Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

respublika.lt

Mažėjant Lietuvos gyventojų, nieko nestebina, kad kasmet šalyje mažėja ir bendro ugdymo mokyklų. Maža to, jose trūksta pedagogų. Mokytojams išeinant į pensiją, mokyklos suskato ieškoti, kuo juos pakeisti. Ši padėtis neatsirado per vienerius metus. Liūdina, jog krizė, susidariusi švietimo sistemoje dėl pedagogų trūkumo bei jų kvalifikacijos, tik gilėja.

Apie tai prie apskritojo stalo diskutuoja Seimo narė Vilija TARGAMADZĖ, profesorius Vytautas DAUJOTIS, Vilniaus Užupio gimnazijos istorijos mokytojas metodininkas, Lietuvos istorijos mokytojų asociacijos tarybos pirmininkas Robertas RAMANAUSKAS bei Vilniaus licėjaus direktorius Saulius JURKEVIČIUS. Pokalbį veda žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Statistikos departamento duomenimis, 2014 metais šalyje veikė 1202 mokyklos, o 2021 metais jų liko 957. 2014 metais bendrojo lavinimo įstaigose mokėsi 344 698 mokiniai, o 2021 metais jų liko 327 698. Atitinkamai sumažėjo ir mokytojų. Pernai dirbo 31 079 pedagogai, o 2014 metais jų buvo 37 284. Kas, jūsų manymu, vyksta Lietuvoje, kad mūsų mokyklose trūksta pedagogų tų disciplinų, kurių egzaminai bus privalomi stojant į aukštąsias mokyklas?

V.TARGAMADZĖ: Mokytojų trūkumas jau buvo prognozuotas anksčiau, tačiau laiku nebuvo imtasi priemonių, kurios sustiprintų mokytojo profesijos patrauklumą. Visi žinome, kad reikalinga ne tik kalbėti, jog mokytojo profesija 2025 metais bus prestižinė, bet ir formuoti visuomenės nuomonę apie šios profesijos misiją, jos svarbų indėlį į Lietuvos ateities perspektyvą. Tačiau neretai, užuot pateikus mokytojo veiklos sėkmės istorijas, buvo ir tebėra pateikiamos problemos, parodomi negatyvūs pedagoginės veiklos pavyzdžiai.

Niujorko valstijos teisėja nusprendė, kad Ješivos (Yeshiva) universitetas privalo sutikti su LGBT studentų grupės įkūrimu studentų miestelyje, nors toks klubas prieštarauja religiniams įsitikinimams, kuriais vadovaujasi žydų institucija.

Niujorko apygardos Aukščiausiojo teismo teisėja Lynn Kotler antradienį nusprendė, kad Ješivos universiteto Puikybės Aljansui turi būti „pilnai suteiktos tokios pačios apgyvendinimo sąlygos, pranašumai, įranga ir privilegijos, kokios suteikiamos visoms kitoms studentų grupėms.“

Savo nutarime Kotler tvirtino, kad Ješivos universitetas yra apibūdinamas kaip „švietimo korporacija“, o ne kaip religinė institucija, taigi yra Niujorko miesto antidiskriminacinio įstatymo subjektas, kaip ir kiti pasaulietiniai koledžai ir universitetai.

„Įrašas rodo, kad studentų tikslas lankant Ješivą yra išsilavinimo gavimas, o ne religinės pamaldos ar kokia kita funkcija, kuri savo esme yra religinė,“ – rašė teisėja. „Taigi religija Ješivoje yra būtinai antraeilė švietimo atžvilgiu.“

laikmetis.lt

Konservatyvių pažiūrų amerikietė krikščionė studentė pateikė federalinį ieškinį dėl vieno Ilinojaus universiteto darbuotojų, kurie pažeidė jos pilietines, religines ir žodžio laisvės teises. Studijų metu jos trims kursiokams dėl studentės religinių ir politinių įsitikinimų buvo uždrausta bendrauti su studente.

Maggie DeJong (Megi Dejang), dabar jau buvusi Pietų Ilinojaus universiteto absolventė, teigia, kad bendramoksliai pranešė apie ją universiteto darbuotojams po to, kai ji viešai išreiškė savo konservatyvias pažiūras į krikščioniškąjį tikėjimą ir politiką savo socialinės žiniasklaidos paskyrose ir dalinosi jomis bendraudama su bendramoksliais meno studijų metu.

26 metų DeJong buvo studijavo meno terapiją ir neseniai baigė šias studijas.

Civiliniame ieškinyje teigiama, kad ji studijų metu dažnai dalijosi savo nuomone politinėmis ir religinėmis temomis savo socialiniuose tinkluose, privačiose žinutėse bendraudama su kitais studentais bei dalyvaudama universiteto diskusijose.

Justina Gafurova | respublika.lt

LGBT „bendruomenė“ taikosi vis į jaunesnius. Neseniai buvo pristatytas projektas, kviečiantis moksleivius burtis į LGBT grupes mokyklose. Šilutėje panašus klubas jau veikia. Apie tai išgirdę mokinių tėvai pakraupo ir sako, kad seksualinių mažumų lytinė orientacija tampa priežastimi pulti bendramokslius ir net pedagogus.

Į „Vakaro žinias” kreipėsi Šilutės Vydūno gimnazijos mokinio mama, išgirdusi, kad mokykloje veikia LGBT grupė, o tėvai apie tai nieko nežino. „Kad mokykloje veikia kažkoks LGBT klubas papasakojo sūnus. Pasirodo, apie jį žino visi mokiniai ir mokytojai. Tik nesuprantu, kodėl nežino tėvai?” - stebisi Jolanta (tikras vardas ir pavardė redakcijai žinomi - aut. past.).

Jolanta sako, kad apie LGBT klubą moksleiviams sužinojusi kone atsitiktinai: „Mokykloje vyko susirinkimas, kuriame dalyvavo moksleiviai. Jo metu buvo keičiamasi įvairiomis idėjomis. Vienos mergaitės idėjai nebuvo pritarta, ir ji supykusi užsipuolė vaikus bei mokytoją, sakydama, esą jos idėjai nepritariama dėl to, kad ji yra kitokios orientacijos ir priklauso LGBT klubui. Ji sakė, kad yra diskriminuojama, nes - lesbietė. Nors susirinkime buvo sprendžiami su tuo nesusiję klausimai.”

Spaudimu užsiima ir pedagogai

Pasak Jolantos, apie LGBT moksleivių ir juos palaikančiųjų grupę žino vaikai ir pedagogai, tačiau ne visi tėvai.

„Niekada apie tai nebuvau girdėjusi. Net tėvų komitetas apie tai nieko nežino. Aš, kaip mama, norėčiau, kad tėvai būtų informuojami apie tokius dalykus.

Kai tėvai visoje šalyje reikalauja didesnio skaidrumo valstybinėse mokyklose, JAV Švietimo sekretorius Miguel Cardona pakartotinai išsisuko nuo klausimo apie tai, ar tėvai turi būti informuojami, jei jų vaikas mokykloje patiria „socialinės lyties tranzitą“ (angl. gender transition).

Virtualaus posėdžio metu gegužės 26 d. Cardona pasisakė Namų švietimo komitete dėl paraiškos savo departamento biudžetui 2023 m. Jis ir toliau vengė tiesiai atsakyti, kai respublikonų atstovas Jim‘as Banks‘as (https://www.theepochtimes.com/t-jim-banks )iš Indianos valstijos paklausė, ar, jo manymu, mokyklos turėtų „saugoti moksleivio socialinės lyties tranzito paslaptį nuo jo tėvų.“

„Aš norėčiau atsakyti į klausimus dėl biudžeto, dėl kurio aš ir esu čia“, - atsakė Cardona, bet tik norėdamas, kad Banks‘as atsitrauktų, ir reikalaudamas, kad jam būtų leista paaiškinti Švietimo departamento poziciją šiuo klausimu.

„Jūs prašote manęs finansuoti jūsų biudžetą“, - paprieštaravo Banks‘as. „Tai visiškai tiesiogiai susiję su tuo, kodėl jūs čia šiandien esate.“

Kolega Marius Markuckas kelia labai nepatogų klausimą, kurio Rusijos agresijos kontekste, rodos, dar niekas nekėlė. Politikos analitikų kompetencijos ir lygio klausimą.

Karo pradžioje visas pasaulis stebėjosi agresijos mastais ir pretenzijomis okupuoti kone visą Ukrainą. Niekas nesako, kad reikėjo tai nuspėti. Tačiau dažnų ekspertinių diskusijų turinys buvo baisėjimasis ir smerkimas - tie patys dalykai, dėl kurių taip pagrįstai pašiepiame Vakarų lyderius ir tarptautines organizacijas.

Baisėtis ir smerkti yra tuščias reikalas. O štai suprasti, kas vyksta Rusijoje, Ukrainoje ir - lemiamai svarbu - Vakarų šalyse, būtina.

Marius tekste akcentuoja Radžvilo atvejį. Primena, kad jį TSPMI išėdė atvirai už tai, kad kritikavo ES ir jos neįgalumą, lygino su SSRS jos griūties iškvakarėse. Kaip tik nuo 2016 metų Radžvilas daug viešai kalbėjo apie Macrono-Merkel-Putino paktą, t.y. nerašytą jų solidarumą ir tarpusavio priklausomybę, įtakos zonų dalinimąsi. Pažangūs žmonės (ir ypač ekspertai) sukiojo pirštu lyg girdėtų kliedesius. Prasidėjus karui visi pamatėme, kad Vokietija ir Prancūzija yra pagrindinės Putino atramos Europoje (taip taip, ir Vengrija, bet visi suprantame, ko palyginti teverta šios įtaka).

Praeitą kartą pabandėme labai trumpai, kraštutinai lakoniškai apibrėžti banalybės esmę, pateikiant banalybės raiškos paradigminius pavyzdžius. Dabar žvilgtelėkime į banalybės žemėlapį, keldami sau uždavinį įsižiūrėti į labiausiai imlias banalybei, patogiausias jos telkimuisi vietas, kur banalybė greitai dėl padidintos koncentracijos įgyja tirštesnę nei įprastą konsistenciją, tampa, jeigu leisite taip pasakyti, savotiškomis banalybės krekenomis.

Tokiu privilegijuotu banalybės telkimosi užutekiu šiandien neabejotinai yra universitetas. Kur ne kur, o Lietuvoje tai jau tikrai mūsų dienomis vedantieji šalies universitetai tapo pasileidimo nuosmūkio linkme farvateriais, draugę tą kritimą į nuosmūkio bedugnę pabandant užkalbėti progreso terminais. Būtent šiandieninės Lietuvos universitetuose telkiasi visos naujuoju progresyvizmu besivadinančios pajėgos arba bent didžioji vadinamųjų pažangiečių dalis. Kitas klausimas – ar čia tiražuojama progreso samprata išties yra tokia nauja iš šviežia, kaip kartais mus bando įtikinti mūsų dienų progresyvistai?

Savo laiku Michelis Foucault atkreipė dėmesį į tokį didinantį apsukas reiškinį kaip akademinis marksizmas. Jeigu būtų leista čia persakyti tarp eilučių pasilikusią, taigi iki galo nepasakytą M.Foucault mintį, akademinis marksizmas yra minties sustabarėjimo forma, tarpstanti tarp universiteto sienų. Kita vertus, nekelia abejonių ir tai, kad pastaraisiais dešimtmečiais universitetas tapo privilegijuota akademinio marksizmo telkimosi vieta, kur naujai išperėtas gegužiukas jau išstumdė iš lizdo kitus kiaušinius.

Niekur kitur nepasidėsime, gyvename intensyvėjančio nuosmūkio laikais. XXI amžius atvėrė anksčiau neregėtus nuosmūkio horizontus, kai būtent banalybės totalinė statyba tampa svarbiausiu civilizacinės dinamikos faktoriumi. Taip ir apibrėžkime nuosmūkio eoną, nurodydami, kad čia viską nustelbianti jėga yra pergalingas banalybės žengimas per pasaulį.

Kas be ko, su nauju epochos turiniu neatskiriamai yra susijęs bandymas išvaryti krikščionybę iš mūsų pasaulio, nes krikščionybė, mažiausiai, ką čia prabėgomis galime pasakyti apie tai, yra ontologinės gelmės iškėlimas į kasdienybės vitriną, nebanaliojo virsmo galimybės priminimas. Taigi neatsitiktinai, siaurėjant krikščionybės domenui, banalybės imperija plečiasi kaip biblijinių laikų tvanas, smelkiasi pro visus plyšius kaip nuodingos smalkės.

Klystume, jeigu ir toliau tebegalvotume, kad totalinė banalybės atsiranda tarsi savaime, iš inercijos, tingumo, apatijos, iš nepadarytų darbų.

Žinoma, žmogus pagal savo psichofiziologinę prigimtį yra panardintas banalybės sferoje, o tokio savo defektyvumo atpažinimas yra individualaus atsimerkimo ir prabudimo, labiau autentiško gyvenimo ilgesio pirmasis požymis, tačiau čia kalbame apie totalinę banalybę, kuri yra kuriama mūsų pasaulyje mobilizuojant visus jo resursus, apie tą atvejį, kai mūsų būties defektas yra konstruojamas su baisiu užsidegimu, yra patogiausia netramdomo aktyvizmo pritaikymo vieta, – jeigu norite, mūsų laikų banalybės statybos savo titaniškumu gali prilygti nebent senųjų laikų piramidžių statytojų didingiems užmojams.

Dr. Marius Markuckas yra politologas, filosofijos mokslų daktaras, Nacionalinio susivienijimo narys

Karas Ukrainoje kaip niekada aiškiai atskleidė Lietuvos politikos ekspertų negebėjimą suprasti besiformuojančių geopolitinių tendencijų ir numatyti galimų grėsmingų įvykių, kurie, laimė, vis dar nėra tiesiogiai užgriuvę mūsų šalies. Tuo nebandoma pasakyti, kad tokio masto Rusijos agresija prieš Ukrainą buvo nesunkiai prognozuojama. Daug kas, įskaitant Ukrainos valdžią, laukė karo apskritai, bet beveik niekas nelaukė šitokio.

Prognozuoti tokius dalykus vadovaujantis įprasto proto nuostatomis išties nėra paprasta, jei apskritai įmanoma. Absoliuti dauguma žmonių yra „normalūs žmonės“ ir, kaip sakė nacių koncentracijos stovyklas išgyvenęs prancūzų rašytojas Davidas Roussetas, normalūs žmonės nežino, kad įmanoma viskas. Pasaulis yra (ir taip turi būti) normalių žmonių vieta. „Normalių“ reiškia: tokių žmonių, kurie nesitiki vieną rytą pamatyti karo siaubų.

Tačiau, kad normaliame pasaulyje galėtų ramiai gyventi normalūs žmonės, tarp jų privalo egzistuoti ir toks mąstymas, kuris užbėgtų šiems įprastą žmogiškąją egzistenciją griaunantiems procesams ir neleistų įvykti tokioms tragedijoms, kaip dabar Ukrainoje, ar sugebėtų sušvelninti jų pasekmes. Tai gali tik mąstymas, orientuotas ne į buką nupasakojimą to, kas jau įvyko, bet į tai, kas gali įvykti. Tai tikrasis analitinis mąstymas, vienintelis perspėjantis apie grėsmes ir paaiškinantis, kaip turėtų elgtis pirmiausia politinių sprendimų priėmėjai, kad šių grėsmių būtų išvengta.

Turbūt kaip ir daugelis skaitytojų, puikiai prisimenu Rusijos karinės invazijos į Ukrainą dieną. Iš pačio ryto vykau iš Panevėžio į Vilnių ir visą tą laiką automobilyje klausiausi įvairių radijo programų – apie tai, kur juda Rusijos kariuomenė, kur vyksta intensyviausi susirėmimai, kokios Ukrainos teritorijos yra okupuojamos ir t. t. Faktinių įvykių įvardijimo jūroje nuskambėjo pokalbis su vienu iš Lietuvos politikos ekspertų, kuris rimtu balsu atsakinėjo į klausimą, kaip čia atsitiko, kad Putinas melavo ir ar už tai dabar jis turėtų būti pasmerktas.

Aušra Filipavičiūtė-Navikauskė | Lietuvos krikščionių darbuotojų profesinė sąjunga

Telšių Žemaitės gimnazijos tikybos mokytojos Loretos Raudytės pavardė per visas žiniasklaidos priemones nuvilnijo prieš penkerius metus. Kilo skandalas, kai viena absolventė socialiniame tinkle pasidalijo tikybos mokytojos per pamokas rodytomis skaidrėmis apie homoseksualus.

„Regis, nuoširdžiai ir sąžiningai dirbi savo darbą, santarvėje su aplinkiniais ramiai gyveni, o per dieną tampi didžiausia nusikaltėle. Emociškai atlaikyti tokią puolimo ir smerkimo laviną buvo itin sunku. Jei ne aplinkinių dėmesys ir atjauta, nežinau, kaip visa tai būčiau ištvėrusi”, – sako L. Raudytė.