Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Liberalai meluodami šypsosi arklio šypsena, tai jų firminis ženklas, brendas po brendžio, taip sakant. Vis galvoju tamsoj žiūrėdamas į lubas, kai žmona galų gale užmiega – ir iš kur jie tas šypsenas traukia? Tokie geri, šviesūs veidai, oligofrenų šypsenos, ypač kai apsipila ledukais ar dalyvauja bėgimuose už išprotėjusių bepročių sugalvotas beprotybes.

„Mūsų sutartys užtikrina, kad Europoje kiekvienas asmuo yra laisvas būti tuo, kuo nori, gyventi taip, kaip jam patinka, mylėti tą, ką nori, siekti tokių didelių tikslų, kokių tik nori. Aš ir toliau skatinsiu lygybę šioje sąjungoje“, – sakė U. von der Leyen.

Trumpai galima atsakyti: ne tik galima, bet ir reikia. Nors kaip tai padaryti, nuomonės išsiskirs kardinaliai.

Dėl tokio masto skurdo, kada kas 5 valstybės gyventojas skursta, kalti visi. Kaltos buvusios ir esamos valdžios, kurioms neužteko ryžto drąsiai tai naikinti. Vienos į tą skurdą įstūmė sudarydamos jam subujoti šiltnamines sąlygas, o kitos, kaip ir dabartinė, nors nemažai padarė, kad jį sumažinti, bet vis tiek nepakankamai. Kalti valstybės tarnautojai, kurie šiems procesams yra visiškai abejingi, o būtent jie formuoja politikų darbotvarkę. Kalčiausi visų rangų teisėsaugos pareigūnai, kurie ne tik neužtikrina elementaraus teisingumo visiems, bet per visus 30 atkurtos nepriklausomybės metus sukūrė nebaudžiamumo atmosferą vagims kyšininkams ir net patys į ją įlindo. Be to, reikia pripažinti, kad kalti ir patys Lietuvos žmones. Kalti dėl to, kad renka ne tuos, o svarbiausia – nekovoja dėl savo teisių. Juk paskutinis rimtesnis mitingas prieš Andriaus Kubiliaus ir Ingridos Šimonytės skurdinimo politiką, buvo prieš 12 metų (2009 m.). O visi kiti dešimties arba šimtuko pensininkų mitingėliai tai, kaip sakoma liaudyje, padeda kaip mirusiam kompresas… Valdžioje esantys ir tie, kurie turtus bėdžių sąskaita kraunasi, į tokius pasižiūro ir šaiposi. Be to, dar savoje žiniasklaidoje komentuoja: nėra čia to skurdo, nes jei neturėtų ką valgyti, tai šimtai tūkstančių į gatves išeitų. Mūsų žmonių kantrybe, nuolankumu, abejingumu ir susiskaldymu naudojasi tie, kurie jau net asmenininius biurus turi savo pinigams skaičiuoti. Ko gero, taip ir tęstųsi ši skurdo ir Gėdos epopėja. Gėdos, kad tokia kūrybinga, darbšti tauta Europos viduryje XXI amžiuje taip gėdingai nugyventa. Suprantu, kad kai kurie cinikai visus skurstančius jau į asocialius nurašė.

Žmonija progresuoja. Iš kur žinome?

Nors daugeliui iki lempučių, bet yra lempučių filosofija. Mes – vieniši kambariai, kurių viduj lemputė - patys jungiklio nepasiekiam. Būna, kurie įėję įjungia ir viskas nušvinta – tai tavo gyvenimo žmonės.

„NACIJA GĘSTA TUOMET, KAI JI NUSTOJA REAGUOTI Į TRIMITUS. DEKADENSAS – TAI TRIMITO MIRTIS.“
Taip teigia filosofas Emilis Sioranas. O mums trimitas – tai Lietuvos istorija, senolių kultūros, ypač kalbos, išminties pagarba, šventa Vasario 16-oji, partizanų, rezistentų auka. Visos tokios idėjos Vakaruose išplautos, o Lietuvoje visa tai šiandieninių prokurorų ir teisėjų Lietuvos valstybės vardu, M. Ivaškevičiaus žodžiais, paneigta ir simptomatiškai įvertinta „subingalvio“ sąvoka.

Ariogala. Kasmet jų vis mažiau. Buvo ir 30 000 šiame stadione, buvo visai neseniai 5000, dabar – gal tūkstantis. Gyvoji istorija išeina. Su savo vėliavom, dainom, Tėvynės meile ir prisiminimais. Dar galima juos pamatyti, pakalbėti, pajusti tą šviesą akyse. Nė vieno nemačiau pikto.

Tai NE fontanas, tai kitaip vadinasi! Ko ir reikėjo tikėtis – ligų užkrato ir fekalinės taršos šaltinis pačioje sostinės širdyje.

Po ilgiausios pauzės paskambino Dočys ir sako:

– Nuo Antaninių karantinavausi iki šindei.

Bėgti niekur nenubėgant už blaivybę ar pasivaikščioti prieš netoleranciją – tai tas pats, kaip išgerti į sveikatą arba pabadauti prieš badą, prieš tai riebiau pavalgius. Kol geras oras, varysim ryt su antrąja puse dviračiais prieš migrantus, jei miestų neužblokuos. O vakare, jei bus ūpas, su kaukėm nueisim kur nors pasėdėti prieš kaukes, kad Lietuvai būtų geriau.