Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Skiriu Kastalijos mokinių eksperimentinio teatro režisieriui Antanui Maciulevičiui                 
                                           
P I R M O J I   D A L I S:  K U L T Ū R O S   K R I Z Ė

Banalybės. Jeigu mums būtų iškeltas uždavinys surasti didžiausią banalybę, pasakytą viešumoje, tai į vieną iš pirmųjų vietų tikriausiai galėtų pretenduoti mintis, kad mes gyvename greitų permainų laikais. Tas permainas regi visi, ir į jas visi esame priversti reaguoti. Bet kai tik iškeliamas klausimas, kur tos permainos mus veda, sutarti pasidaro neįmanoma. Čia tik dalį žmonių jau tegali patenkinti tokios banalybės: „į priekį“, „į pažangą“, „į laimingą ateitį“. Ne tiek dėl to, kad mes jų sočiai prisiklausėme sovietmečiu. Ir gerai žinome, kuo tai baigėsi. Neliko nei penkmečiais matuojamos ateities, nei atkakliai brukamos „laimės“. Labiau taip atsitiko dėl to, kad moderniosios civilizacijos racionalumas yra ribotas ir per daug lengvai pasiduoda politinių ir turtinių interesų valdymui, todėl neduoda jokių garantijų net artimiausiai ateičiai. Permainos didžiulės, bet jos kyla ne tik dėl kuriančių, bet ir griaunančių jėgų veikimo. Nepaisant to, minėtasis banalybes su pasimėgavimu tebekartoja politikai, oficialių institucijų vadovai, propagandistai, kai kurie verslininkai, didelė dalis mokslininkų, išradėjų  ir jų indoktrinuotų žmonių.

„Prieš vienuolika metų, kai stojo mano sūnus, Vilniaus universitete Matematikos fakultete pasirinkusiųjų matematikos mokytojo specialybę buvo 30, baigė apie 20. Tai normali grupė. Šįmet tokių neatsirado nė vieno. Tarp tūkstančių šalies pirmakursių nėra nė vieno būsimo matematikos mokytojo! Kryptingo, koncentruoto matematikos mokytojo rengimo nebeliko. Akivaizdu, kad su Lietuvos edukologijos universiteto panaikinimu ant švietimo, ant mokytojų rengimo padėtas kryžius. Viskas ištapšnota, išmėtyta – rengs ir tas, ir anas. Kai einu pro buvusį Pedagoginį, man kaskart suvirpa širdis. Ten buvo visko – ir gėrio, ir blogio, bet mokytojų rengimo centrą turėjome. Dabar man, mokytojui, nebeliko net su kuo pasikalbėti. Tarkim, man kyla klausimų dėl buvusių egzaminų kokybės. Ko klausti? Nacionalinis egzaminų centras pats jų nerengia, tik samdo egzaminus parengiančią grupę. Vilniaus universitete katedros nebeliko. Švietimo ir mokslo ministerijoje nežinau nė vieno žmogaus, kuris būtų atsakingas už matematiką.“

Skaityti daugiau ČIA

lithuanian-economy.net

Šiame komentare noriu papasakoti apie tai, kaip (mano supratimu) VU EVAF dekanė bando užgniaužti kritinį mastymą atleidžiant nepatinkančius ar neįtinkančius fakulteto darbuotojus ir apie tai, kokių, tikėtina, ateityje tai turės pasekmių ekonomikos mokslui pačiame fakultete.
Nors šiame komentare mano asmeninė ir labai emocionali patirtis, šio komentaro esmė – ne aš, šiame komentare esmė ne-sistema, kurią formuoja dekanatas ir kuri sunaikins EVAF. Todėl apie tai, kas vyksta, atvirai ir viešai kalbėti – mano pareiga. Nes man universitetas, kaip institucija, rūpi labiau nei mano paties ateities perspektyvos joje.

„Kultūros barai“ | 2019 (5)

1971 metai. Rugpjūtis. Palo Alto. Kalifornija. Stanfordo universitetas. Už lango 23–25 laipsniai pagal Celsijų. Nėra per karšta. Jokio lietaus. Vietos laikraštyje skelbimas: „Reikalingi koledžo studentai vyrai psichologinei kalėjimo gyvenimo studijai. $15 per dieną už 1–2 savaites pradedant Rugpj. 14.“

minfo.lt

Praeitą savaitę Lenkijai patenkinus prieglobsčio prašymą, mama su kūdikiu tapo pirmaisiais pabėgėliais iš Norvegijos nuo Antrojo pasaulinio karo laikų.

Lietuvos jaunimas, mokytojai ir universitetų profesoriai vis dar tiki, kad švietimas yra visų politinių partijų, mūsų švietimo sektoriaus vadovų prioritetas. Svarbiausias jų darbo, jų egzistencijos reikalas. Juk švietimas – būtina investicija į mūsų valstybės ateitį, mūsų jaunuomenės protingos gyvybės garantija. Gyvenimo namuose, Tėvynėje garantija. Vaikai ir jaunimas yra šalies didžiausias turtas. Lietuvos ateities, vadinasi, ir istorinė prasmė.

Skambinkite Šakalienei ir Žiobienei: tegul važiuoja gelbėti sužaloto vaiko! Kodėl Vaikų teisių įstatymas niekaip neapsaugo nuo bendraamžių smurto!?

Buvusi ministrė siūlo paimti iš šeimos vaikus ir tais atvejais, „kai, pavyzdžiui, vienas iš turimų tėvų suserga ir gydymosi laikotarpiu negali rūpintis vaiku“. Tai – tolesnis ieškojimas, kaip sako dabartinis ministras, „geriausių vaiko apsaugos ir pagalbos šeimai sprendimų“. Juk iš tiesų, jei motina susirgo sloga ar, neduokdie, gripu, tai gali būti rimtas pavojus net šešiolikmečio gyvybei. Seime tebesitęsia ginčai, kaip apibrėžtina sąvoka „smurtas prieš vaiką“. Dabartinis ministras pažymi, kad „smurto sąvokos yra nekeičiamos, ir fizinis, ir psichologinis smurtas, į tai įeina ir fizinės bausmės, yra draudžiamas“ (citatos iš „delfi.lt“). Ar nebūtų paprasčiau tiesiog priimti įstatymą dėl privalomos tėvų meilės savo vaikams ir nusiplauti rankas?

Jūsų dėmesiui siūlome pranešimą, autorės perskaitytą sausio 31 dieną Seime vykusioje konferencijoje „Romualdas Ozolas – valstybės kūrėjas“.

Kaip žinia, esama daugybės žodžio „kultūra“ apibrėžčių. Kultūra gali būti suvokiama tiek normatyvine prasme, kaip lengvai atpažįstamų ir visiems privalomų taisyklių ir normų rinkinys. Tiek ir sociologiškai – kaip tam tikras gyvenimo būdas ar stilius, dėl to net kalbama apie „smurto kultūrą“, „skurdo kultūrą“ ir t.t. Tačiau, sprendžiant iš gausaus Romualdo Ozolo rašytinio palikimo, kultūros sąvoka jam turėjo veikiau klasikinę reikšmę, apibrėžiamą kaip tam tikras unikalus ir ypatingas, iš konkrečios gamtinės tikrovės išaugantis, dvasios pasaulis. Jei civilizacija yra besiveržianti į universalybę, ekspansyvi, tai kultūra visuomet lieka lokali ir linkusi į gyvenimo stabilizavimą, tačiau ne mažiau aistringai ieško pilnatvės ir stengiasi suvokti bei pranokti pati save.