Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Vakar mačiau daug ką giriant šį Gabrieliaus Landsbergio interviu, nes jame pasakoma daug dalykų, kurie Lietuvoje akivaizdūs, bet vakariečiams iki šio karo buvo nesuprantami ir net radikalūs. Juk visi suprantame, kad geopolitiškai mes ir Vakarų Europa mąstome skirtingai. Atsižvelgiant į publiką tai tikrai teisingas interviu. Rusija tas labai retas klausimas, kuriuo su TS-LKD galima sutarti.

Tik štai bėda, TS-LKD dėl Rusijos turi ir nuolatos viešai kartoja viltis, kurios atrodo naivios, niekuo nepagrįstos. Tai viltis, kad pakeitus Kremliaus kgbistinį režimą į demokratinį, Rusija taptų sugyvenama šalimi, nebe grėsme kaimynams. Tą kartoja senasis Landsbergis, Kubilius, dabar ir Gabrielius, žodžiu, visi pirmininkai.

Taip manyti nėra jokio pagrindo ir tokia viltis gali tik blogai paveikti Vakarų elgesį Rusijos atžvilgiu. Rusijos imperializmas nepriklauso nuo režimo, tai režimų sėkmė tokioje visuomenėje priklauso nuo gebėjimo atliepti imperinę ambiciją. Joks režimas šitai tautai neprimetė būti agresore, ji pati nori tokia būti ir palaiko imperines ambicijas. Rusijos geopolitinis kodas reikalauja valdyti teritorijas tarp Baltijos ir Juodosios jūrų. Kitaip nebus.

Krymo totorių žurnalisto Aidero Muždabajevo laida, kurioje jis aptaria Lietuvos valstybės, visuomenės ir intelektualų laikyseną Rusijos karo prieš Ukrainą atžvilgiu.

laikmetis.lt

Vienu įtakingiausių Lietuvos visuomenininku laikomas Edmundas Jakilaitis bei politologas Virgis Valentinavičius pasipiktino Lietuvos kritika Vokietijai. Esą karo Ukrainoje kontekste Vokietija daro pakankamai daug, žada gausinti savo pajėgas Lietuvoje, todėl kritikos strėlių į Berlyno pusę leisti negalima.

Viena vertus, keistai atrodo žiniasklaidos korifėjų mėginimai uždrausti kalbėti kokia nors tema. Kita vertus, ar tikrai Vokietija daro pakankamai, o kritika vokiečiams – nepagrįsta?

Vokiečiai nevykdo savo įsipareigojimų?

Tiems, kurie džiaugsmingai trimituoja apie vokiečių sprendimą didinti Lietuvoje dislokuotų pajėgų skaičių, visų pirma derėtų dėkoti ne Vokietijos politikams, o britų premjerui B. Johnsonui. Būtent britų užmojis ne tik visomis priemonėmis padėti Ukrainai kovoti, bet ir principingas britų pajėgų didinimas Estijoje pastatė vokiečius į itin nepatogią padėtį. Vokietija yra priversta didinti pajėgų skaičių ir tęsti savo įsipareigojimus Lietuvai, nes kitaip NATO ir kitų didžiųjų valstybių kontekste atrodytų tiesiog juokingai.

Kitas svarbus klausimas, kurį reikia nuolat užduoti Vokietijai yra „kada“? Abstraktūs Vokietijos užsienio reikalų ministrės pasvarstymai apie tai, kaip jie didins pajėgas, bet, suprantate, dar neva turi pasitarti su visais NATO partneriais, nuteikia nekaip. Britams kažkodėl papildomų konsultacijų, nei remiant Ukrainą, nei didinant savo buvimą NATO Rytų flange, neprireikė. Vokietija tuo tarpu vaizduoja save kaip NATO biurokratijos kankinę.

Klausimas „kada“ svarbus ne tik kalbant apie pajėgų didinimą NATO pasienyje, bet ir elementariame įsipareigojimų vykdyme. Vokietijoje užsakytos Lietuvos kariuomenės pėstininkų kovos mašinos „Boxer“, pas mus vadinamos „vilkais“, vis dar nėra pristatomos laiku (vokiečiai nesilaiko pristatymo terminų). Negana to, kovos mašinose randama defektų, kuriuos būtina taisyti.

Autorius yra politikos filosofas, VU profesorius, vienas Sąjūdžio kūrėjų, Nacionalinio susivienijimo pirmininkas

Nacionalinio susivienijimo bendražygio Lino Karpavičiaus straipsnis ryškiai išsiskiria iš jau beveik neaprėpiamo tekstų apie karą Ukrainoje srauto ne tik tuo, kad jame pateikiama daug plačiajai visuomenei nežinomų faktų. Tokių faktų, kad nieko panašaus nesitikėjusiam ar tik šį tą girdėjusiam apie glaudų demokratinių Vakarų šalių ir despotiškos Rusijos bendradarbiavimą žmogui gali iš nuostabos užgniaužti kvapą. Šis tekstas ypač naudingas tuo, kad jis gali praverti akis ne vienam įpratusiam besąlygiškai tikėti bet kuria oficialiai skelbiama tiesa žmogui. Jame puikiai atskleidžiama, kokia milžiniška praraja gali atsiverti tarp skambių frazių apie demokratijos, laisvės bei žmogaus teisių vertybes ir už jų slypinčios jau ne tik pragmatiškos, bet iš esmės ciniškos prekybos interesais, kai į „neišvengiamas sąnaudas“ įtraukiamas net nekaltų žmonių kraujas.

Nacionalinis susivienijimas visada nuosekliai rėmė Lietuvos narystę euroatlantinėse struktūrose. Tačiau „nuosekliai“ nereiškia „aklai“. Visada laikėmės vidurio kelio tarp nuolankaus ir nemąstančio „euroentuziazmo“ ir provincialaus bei geopolitiškai trumparegiško „euroskepticizmo“. Buvome ir po šių įvykių dar labiau liksime eurorealistai. Ši nuostata iš esmės yra požiūris, kad Lietuvai narystė euroatlantinėse struktūrose yra gyvybiškai svarbi. Tačiau šiame požiūryje nėra „euroentuziastingo“ aklumo ta prasme, kad jis atspindi įsitikinimą, jos šios iš principo naudingos ir reikalingos struktūros nėra filantropų arba, kalbant paprasčiau, geraširdžių tetų ir dėdžių klubas. Tai reiškia, kad eurorealizmas įkūnija aiškų supratimą, jog patekus į turtingiausių ir galingiausių pasaulio valstybių klubą jame vis dėlto reikia tvirtai ir protingai grumtis už lygiateisę ir garbingą vietą prie derybų ir pasitarimų stalo. Ir tai įmanoma padaryti tik būnant ir išliekant valstybe.

Naujame laidos „Už balos“ epizode politologas Vytautas Sinica su JAV lietuviu advokatu Povilu Žumbakiu kalbasi apie JAV politikų reakciją į Rusijos nusikaltimus Ukrainoje, jų nuostabą ir galimus veiksmus, aptaria Lietuvos visuomenės istorines patirtis, neleidžiančias stebėtis taip, kaip stebisi amerikiečiai. Ko galima tikėtis iš Senato priimto lendlizo įstatymo ir ar gali karas paveikti JAV kadencijos vidurio rinkimų rezultatus?

NeRedaguota

JAV, Vokietijos ir Prancūzijos padarytos klaidos.

Besibaigiant Antrajam pasauliniam karui, dar net neįvykdžius Niurnbergo tribunolo nuosprendžio, išmintingi valstybių vadovai (karui besibaigiant, jau turėjome ir tokių, pasižyminčių strateginiu mąstymu) ėmėsi kurti organizacijas, kurios leistų ateityje išvengti naujo karo. Įtikinėti, kad tokios iniciatyvos yra būtinos, nieko nereikėjo: visur plytėjo kruvino viesulo paliktos žaizdos. Dar nebuvo užžėlusi žolė ant neseniai žuvusiųjų kapų.

Praūžusio karo ženklai buvo visur: ant stebuklingai išlikusios trobos sienų, ant šulinio rentinio, ant sužalotų sodo slyvų ir vyšnių kamienų. Būdavo, renki kažkur pagriovyje ką tik prinokusiais žemuoges ir veri jas ant smilgos, kai staiga pamatai pro žolę kyšančią kaukolę. Nieko nebereikia, persigandęs puoli namo, dažniausiai net tų priskintų uogų nepasiėmęs. Negali sulaikyti rankų drebėjimo, o kaukolės akiduobės dar ilgai kiaurai tave veria…

Pirminis tuo metu išryškėjusių lyderių sumanymas buvo sukurti tokias tarptautines organizacijas, kurios išspręstų visus valstybių nesutarimus, neleidžiant įsižiebti karo gaisrui. Bešališkai išnagrinėjus kylančio konflikto dalyvių argumentus, visada galima surasti visus tenkinančius sprendimus. Galų gale tokia tarptautinio sugyvenimo praktika leistų gana sparčiai žengti link bendro nusiginklavimo. Juk kam reikalingos ginklų atsargos, jei nesutarimus galima išspręsti lygiateisiškose derybose, o esant reikalui, numatyti pakopinį net labai sudėtingų sprendimų įgyvendinimą? Kokia prasmė toliau plėtoti naujas karines technologijas? Tokiam tikslui įgyvendinti ir buvo sukurta Jungtinių Tautų Organizacija (JTO).

Jis pabrėžė, kad ši teritorija niekada nebuvo rusiška.

Lenkų generolas, buvęs Sausumos pajėgų vadas Valdemaras Skšipčiakas pareiškė, kad Lenkija turi teisę pretenduoti į „Rusijos okupuotą“ Kaliningrado sritį.

Apie tai praneša Do Rzeczy.

Pradžioje kariškis pasakė, kad Kaliningrado sritis yra teritorija, „kuri tebėra Rusijos okupuota nuo 1945 metų“.

Po to jis pabrėžė, kad ši teritorija niekada nebuvo rusiška, o istoriškai priklausė Prūsijai ir Lenkijai.

Veidaknygė

Skaitydamas šią frazę (NATO, nebijok Rusijos – Ukraina tave apgins) ir matydamas tą paveiksliuką, nusišypsau. Liūdna tą šypsena: juk šiame paveiksliuke ir šiuose žodžiuose yra labai daug tiesos.

Taip, NATO, ES šalys prabudo iš letargo miego ir suprato pagaliau, kokia grėsmę kelia Putino režimas, pradėjo teikti ginkluotę, įvedė jau tikrai rimtas sankcijas Rusijai, bet kiek žmonių gyvybių buvo galima išgelbėti Ukrainoje, jeigu visa tai būtų padaryta, kaip minimum praėjusį pavasarį, kai raginau įvesti Irano tipo sankcijas Rusijai ir pradėti labai aktyviai teikti ginkluotę, Putinui pradėjus grasinti karine jėga sunaikinti Ukrainos valstybę.