Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Estija yra: a) mažiausiai religinga pasaulio šalis (tik apie 10 proc. gyventojų lanko bažnyčią (net per šventes); b) estai - labiausiai pasaulyje teatrą mylinti tauta (visų teatrų lankomumas lygus kone 100 proc.; Latvija antroje vietoje); c) estai daugiausiai pasaulyje turi gyvo miško, skaičiuojant vienam gyventojui.

Lietuvos viešoji, o neretai ir akademinė erdvė vis tampa diletantų ir šarlatanų siautėjimo vieta. Tobulas to pavyzdys yra veikėjai, laikas nuo laiko susirengiantys aiškinti visuomenei, kad nacionalizmas yra giminingas ar net tapatus nacizmui, kad nacionalistai yra tik nedrąsūs atsiskleisti naciai.

DELFI.lt

Kalbino Vladimiras Laučius.

Didžiausias mūsų pralaimėjimas per 30 metų, praėjusių po Baltijos kelio, yra tai, kad tapome barbarais svarbiausių idėjų, be kurių neįmanoma tikra politika, srityje.

Taip portalui DELFI sako politikos filosofas, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius Alvydas Jokubaitis.

„Mūsų idėjų pasaulis – vienas skurdžiausių iš viso to, ką aš matau. Tai – mūsų Achilo kulnas, ir jis toks yra nuo tautinio atgimimo laikų“, – teigia profesorius. Jo žodžiais, lietuviai jaučiasi važiuoją paskutiniame traukinio vagone ir nusiteikę tiesiog tvarkytis savo materialinius dalykus: „Jei lietuviai turi sielą (o man kyla įtarimas, kad jie turi sielą), tai nepavyks išsiversti vien su materialiniu mąstymu.“

Pirmą kartą šį tekstą Tiesos.lt skelbė 2013 m. lapkričio 17 d.

„Valstybės gyvenimas tęsiasi, tačiau tądien padarytos žaizdos visuomenės pasitikėjimui negyja ir net yra gilinamos“, – sako sociologas, Vytauto Didžiojo universiteto sociologijos ir politinės filosofijos dėstytojas dr. Andrius Švarplys, paprašytas pilietinio Tiesos.lt portalo pakomentuoti prieš pusantrų metų surengtą Garliavos antpuolį, smurtinį vaiko poėmį ir jo pavertimą „valstybės paslaptimi“.

Po septynerių metų pirmą kartą buvau LRT. Dalyvavau radijo rinkiminėje laidoje. Kalbėjau per kelis kartus gal NET TRIS MINUTES.

Tai be galo kruvina žiauri, tačiau pamokanti istorija. Vos per 4 metus – nuo 1975 iki 1979 metų – Kambodža neteko, skirtingais duomenimis, nuo ketvirtadalio iki trečdalio savo gyventojų, t.y. per 2 milijonus žmonių. 

Ir šalį krauju užliejo ne užsienio priešai ir ne kokie mažaraščiai banditai, o kone geriausią to meto išsilavinimą turėjusio mokytojo suburti jaunuolių, o tiksliau –  dar berniukų būriai.

Mes, tiksliau, aš atsiprašau visų draugų – ypač tų, kurie myli Ralfą, – už suteiktą skausmą.

Taip, šiandien vežiau jį migdyti… Naktį tariausi su dviem klinikomis, kurios galėtų tai padaryti. Ralfo širdį tikrino ir neįtikėtino gerumo žmonių kardiologas, kuris darė viską, kad palengvintų Ralfo buvimą. Susisiekė net su profesoriais Maskvoje.

Pro Patria

V. Laučiaus straipsnis „Sušimašinta Lietuva“ skatina prabilti apie iki šiol Lietuvoje nutylimą problemą. Kovos dėl tautos ir jos laisvės kovų istorinės atminties sunkios, bet tik šitaip ateina praregėjimas. Vis didesnė Lietuvos visuomenės dalis pastebi ir pripažįsta tai, kas daugeliui dar visai neseniai sukeldavo tik pašaipią šypsenėlę. Pradedama įsisąmoninti ir pripažinti, kad V. Putino 6-oji kolona yra ne perkaitusios vaizduotės vaisius.

Anksčiau į pensiją išeidavo, o mus išneš. Į mitingus sueinam, o neužilgo mus vežimėliuose suveš. Toks piktų senių būrelis su vėliavom, nerimstantis dėl lėtai mirštančios valstybės. Jauni praeina su ausinukais ir žiūri kaip į zoologijos sodo gyvūnus – jie susirenka tik dėl varlyčių ir mytiūčių teisių.

Pabūsiu senis, kas dabar belieka – toks ir esu, po velnių, – pabambėsiu ant jaunų. Tais senais, labai blogais laikais, kai signatarai buvo linksmi, medžiai dideli ir amžinasis gyvenimas dar buvo čia, mes nemėgom valdžios ir neapkentėm jos pakalikų. Skundikai buvo visuotinai smerkiami ir neapkenčiami.

Didžiausias pagyrimas jaunam – būti šauniam. Šaunu buvo nesiklausyti jų muzikos, varomos per televizijos dėžes, šaunu buvo turėti savo subkultūrą ir autoritetus, atskirą, nepriklausomą pogrindinį gyvenimą ir vyresniems nesuvokiamas, savas vertybes.

15min.lt: „Tomas Venclova: „Škirpa nusipelnė gatvės ne daugiau negu Paleckis“

Senas tekstas, bet išraiškingas.

Poetas mano, kad „Kazys Škirpa, pataikavęs Hitleriui ir bendradarbiavęs su gestapu, nusipelnė gatvės ne daugiau negu Justas Paleckis, pataikavęs Stalinui ir bendradarbiavęs su NKVD“.