Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

valstietis.lt

Aistroms dėl Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento rinkimų tebekunkuliuojant, paslaugiai pamirštami faktai, kurie visai neseniai įvyko ir anaiptol neišnyko be pėdsakų. Dar 2019 m. gruodžio 6 d. aukštas pareigas užimantys demokratų partijos atstovai, tokie kaip senatoriai Elizabeth Warren, Amy Klobuchar ir Ron’as Wyden’as kartu su Mark’u Pocan’u, parašė oficialų laišką, išreikšdami susirūpinimą dėl įmonių, užtikrinančių rinkimų nešališkumą (tekstas paskelbtas Jungtinių Valstijų Senato puslapyje – jį galima perskaityti štai ČIA).

Ne „Hitleriu“ vadinamas D. Trampas ir ne „nacistais“ apšaukiami jo šalininkai ar respublikonų senatoriai, bet būtent demokratų partijos aukščiausios grandies atstovai susirūpino rinkimų technologijų industrijos pažeidžiamumu ir skaidrumo trūkumu, o taip pat prasta balsavimo mašinų ir kitos rinkimų technikos, programinės įrangos būkle (citata originalo kalba: „vulnerabilities and a lack of transparency in the election technology industry and the poor condition of voting machines and other election technology equipment“). Laiške išvardyti konkretūs atvejai, sisteminės problemos. Pavyzdžiui, kuomet rinkimuose pateikti balsai būdavo skaičiuojami kito kandidato naudai, balsavimo mašinos atmesdavo biuletenius ir t.t. Tai oficialus dokumentas, o ne kiršinančios melagystės „Odesos profsąjungų rūmuose sudegino pusšimtį rusų“ ar „lietuvių snaiperės Kaukaze“, kurias mūsų gimtajame krašte taip mėgstama prisiminti. Atsakyti senatoriams skaitmeninių technologijų įmonės nesiteikė.

Šitoj vietoj man svarbus pats argumentas, o ne koronoviruso reikalai: Vokietijos sveikatos apsaugos ministras (ir valdžios sprendimus ginanti DW medija) naudoja daugumos argumentą.

Miestas pasikloja po kojom lyg nebylus trimatis paveikslas. Galėčiau žiūrėt ir žiūrėt į jį, o tiksliau – į viršum jo slenkančius debesis, kurie nesiliauja ir nesiliaus stebinti formų ir spalvų, šviesos ir prieblandų žaisme. Kartais visa tai pasislepia, tiesiog dingsta. Gyvendama Murmūnuose rūką matydavau labai retai, bet čia jis dažnas svečias, nugramzdinantis visa, kas už balkono lango, į neperregimą drumsto pieno spalvos masę, protarpiais išsilaikančią net ištisą dieną. Tuomet pasijunti lyg izoliuotas nuo visko. Bet tai negąsdina, priešingai, teikia ramybę ir susikaupimą.

DELFI.L

Galbūt kada nors ateityje rimti ir nešališki visuomenės mokslininkai imsis šio laikotarpio, o mūsų ateities kartos – jei kritinis mąstymas apskritai dar egzistuos – į visa tai žiūrės su pasibaisėjimu ir nepatikės: tai vyko Lietuvoje – demokratiškoje šalyje, kuri save laiko kultūringa?

Kaip įpiršti žmonėms tai, ko jie nenori, kas priešinga prigimčiai, tradicijai, įsitikinimams? Tam jie išrado „razinos bandelėje“ principą, kai dokumente apie svarbų ir neginčytiną dalyką įdedi vieną „smulkmeną“, kurią šiuo triuku siekiama realizuoti. Ir visus tos „smulkmenos“ oponentus gali apkaltinti tuo, kad jie tam svarbiam ir neginčytinam dalykui prieštarauja.

Laisvos visuomenės institutas

„Streso metai“ ne visiškai tinkamas apibūdinimas tokiems metams, kaip 2020-tieji. Pasijutę pandemijos, uždarytų mokyklų, prarastų darbo vietų ir rinkimų apsuptyje galėjome laukti stiprių sukrėtimų santuokai ir šeimai. Tačiau neseniai „Washington Post“ paskelbtas straipsnis pranešė keletą geriausių naujienų per gana ilgą laikotarpį. Skyrybų skaičius JAV sumažėjo, o santuokos per pandemiją sustiprėjo.

                                Jūs nešat ryškų šleifą
                                Šios valstybės-kekšės,
                                O siela jos voliojasi purve.
                                                                                                                                    H. D. Toro

norėtųsi, kad šios grubios Henrio Deivido Toro (Thoreau) eilės būtų per ankstyvos sistemai, vadinančiai save Lietuvos respublika.  Apie mūsų valstybės santykinę okupaciją rašiau prieš aštuonerius su puse metų  („Karas prasideda. Okupantai, lauk!“). Okupacijos požymių atsirado gal net daugiau. Todėl šiek tiek dabarties pagyvintą straipsnį siūlau tiems, kas subrendo aštuoneriais metais. Tiems, kurie išdrįs protestuoti, priešintis naujų „sistemos virusų“ bangai. Tai nėra paprasta. Savo piliečiams svetimos valstybės tokius trypia Minske, Berlyne, Paryžiuje… O Vilniuje? Pradėkim nuo Indijos.

Šį pareiškimą pradedu nuo padėkos Lietuvos žmonėms, kurie prieš ketverius metus suteikė pasitikėjimo mandatą Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungai formuoti valdančiąją daugumą, o šiemet spalio mėnesį vykusiuose Seimo rinkimuose išrinko 32 Seimo narius, kurie susibūrė į didžiausią opozicinę frakciją.

Dar mamai būnant kalėjime Čikagoje pas mane buvo atskridę LRT žurnalistai (ne dėl manęs vieno). Jie susirado mane per feisbuką ir nors iš pradžių atsisakiau su jais bendrauti dėl gana akivaizdaus LRT šališkumo, ir ne tik šališkumo, o ir gana lengvai patikrinamos melagingos informacijos skleidimo. Tačiau pakalbėjom, kad gal aš juos per greitai įvertinau, o jie prižadėjo, kad jų laida tikrai pateiks informaciją nešališkai. Susitarėm susitikti.

Visuomeninis transliuotojas toliau prievarta, šiurkščiai tvirtina naratyvą: „Vaikas yra geriausia ką turi visuomenė“.