Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

„Coca Cola“ rasizmo kursuose darbuotojai mokomi „tapti mažiau baltaisiais žmonėmis“.

Vykstant D. Trumpo apkaltai sausio 13-vasario korporacinė žiniasklaida dirbtinai kėlė bangą apie Kapitolijaus šturmo baisumus.

Siūlome pasiklausyti, ką ir kaip apie Vasario 16-osios Lietuvą kalba Kovo 11-osios Lietuvos jaunoji karta. Išgirskime ir pagrįstą jos klausimą: kodėl Vasario 16-osios Lietuva sugebėjo tiek daug pasiekti („Jau buvome sukūrę nuostabią valstybę, kuri pati kūrė ir gamino lėktuvus…“), ir ryžtą („...tikrai galim tai pakartoti“).

Jūsų dėmesiui siūlome lietuviškai įgarsintą filmą „Plandemija. Indaktarnacija“.

Prezidentą ir Seimą reikia rinkti, ir ministerius skirti iki gyvos galvos, kad titulai būtų paveldimi. Ir jų bobas (ar diedus, kas supras, kaip ten kas ką krutina?) būtinai skirti pavaduotojomis(-jais), kad būtų kas nusprendžia, kaip viską nuspręsti.

Pribloškia A. Maldeikienės ir R. Juknevičienės požiūris į tremtį bei „lėkštas Laptevų istorijas“ praėjus vos kelioms dienoms po Vasario 16-osios.

Lietuvos žmonės nesupranta elementarių dalykų. Pavyzdžiui, kad ir tokio – kodėl centrinė valdžia neperduoda galių laisviau veikti savivaldai, kuri savo žmones pažįsta ir situaciją mato iš arti?

Kodėl nusikalstamos organizacijos užvaldo ištisas valstybes, o jų idėjos tampa priimtinomis gyventojų daugumai? Tokį visai neretorinį klausimą, neseniai uždavė viena jauna istorikė. Tuojau pati ir atsakė – tai vyksta perversmų, okupacijų atvejais. Kas galėtų prieštarauti? Suprantama, kad natūrali žmogaus baimė, noras išlikti pagimdo baisiausius režimus ir diktatūras. Prisitaikoma įvairiausiomis formomis: nuo pasyvaus „stovėjimo po medžiu“, rafinuoto veidmainiavimo iki smurto ir netgi sužvėrėjimo. Žmonijos istorija tokių pavyzdžių matė daugybę. Nereikia ir okupacijų. Užuomazgų, geriau įsižiūrėję, galime pamatyti ir šiandien savo šalyje. Deja, pradžia, kuri atrodo gana nekaltai, dažniausiai ir pražiopsoma.

Parengė Eglė Gatelytė | DELFI.lt

Universitetuose ir kitose mokslo institucijose didėja spaudimas mokslininkams, iškilo rimtas pavojus tyrimų laisvei, nes kairieji, nuolat kalbantys apie įtraukimą ir įvairovę, iš tikro nuosekliai atriboja kitaip mąstančius, – taip anglosaksų akademinėje visuomenėje susidariusią padėtį nusakė vienas žymiausių pasaulio istorikų Niallas Fergusonas.

Pasak jo, už diversiškumo sąvokos slepiasi diskriminuojanti „jėgos politika“. O metęs žvilgsnį į istorinius tyrimus, jis kritikavo „tikėjimo tezes“ ir siekį sumenkinti socializmo bei komunizmo nusikaltimus.

N. Fergusonas, nuo 1980-ųjų dėstęs įvairiuose elitiniuose universitetuose: Kembridže, Oksforde, Niujorke, Harvarde, galėjo iš arti stebėti per pastaruosius 30 metų vykusius didžiulius pokyčius.

„Turiu pasakyti tiesiai ir aiškiai: kairieji užgrobė valdžią“, – konstatavo mokslininkas šveicarų dienraščiui „Neue Züricher Zeitung“ (NZZ) duotame interviu.

Jūsų dėmesiui siūlome sovietmečio disidento Leono Weinsteino komentarą apie tai, kas laikytina didžiausiu JAV Donaldo Trumpo pasiekimu ir kokie sprendimai neleido jam laimėti. Kas ir kaip turėjo / turėtų būti daroma? Kokia tikimybė, kad Amerika ir apskritai Vakarų pasaulis dar turi šansą?