Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Šlovė drakonui, maištininkas žuvo.

Šlovė diktatūrai, demokratija žūna.

Dar visai neseniai mes bodėjomės putiniška Rusija, jos diktatūra, antidemokratiška prigimtimi, spaudimu kitaip manantiems, išsityčiojimu iš demokratijos.

Tačiau žingsnis po žingsnio mes artėjame Rusijos link ir taip artėjame, kad atrodo lyg kažkokia nematoma ranka mus ruošia inkorporavimui į rusišką erdvę.

Per paskutinius 2 metus mes nuosekliai artėjome link azijietiško monstro ir tapome į jį panašūs kaip broliai dvyniai. Tas pats puolimas kitaip manančių, tas pats mobingas, tas pats stūmimas į visuomenės paraštes.

Neleistinų temų daugėja – daugėja temų apie kurias negalima, negražu, nepadoru kalbėti. Nors jos oficialiai nėra uždraudžiamos, bet diskutavimai tam tikrose temose tampa negero tono ženklu bei gali nulemti tam tikrą išstūmimą į visuomenės paraštes.

„Aš susidūriau su tuo, kad mes turime moksleivių, kurie tapatinasi su gyvūnais, o vieną atvejį galiu patvirtinti 100 procentų“.

Ontarijo valstijos Renfriu (Renfrew) apygardos mokyklų tarybos (RCDSB) pirmininko pavaduotojas papasakojo LifeSiteNews, kad gandai, jog vaikai „identifikuojasi“ su gyvūnais, yra tiesa.

„Aš susidūriau su tuo, kad mes turime moksleivių, kurie tapatinasi su gyvūnais, o vieną atvejį galiu patvirtinti 100 procentų,“ – ketvirtadienį interviu portalui LifeSiteNews telefonu patvirtino RCDSB pirmininko pavaduotojas Deividas Kaizeris (David Kaiser).

Sakydamas, kad jis visiškai remia saviraiškos laisvę, Kaizeris tiki, kad vaikas, pasirinkęs tapatintis su gyvūnu, peržengia tos laisvės ribas. Jo nuomone, mokyklų taryba turėtų užtikrinti, kad vietose būtų palaikymo sistemos, padedančios šiems sutrikusiems vaikams.

„Aš nemanau, kad tai normalu,“ – sakė Kaizeris LifeSiteNews. „Aš nemanau, kad vaikai mąsto normaliai ar natūraliai, jei jie stovi prieš savo bendramokslius klasėje ir tapatinasi su gyvūnu. Jaučiu, kad tai reikalauja pagalbos.“

Autorius yra teisininkas, Nacionalinio susivienijimo valdybos narys

Netoli mano gyvenamosios vietos esančiame Paluknyje dėl ŠSMM vykdomos mokyklų tinklo optimizacijos vajaus susiformavo itin skaudus pūlinys.
Ten turime dvi iš esmės viename mokyklos pastate veikiančias mokyklas: lenkiškąją Longino Komolovskio gimnaziją ir lietuviškąją Medeinos gimnaziją. Abi jos, griežtai taikant 2021 m. ŠSMM priimtas Mokyklų, vykdančių formaliojo švietimo programas, tinklo kūrimo taisyklių patvirtinimo taisykles turėtų užsidaryti, nes nė viena, net ir pritaikius taisyklėse numatytą išimtį, leidžiančią tam tikrais atvejais sudaryti tik vieną gimnazijos klasę, neturi 21 mokinio.

Sakysite klausimas yra paprastas - sujungti jas į vieną ir problema išspręsta. Tačiau čia išlenda tautinis klausimas, jis - visada politinis, reikalaujantis diplomatinio delikatumo. Tačiau bėda ta, kad aistras kursto vietos politika. Visiems žinoma, jog Longino Komolovskio gimnazijos direktorė yra politiko Jaroslovo Narkievičiaus giminaitė. Šis politikas per 2021 m. Trakų rajono savivaldybės mero rinkimus metė iššūkį liberalų kandidatui Andriui Šatavičiui, ir vos nelaimėjo. Šito Trakų liberalai nepamiršo.

Jungtinės KaraIystės informacijos komisaro biuras (ICO) pareiškė, kas pagal Informacijos laisvės įstatymą tėvai neturi teisės peržiūrėti lytinio švietimo medžiagos, pateikiamos mokykloms išorinių organizacijų.

Hatchamo koledžo vaikų tėvai paprašė prieigos prie pamokų skaidrių, kurias naudoja Seksualumo mokymo mokykla (SOSE), tačiau ICO pasirinko ją apsaugoti, teigdamas, kad tai pakenktų lytinio švietimo teikėjo „intelektinei nuosavybei“.

Jei pamokos taptų viešos, mokyklos galėtų naudotis jų medžiaga už ją nesumokėjusios, kas pakenktų SOSE finansams.

Autorius yra istorijos mokytojas, Nacionalinio susivienijimo valdybos narys

Rugsėjui nueinant Naujamiestyje susitikau seniai nematytą vieną savo pačių pirmųjų auklėtinių, ne ką jaunesnį už mane ir jau stipriai apšarmojusia, kaip ir mano, barzda. Pasišnekučiavom. Ir staiga jis man uždavė klausimą: „Ką, auklėtojau, jaučiat artėjant Mokytojo dienai?“ Prisipažinsiu, nors paprastai neieškau žodžio kišenėje, bet tąsyk taip ir nesumojau, ką konkrečiai atsakyti. Atsipirkau, pareikšdamas, kad dar tebeturiu ugnelės mokyti vaikus, kad jie man neleidžia belaiko susenti… tikrai nebuvau nenuoširdus. Visada taip galvojau, visada tai jaučiau… ir visgi: „Ką, auklėtojau, jaučiat artėjant Mokytojo dienai?“

Jau kuris laikas vaikštau su šiuo klausimu, nesurasdamas to vienintelio teisingo, išsamaus atsakymo, kaip įpratęs aiškiai, konkrečiai atsakyti į ugdytinių užduodamus klausimus. Lyg tas garsusis klausimas: „Quo vadis, homini?“ mane griaužė ne vieną dieną, kol virto šiuo tekstuku. Šįsyk nepretenduoju į konkrečią kritiką ar analizę. Tiesiog lyg išpažintis, ką jaučiu.

Jaučiu, kad kaip ir per visus trisdešimt tris mokytojavimo metus ir šių metų spalio 5-tą dieną mokiniai neš savo ugdytojams gėlių, mokyklų aktų salėse bus mokinių koncertai, į elektroninius paštus bus persiųsti Švietimo ministrės, merų, seimo narių sveikinimai, sveikinimai pasipils veidaknygėje… Bus šventė ar bent jau bus jos regimybė.

Jau turėjau ne vieną progą atkreipti dėmesį į tai, kad šių metų vasarą vadinamosios Nacionalinės pažangos tarybos prie Lietuvos vyriausybės susirinkime perskaitytame Vilniaus universiteto rektoriaus Rimvydo Petrausko įžanginiame pranešime keliama užduotis iki 205O metų galutinai atsikratyti Lietuvos atpažinimo nacionalinių ženklų, forsuojamas reikalavimas totaliai sunaikinti lietuvišką tautinę tapatybę, ištrinti ją visiškai iš atminties.

Taip čia yra suprantama pažanga iš didžiosios raidės, nors daugeliui iš mūsų tai tikriausiai primena apgailėtiną užsižaidimą lėkštos antiutopijos variacijose ir labiausiai nešvankų iš galimų antikonstitucinį akibrokštą.

Ne pro šalį bus dar kartą pastebėti, kad net komunistinių laikų bonzos nedrįsdavo taip begėdiškai menkinti nacionalinio žmogaus užsiangažavimo nei dabartinis VU rektorius, bandydamas įpiršti mintį, kad tautinis sentimentas yra istorinė atlieka, trukdanti pažangai, o kultūra, ugdanti tautinį identitetą, yra bjaurus nesusipratimas, to paties R.Petrausko įrašomas į didžiausių nuodėmių sąrašą.

laikmetis.lt

Giorgia Meloni taps kita Italijos ministre pirmininke, todėl dabar kyla klausimas, ar jos pergalė gali pakreipti ir ES istorijos tėkmę.

G. Meloni jau seniai yra Vengrijos ministro pirmininko Viktoro Orbano sąjungininkė, nes jiedu sutaria įvairiais aspektais, pavyzdžiui, masinės migracijos ir šeimos vertybių klausimais. Vengrija, kaip tauta, šiuo metu įkūnija ryškiausią ES dominuojančios kairiosios ir liberaliosios ideologijos atmetimą, todėl ES pirmenybę teikia V. Orbano vyriausybės pašalinimui ir jos pakeitimui palankesne Europos Komisijai. Italija, staiga atsidūrusi Vengrijos užnugaryje, turi didžiulių geopolitinių svertų ir bent jau šiuo metu gali sutrukdyti siekti ilgalaikio ES tikslo – federalinės supervalstybės, grindžiamos atviromis sienomis, genderizmu ir multikultūriškumu.

ES tęsia planus nubausti Vengriją 7,5 mlrd. eurų sumažindama finansavimą, tačiau, Romoje suformavus naują vyriausybę, Briuseliui tikriausiai bus daug sunkiau taip šiurkščiai nubausti Vengriją. Naujoji Švedijos konservatyvioji vyriausybė taip pat gali būti labiau linkusi užstoti Vengriją, jei Italija, trečioji pagal dydį ES ekonomika ir viena iš bloko steigėjų, taip pat protestuos prieš šį žingsnį. Prieš sankcijas gali pasisakyti ir daug mažesnių šalių, nebūtinai pritariančių Vengrijai, bet susirūpinusių dėl savo suvereniteto Europoje, kurioje dominuoja Prancūzija ir Vokietija.

laikmetis.lt

Dešimtmečius Serbijos religiniam švietimui daugiausia vadovavo Serbijos Ortodoksų Bažnyčia. Dabar Helsinkio žmogaus teisių komitetas Serbijoje (HCHRS) nori, kad tai būtų sustabdyta, taip pat kad būtų atsisakyta visų mokyklinių dalykų, susijusių su „tikybos mokslu“.

Neseniai išplatintame komiteto kreipimesi teigiama, kad Serbija turi panaikinti tikybos pamokas, jei nori įstoti į ES.

Ši komitetas taip pat mano, kad Serbijos Ortodoksų Bažnyčia yra „netolerantiška, antidemokratiška ir uždara“ institucija, kuri „negali ir neturi auklėti“ naujos kartos.

Kaip išeitį savo mokykloms komitetas numato štai ką – jo manymu, „geresnė visuomenė prasideda nuo bažnyčios ir religijos atskyrimo nuo mokslo ir valstybės“.

Rūta Lankininkaitė | lrt.lt

Lietuviškoms mokykloms Lenkijoje trūksta finansavimo, iš vietos nejuda ir vadovėlių leidyba lietuvių kalba. Kol kas neišspręstas ir lietuviškos mokyklos steigimas Suvalkuose. Punsko valsčiuje esančiai mokyklai gresia uždarymas.

Šeštokams vyksta biologijos pamoka – vadovėliai lenkiški, pamoka vyksta lietuvių kalba. Pasak mokytojos, šeštokai iš lenkiškų vadovėlių mokosi chemijos, matematikos. Tik lietuvių kalbos iš lietuviško.

„Mokytojui yra nemažas iššūkis, nes reikia turėti omenyje mokiniai, kurie jaunesnėse klasėse, jiems sunku versti iš lenkų į lietuvių kalbą ir iš lietuvių į lenkų“, – pastebi Seinų „Žiburio“ gimnazijos mokytoja Danutė Valukonytė.

Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba - tokia ideologinė kontora su 20 darbuotojų, kurių 17 moterys (lygios galimybės) - paskelbė raginimą mokyklų uniformų neskirstyti pagal lytis, ne tik mergaitėms leisti dėvėti kelnes (kas ir taip leidžiama), bet ir berniukams - sijonus. Juk gal berniukai nori sijonų.

Atrodo, pasijuoktume iš tokių „problemų“, bet Vilniaus miesto savivaldybė reaguoja rimtai ir viešai sako, kad būtinai atsižvelgs ir sieks, kad miesto mokyklose uniformos būtų laisvai pasirenkamos. Kad berniukai gautų teisę į savo sijonus. Tiesa, net Laisvės partijos valdoma savivaldybė pripažįsta, kad tokios „problemos“ iki šiol per 10 Šimašiaus valdžios metų nesprendė, nes nebuvo jokių ženklų, kad kam nors to reiktų - niekas nesiskundė. Bet gal reikia paskatinimo, gal ir noras atsiras. Kelios ideologijų pagraužtos influencerės, mačiau, jau ir Lietuvoje augina belyčius vaikus, berniukus sijonėliais nuo mažumės rengdamos. Poreikis tad priaugs.

Du dalykus reikia pastebėti šioje situacijoje: