įpročio vis viena išsliūkini pasivaikščioti paneriais. Pro Žvėryno tvenkinius, ant kranto snūduriuojančias antis. Vėjas kerta į veidą kruopas iš prakiurusio debesies. Prisėdi ant nuvirtusio gluosnio. Žiūri į sūkuriuojančią tėkmę. Upei nė motais mus užgriuvusios negandos, baimės ir nerimas – teka sau kaip tekėjusi. Atlaisvėjus karantino varžtams, saulėtomis dienomis čia jau šurmuliuodavo marga publika, šeimomis su vaikais ir augintiniais. Dabar – nė gyvos dvasios, kiek akys rėpia. Vienatvė. Ji manęs visai neslegia ir neerzina. Mano amato žmogui vienatvė yra įprasta būsena, sava, seniai prisijaukinta, net savotiškai maloni prabanga pabūti su savim, leisti nevaržomai tekėti mintims ir nuotaikoms. Savotiškas impresionizmas, sakytum.