Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

2020 m. gegužės 27 d.

Šaknys

Rūtos Janutienės knygos „Raudonoji Dalia“ antrąją laidą verta pagirti pirmučiausia už tai, kad nesusitelkiama ties Dalios Grybauskaitės netradicine seksualine orientacija ar ryšiais su KGB (baimindamasi šių klausimų, knygos herojė buvo atmetusi pirmąjį pasiūlymą kandidatuoti į Lietuvos prezidentes). Tik knygos viduryje šmėšteli Rima Kaziliūnienė, po skyrybų net gyvenusi D.Grybauskaitės bute Vilniuje, lydėjusi ją Briuselyje (jodvi pažįstamos nuo Vilniaus partinės mokyklos laikų). Šiuo metu ji įsitaisiusi buvusio D. Grybauskaitės rinkimų štabo vadovo Vito Vasiliausko pašonėje Lietuvos banke. KGB tema dažnusyk lieka knygos potekstėje, tarytum autorė sakytų: akivaizdu, bet prisiekti negalėčiau, galvos neguldyčiau. Be to, D. Grybauskaitė suskubo „pasiskiepyti“  bene pirmojoje savo prezidentinėje spaudos konferencijoje, kai į nekorektišką, bet veikiausiai iš anksto suderintą klausimą, ar ji ne lesbietė ir KGB agentė, atsakė trumpai drūtai: „Ne“.

Dalijamės Seimo posėdžio metu vykusios diskusijos dėl Nacionalinės šeimos tarybos momentais, kurioje per Seimo narių Povilo Urbšio ir Simono Gentvilo akistatą išryškėjo skirtingi požiūriai ne tik į Nacionalinės šeimos tarybą ir jai deleguotas funkcijas – dalyvauti formuojant šeimos politiką ir vertinti, kaip sekasi ją įgyvendinti, bet ir skirtingi požiūriai į šeimą, santuoką bei besilaukiančias moteris:

Per karantiną sustabdė beveik visą sveikatos apsaugą, vadinamąsias planines paslaugas, paliko tik virusinius reikalus, būtiną ir skubią pagalbą, skiepus ir onkologiją. Poliklinikos užsiėmė praktiškai vien nuotolinėmis konsultacijomis, t.y. papliurpimais telefonu ar skaipu, į ligonines nevirusinius guldyta tik kraštutiniu atveju, kai mirtimi vadavosi.

Dalijamės Karolio Venckaus išverstu ir asmeninėje „Facebook“ paskyroje paskelbtu Čikagos laikraščio „Northwest Herald“ pranešimu apie pirmadienį įvykusį Neringos Venckienės teismo posėdį.

Žmogus ne motociklas, kur sulūžus detalei nustoja važiuoti. Medicinoje yra auksinių valandų principas – organizmas savo gedimus pasitaiso pats, jei jam laiku padedi, bet veikti reikia žaibiškai. Praleidus vieną momentą, kai galiojo vieni sprendimai, pasikeičia situacija ir tie sprendimai nebeveikia, galimi kiti, juos praleidus vėl kartojasi tas pats. Bėda ta, kad prasideda negrįžtami procesai ir į buvusią situaciją nebepateksi.

Tokios agresyvios insinuacijos, kaip Arkadijaus Vinokuro „Dešiniųjų demagogų siaubas – vaikų teisės“, jau nėra viešoji erdvė. Tai kvietimas susidoroti.

Los Kaidos slėnis (Valle de Los Caídos ‒ Kritusiųjų slėnis), žuvusiųjų Ispanijos 1936 m. pilietiniame kare atilsio vieta, yra architektūrinis kompleksas, pastatytas Franko valdymo metu netoli Madrido. Šiai nacionalinei šventovei bei religiniam monumentui, pastatytam 1939‒1975 m., priklauso ir mauzoliejus pilietinio karo aukoms, kuriame ilsisi beveik 35 tūkst. kovotojų – tiek nacionalistų, tiek respublikonų; taip pat jame yra benediktinų abatija ir svečių namai.

Baimė

Neseniai teko išklausyti radijo pokalbį, skirtą lietuvių kalbos būklei aptarti. Tai atrodė kaip politinio ir kultūrinio išsiblaivinimo pradžia. Iki šiol tos temos buvo paniškai bijoma. Džiugu, kad atsiranda žmonių, kurie nori ir išdrįsta apie tai viešai kalbėti. Bet vienas dalykas labai glumino: autoritetingi pokalbio dalyviai nenorėjo sutikti, kad jiems rūpi saugoti ir ginti gimtąją kalbą. Buvo matyti, kad šio klausimo vis dar tebebijoma, kad jų sąmonę tebekausto keisti draudimai. Ir ne tik. Buvo atkakliai kartojama, kad lietuvių kalba gerai apsaugota, todėl jokie pavojai jai negresią. Ji paskelbta valstybine kalba, sukurtos tą jos padėtį įtvirtinančios įstaigos, be priekaištų atliekančios savo darbą. Dabar ji gyvenanti pačius geriausius laikus savo istorijoje. Šią gerovę, žinoma, seniausiai ir labiausiai garsina šių įstaigų vadovai. Negi spjausi į dubenį, iš kurio valgai. Bet kuo pagrįsta tokia nuomonė? Aš girdžiu ir skaitau visai kitaip. Ką apie ją galvoja žmonės? Kur jų apklausos? Ir iš kur tas vengimas nusileisti ant žemės? Kodėl nutylima, apeinama ir dailinama realybė. Juk čia mūsų visų bendras reikalas. Nors nusiskundimų, matyt, buvo sulaukta, nes imta įtikinėti, kad nuogąstavimai dėl didžiųjų kalbų įtakos yra niekuo nepagrįsti. Kartu imta girti daugiakalbystę. Bet nė žodžio apie tai, kaip kalbos politikai reaguoja į tą faktą, jog daugelis močiučių jau nesusikalba su savo vaikaičiais.

Sovietmečio disidentai daugybę metų buvo vadinami ekstremistais ir radikalais, nes kalbėjo apie Molotovo-Ribentropo paktą ir juodino šviesią tarybinio gyvenimo tikrovę. Kol pakilus Sąjūdžio bangai nuščiuvusi tauta sužinojo, suprato ir patikėjo, kad jie buvo teisūs.

DELFI.lt

Kai prezidentas Valdas Adamkus atsargiai užsiminė, o prezidentė Dalia Grybauskaitė atvirai prabilo apie Lietuvą užvaldyti bandančius oligarchus, pradėta svarstyti, kas ta oligarchija ir kodėl reikia su ja kovoti.

Dažniausiai girdėjome nuomonę, kad oligarchizacijos tendencijas Lietuvoje liudija atsirandantys verslo, žiniasklaidos ir politikos hibridiniai dariniai – interesų grupės, besinaudojančios tiek užkulisine, tiek vieša (informacijos kanalais skleidžiama) įtaka.