Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Jei joks galvijas vaiko neužmuša, tai D.Šakalienė mirksi plastmasinėmis akutėmis ir sako, kad tai sistemos pasiekimas. Lygiai taip pat, pagal tokią pat logiką galima teigti, kad jei vaikas komoje ir neaišku, ar gyvens – tai jos kaltė.

Jei kas nežinojo ar pamiršo, kam egzistuoja Lietuvos Konstitucija, labai aiškiai pirmadienį  paaiškino Konstitucinio Teismo pirmininkas Dainius Žalimas: „Konstitucija ir yra tam, kad ji būtų interpretuojama. Ir interpretuojama ne jūsų, o Konstitucinio Teismo“.

Sausio 16 dieną  KTU „Santakos“ slėnyje įvyko susitikimas-diskusija „Prezidentas 2019: keturi mėnesiai apsisprendimui“.

KTU atstovavo Senato pirmininkas Rytis Krušinskas, Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto dekanas Ainius Lašas, Mechanikos inžinerijos ir dizaino fakulteto dekanas Andrius Vilkauskas bei Studentų atstovybės prezidentas Lukas Kijauskas.

Apie kriterijus.  Šiandien kiekvienam žmogui ant galvos griūva tokia gausybė įvykių, kad pradėti kalbą, neaptarus jų atrankos kriterijų, iš viso nėra jokios prasmės. Šiame sraute pinasi ir maišosi patys margiausi įvykiai: dideli ir smulkūs, žymūs ir menkaverčiai, svarbūs ir tušti, realūs ir įsivaizduojami, laukti ir nelaukti, tikėtini ir nepatikimi. Jau nurodydamas šias priešpriešas, atlieku pirminį įvykių vertinimą. Sakau, kad vieni įvykiai yra verti dėmesio, o kiti – ne. Bet toks vertinimas pats yra menkavertis. Kad jis įgytų galios, vertinimai privalo būti kritiški. Graikiškas žodis κριτικός reiškia „sugebantis nagrinėti“, „teisėjauti“. Jis išvestas iš žodžio κριτής (teisėjas). Geras teisėjas yra tas, kuris sugeba teisingai, t. y. nešališkai, objektyviai vertinti. To reikalavimo visiškai neatitinka mūsų žiniasklaidos keliami kriterijai: keliais šaltiniais patikrinti faktus arba tiesiog neigiami vertinti kitų žmonių sprendimus, t. y. peikti, menkinti, žeminti, niekinti, tyčiotis. Kad būtų galima teisingai įvertinti, reikia pasverti (apsvarstyti), patikrinti argumentais (įrodymais) „už“ ir „prieš“. Tik tokiais svarstymais pagrįsti vertinimai gali parodyti, kokie įvykiai yra patys reikšmingiausi valstybės, visuomenės bei žmonijos gyvenimui ir kaip nuo jų priklauso ir atskirų žmonių likimai. Tik tokie įvykiai gali tapti praėjusio laiko iššūkiais, reikalaujančiais rengtis bendram atsakui, kuris padėtų išgyventi sparčiai kintančiame pasaulyje. Bet taip paprastai nebūna. Pirma, iki kraštutinumo individualizuotame pasaulyje žmonės paprastai mąsto individualistiškai ir sprendžia tik savo atskirus uždavinius. Prie jų žmones pririša jų egocentriški interesai, polinkiai ir skoniai. Todėl ir jų dėmesys daugiausia nukrypsta į asmeniškus, smulkius, menkaverčius, viendieniškus įvykius. Antra, bendrieji įvykiai jiems atrodo visai nesusiję su jų kasdieniu gyvenimo, o dažnai net sunkiai suprantami ir todėl jų nedomina. Trečia, net tada, kai pradeda suprasti tą priklausomybę, jie numoja į ją ranka, nes savo menkomis jėgomis jie negali paveikti bendrų dalykų. Ketvirta bendriems reikalams tvarkyti reikalingas sutarimas, o jo pasiekti šiais laikais beveik neįmanoma. Penkta, žiniasklaida sukuria iliuziją, kad žurnalistinės žmonių apklausos, jungiančios visiškai atsitiktines nuomones vieną su kita, atskleidžia tiesą apie gyvenimo realybę. Plintant galvojimui, kad bet koks gautos informacijos (žinių) perdavimas (transliavimą) ir priėmimas yra pažinimas, įsitvirtino masinė „visažinystė“, kurią žymusis britų fizikas ir matematikas S. Hokingas yra charakterizavęs tokiais žodžiais „Žinojimo priešybė yra ne tamsumas, o žinojimo regimybė“.

Išpjauti iš bambuko lazdą, suskaldyti jos galą smulkiais įpjoviais, įstatyti metalinį buteliuką su dagčiu, kuris irgi kainuoja, ir jį pritvirtinti, atvežti aštuonis tūkstančius kilometrų ir parduoti už 75 centus, sumokėjus visus mokesčius visose šalyse? Ir visi jų gamintojai, didmenininkai, vežėjai ir mūsų tiekėjai bei pardavėjai iš to uždirba? Tai kiek, po galais, Kinijoje kainuoja tas deglas – 2 ar 3 centus – ir kiek per dieną jų reikia padaryti, kad galėtum pragyventi?

Antano Vivulskio milinė – meno žmogaus įsipareigojimo kraštui, laisvei ir artimui vienišas ženklas…

fsspx.lt

Kokia puiki jauna auditorija tiesiai prieš mane. Prieš kelias minutes pasikviečiau jauniausią iš jų ir pasakiau jam, kad jei pavargs, gali eiti pamiegoti. Tai taikoma ir likusiai auditorijai. Kartą sakiau pamokslą bažnyčioje, ir ėmė verkti kūdikis. Jo motina nusprendė jį išnešti. Kai ji ėjo prie durų, pasakiau: „Ponia, vaikelis man netrukdo.“ O ji man atsakė: „Ne, ne – tai jūs trukdote vaikeliui.“

Viena moteris nusipirko brangią suknelę, parsinešė ją namo, parodė vyrui sąskaitą, o jis tarė: „Kai matavaisi suknelę, kodėl neliepei šėtonui dingti tau iš akių?“ Ji atsakė: „Liepiau, bet jis atsistojo už nugaros ir sakė, kad iš nugaros suknelė puikiai atrodo.“

Pro Patria

Po Konstitucinio Teismo (KT) sprendimo tapo kaip niekad akivaizdu – Lietuvą gali pražudyti ne kas kita, o mūsų pačių visuomenės nesugebėjimas tarti savo žodžio net tada, kai sprendžiami patys svarbiausi ir dešimtmečiams ar net negrįžtamai Tautos ateitį lemiantys klausimai.

Šiandien vidudienį Seime, kaip ir kasmet, įvyko 1991 m. savanorių Lietuvos gynėjų rikiuotė ir susitikimas. Bendražygių buvau paprašytas pradėti susitikimą Kovo 11-osios salėje malda.

Jūsų dėmesiui siūlome Juozo Valiušaičio video iš šių metų sausio 10 dieną Vilniaus Karininkų ramovėje vykusio vakaro – dokumentinio filmo „Sesuo Nijolė“ premjeros. Scenarijaus autorius ir režisierius – Juozas Sabolius. Kaip rašoma renginio anonse, penkerius metus kurtas „filmas pačios Nijolės Sadūnaitės lūpomis pasakoja neeilinę jos nueito laisvės kovotojos kelio istoriją.“