Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

„Vaikas nėra Valstybės vaikas, ir laisvoje visuomenėje yra svarbu, kad tėvams būtų suteikta pakankamai didelė autonomijos laisvė nuspręsti, kaip jie įgyvendina jiems priklausančią tėvų atsakomybę.“

Trečiadienį posėdžiavęs Seimo Švietimo ir mokslo reikalų komitetas iš esmės pritarė Švietimo įstatymo papildymui, kad Lietuvoje būtų įteisinta nauja ugdymo forma – ugdymasis namuose, nepaisant Vyriausybės išvados, kad tokios mokymosi formos įteisinimas prieštarautų geriausiems vaiko interesams. Tą pačią dieną dalyvavau LR Seime organizuotoje Ugdymosi šeimoje asociacijos konferencijoje „Teugdo šeimos laimingus vaikus“, kur kalbėjau apie tai, ar iš tikrųjų ugdymas namuose prieštarauja geriausiems vaiko interesams.

Konferencijoje sakiau, jei tai būtų tiesa, tai visa eilė Europos valstybių, kurios yra ratifikavę Vaiko teisių konvenciją, negalėtų turėti ugdymosi namuose, bet jos turi. 2017 m. duomenimis, tokių valstybių buvo 19. Tad ugdymosi namuose forma automatiškai geriausiems vaiko interesams neprieštarauja.

Svarbūs Lietuvos švietimo duomenys – visuomenei ir politikams!

Lietuvoje mažėja ne tik švietimui skiriamas BVP nuošimtis: 2017-aisiais jis buvo mažiausias per visus matavimo metus – 4,9%. Mažėja ir viešųjų išlaidų dalis švietimui: 1995-aisiais ji sudarė 21%, o 2013 – 13%.

Anti-lansdbergizmas Lietuvoje turi kone visuotinį pobūdį, tačiau nepasiduodant emocijoms vis dėl to kyla tokie klausimai:

1) ar apskritai moralu daryti verslą iš vaikų ugdymo?

Prisiminkim, kad moderniųjų laikų švietimas kilo iš egalitarinės idėjos: visi piliečiai yra lygūs, todėl visiems turi būti užtikrintos galimybės išsilavinti. Tai garantavo masinį egalitarinį švietimą.

Kaip žinia, nuo 2020 m. JK įsigalios teisinis reguliavimas, pagal kurį į pradinių mokyklų bendrojo lavinimo programas yra įvedamas dalykas, pavadintas „Santykių ugdymas“ (Relationship education), į kurį yra įtraukti LGBT klausimai, o šios programos lankymas tampa visiems privalomas, be tėvų teisės atsisakyti leisti į ją savo vaikus.

Prisėdau ir atidžiau paskaitinėjau naują Lygių galimybių įstatymo projektą, kurį pati sau parengė Lygių galimybių kontrolieriaus institucija. Pasirodo, projektu ne tik užsimota suteikti galimybę lygių galimybių kontrolieriui kištis į šeimos ir privatų gyvenimą, bet ir į katalikiškų mokyklų ugdomąją veiklą. Yra siūloma naikinti dabar galiojančią išlygą, jog įstatymas „netaikomas švietimo ir ugdymo srityse, jeigu šio įstatymo nuostatų taikymas nesuderinamas su valstybinių ar privačių ikimokyklinio ugdymo įstaigų, bendrojo ugdymo mokyklų ar kitų švietimo įstaigų, kurių steigimo ar juos atitinkančiuose dokumentuose nustatyta, kad jų etosas remiasi religija ar tikėjimu, bendruomenių siekiu ugdyti vaikus religinės bendruomenės ar bendrijos vertybes palaikančioje aplinkoje“. Kitaip tariant, pagal projektą į Lygių galimybių kontrolės sritį papuola visų religinių bendruomenių mokyklų ugdymo turinys, tiek tų, kurias steigė valstybė, tiek tų, kurias valstybė steigė kartu su religinėmis bendruomenėmis, tiek ir religinių bendruomenių įsteigtos ugdymo įstaigos. Nacionalinė katalikiškųjų mokyklų asociacija turėtų sunerimti. Ir ne tik ji.

Prieš mėnesį Kukuraitis viešai pareiškė, kad norėtų įvesti privalomą darželio lankymą visiems Lietuvos vaikams. Tai esą padėtų kovai su skurdu ir socialine atskirtimi Lietuvoje. Nuo to laiko Socialinės apsaugos ministerija facebooke dalinasi statistika apie tai, kaip socialinė atskirtis didesnė ten, kur mažiau lankomi darželiai. Gana komiškai painiojama koreliacija ir priežastingumas… Na bet taip negrabiai bandoma ruošti dirvą šiai idėjai įgyvendinti.

„Canadians who face discrimination every single day in their lives even in the country like Canada…because of their identity*“...

Liberal Left su savo identity politics padarė taip, kad nebeaišku, kuo Kanada skiriasi nuo kokios nors Šiaurės Korėjos, Saudo Arabijos ar Rusijos. Teisinė, demokratinė valstybė, Laisvės ir gerovės šalis, pasirodo, diskriminuoja savo piliečius kiekvieną dieną...

Skiriu Kastalijos mokinių eksperimentinio teatro režisieriui Antanui Maciulevičiui                 
                                           
P I R M O J I   D A L I S:  K U L T Ū R O S   K R I Z Ė

Banalybės. Jeigu mums būtų iškeltas uždavinys surasti didžiausią banalybę, pasakytą viešumoje, tai į vieną iš pirmųjų vietų tikriausiai galėtų pretenduoti mintis, kad mes gyvename greitų permainų laikais. Tas permainas regi visi, ir į jas visi esame priversti reaguoti. Bet kai tik iškeliamas klausimas, kur tos permainos mus veda, sutarti pasidaro neįmanoma. Čia tik dalį žmonių jau tegali patenkinti tokios banalybės: „į priekį“, „į pažangą“, „į laimingą ateitį“. Ne tiek dėl to, kad mes jų sočiai prisiklausėme sovietmečiu. Ir gerai žinome, kuo tai baigėsi. Neliko nei penkmečiais matuojamos ateities, nei atkakliai brukamos „laimės“. Labiau taip atsitiko dėl to, kad moderniosios civilizacijos racionalumas yra ribotas ir per daug lengvai pasiduoda politinių ir turtinių interesų valdymui, todėl neduoda jokių garantijų net artimiausiai ateičiai. Permainos didžiulės, bet jos kyla ne tik dėl kuriančių, bet ir griaunančių jėgų veikimo. Nepaisant to, minėtasis banalybes su pasimėgavimu tebekartoja politikai, oficialių institucijų vadovai, propagandistai, kai kurie verslininkai, didelė dalis mokslininkų, išradėjų  ir jų indoktrinuotų žmonių.

„Prieš vienuolika metų, kai stojo mano sūnus, Vilniaus universitete Matematikos fakultete pasirinkusiųjų matematikos mokytojo specialybę buvo 30, baigė apie 20. Tai normali grupė. Šįmet tokių neatsirado nė vieno. Tarp tūkstančių šalies pirmakursių nėra nė vieno būsimo matematikos mokytojo! Kryptingo, koncentruoto matematikos mokytojo rengimo nebeliko. Akivaizdu, kad su Lietuvos edukologijos universiteto panaikinimu ant švietimo, ant mokytojų rengimo padėtas kryžius. Viskas ištapšnota, išmėtyta – rengs ir tas, ir anas. Kai einu pro buvusį Pedagoginį, man kaskart suvirpa širdis. Ten buvo visko – ir gėrio, ir blogio, bet mokytojų rengimo centrą turėjome. Dabar man, mokytojui, nebeliko net su kuo pasikalbėti. Tarkim, man kyla klausimų dėl buvusių egzaminų kokybės. Ko klausti? Nacionalinis egzaminų centras pats jų nerengia, tik samdo egzaminus parengiančią grupę. Vilniaus universitete katedros nebeliko. Švietimo ir mokslo ministerijoje nežinau nė vieno žmogaus, kuris būtų atsakingas už matematiką.“

Skaityti daugiau ČIA

lithuanian-economy.net

Šiame komentare noriu papasakoti apie tai, kaip (mano supratimu) VU EVAF dekanė bando užgniaužti kritinį mastymą atleidžiant nepatinkančius ar neįtinkančius fakulteto darbuotojus ir apie tai, kokių, tikėtina, ateityje tai turės pasekmių ekonomikos mokslui pačiame fakultete.
Nors šiame komentare mano asmeninė ir labai emocionali patirtis, šio komentaro esmė – ne aš, šiame komentare esmė ne-sistema, kurią formuoja dekanatas ir kuri sunaikins EVAF. Todėl apie tai, kas vyksta, atvirai ir viešai kalbėti – mano pareiga. Nes man universitetas, kaip institucija, rūpi labiau nei mano paties ateities perspektyvos joje.