Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

1949 m. lapkričio 14 d. Plunksnočių miške (Juodupės valsčius, Rokiškio rajonas) įrengtame bunkeryje kartu su kitais Laisvės kovų bendražygiais žuvo ir poetė Diana Glemžaitė-Bulovienė. Išduoti, bet nepasidavę, atsisakę paklusti laisvos Lietuvos vaikai nuožmaus okupanto buvo paniekinti ir žuvę – kur užkasti jų palaikai nežinoma iki šiol.

Minėdami 70-ąsias Laisvės kovotojos Dianos Glemžaitės-Bulovienės žūties metines kviečiame dar ir dar sykį įsiskaityti į jos nemirtingąjį eilėraštį „Mes mokėsim numirt…“ Parašytas prieš pat mirtį – 1949-ųjų metų vasarą – jis nuskamba ir kaip testamentas, ateinančioms kartoms paliekantis tai, kas brangiausia: tvirtą tikėjimą, neblėstančią viltį, pavergtųjų brolių meilę, ir kaip pranašinga vizija: „O juk bus dar diena, kai pro vėliavų plazdantį mišką / Baltas Vytis pakils ir padangėj aukštoj suspindės!“

Pažinti Dianą Glemžaitę – jos trumpą gyvenimą ženklinusius apsisprendimus – padės ir Raimondos Mikučionytės pasakojimas „Kupiškėnų mintyse“ iš ciklo „Prisiminti negalima pamiršti“.

Mano bičiulis iš Lenkijos, Seimo narys Piotr Uščinski, kuruojantis grupę „Už gyvybę“, surado įdomią statistiką apie požiūrį į tai, kada atsiranda nauja gyvybė.

Gediminas Kajėnas | 8diena.lt

Albinas Kentra-Aušra (g. 1929) tikrąja to žodžio prasme – legendinė asmenybė. Prasidėjus Atgimimui jis buvo pirmosiose gretose – filmavimo kamera fiksavo svarbiausius tų dienų įvykius. Jo vaizdo archyve, kaupiamame nuo 1965-ųjų, kurį sudaro per 20 tūkst. valandų filmuotos medžiagos, įamžintas mūsų kelias į Dainuojančiąją revoliuciją ir tolesni įvykiai iki pat šių dienų. Tačiau tai – tik viena iš A. Kentros veiklos pusių, galima sakyti, viešoji. Būdamas vos 16-os Šilalės krašto miškuose jis davė partizano priesaiką ir liko jai ištikimas per visus kankinimus, lagerį, sovietmetį. Pokario pasipriešinimą ginklu iškeitęs į kitas formas, A. Kentra visą gyvenimą paskyrė kovai už laisvę – miško brolių ir sesių užduoties tęsiniui. Kaip pats teigia, „juk misija įgyvendinama ramiai, nesigiriant, nesitikint nuopelnų pripažinimo, tačiau kasdien nuosekliai dirbant ir vykdant tau skirtą užduotį.“

Jūsų dėmesiui – VU baudžiamosios teisės dėstytojo dr. Remigijaus Merkevičiaus komentaras „Lietuvos ryto TV“ apie šių dienų aktualiją  – teismo sprendimą skirti N. Venckienei dviejų mėnesių kardomąją priemonę suėmimą.

Užėjus rusams 1940-aisiais, Prezidentas A. Smetona bėgo per sieną į Mozūrus, o po to ir toliau. Bėglys?
Prasidėjus Antrajam Pasauliniam į Lietuvą traukėsi Lenkijos karininkai ir žydai, varomi pogromų baimės. Bėgliai?
Sovietiniai komunistai, Trečias Frontas, jiems prijaučiantis ir NKVD aptarnaujantis kontingentas pakniopstom bėgo į Maskvą, vos tik vokiečiai peržengė Lietuvos TSRS sieną. Bėgliai?

Paklauskime oficialaus ir faktinio (tai landsbergiečių vertinimas) šalies vadovų: kaip jie vertina galimybę, kad kovotojai su pedofilija N.Venckienei jos suėmimo vietoje gresia mirtinas pavojus? Į tą klausimą turėtų atsakyti ir kiti politiniai lyderiai – Seimo pirmininkas, Premjeras, partijų vadai.

Nepriklausomybė, kur nuo žmonių niekas nepriklauso. Valstybė, kurios svarbiausi sprendimai priimami už jos ribų – lėšų kaulintojų ir įsisavintojų savivaldybė, kurią visą tuoj baigs iškloti trinkelėmis.

Štai ką apie LRT propaguojamą surogaciją sako Lietuvos Respublikos įstatymai, kurie, kai kurių liberalų, neva teisinės valstybės adeptų, akimis žiūrint, yra „pasenę, neatitinka šių dienų realijų“ ir todėl ignoruotini:

Kviečiame į poeto, partizano, „Ateities“ redaktoriaus Broniaus Krivicko 100-mečio minėjimą, kuris įvyks lapkričio 19 d., antradienį, 18 val. teatre „Vilniaus klasika“ (Vytenio g. 6, Vilnius).

Gyveno kartą ponai ir runkeliai. Ponams reikėjo, kad juos runkeliai vis ponais išrinktų, todėl ponai vis pažadėdavo runkeliams, kad duos kokių nors dovanų.

Bet štai runkeliai ėmė ir išrinko runkelius, kad ponų nebebūtų. Ir tie tapo ponais, ir ilgai, laimingai sau gyveno, kol pritrūko pinigų, kad galėtų runkeliams duoti dovanų ir nebeatvirstų runkeliais.