Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Raimondas Navickas | Veidaknygė

Nuteisti valstybės išdavikai ir priešo šnipai mokys būsimus JAV valstybės tarnautojus? Harvardo universiteto akibrokštas atskleidžia, kaip antiamerikietiškasis leftizmas užvaldo Ameriką.

Po dviejų Barako Obamos kadencijų leftizmas tiek įsigalėjo JAV spaudoje bei universitetų pramonėje, kad kokiu nors jų akibrokštu nustebinti sveiko proto nepametusį žmogų atrodo sunku. Visko matėme.

Pro Patria

Kas įvyko?

Liepą žiniasklaidoje nuvilnijo radžviliada – studentų prašymo/skundo dėl Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) profesoriaus Vytauto Radžvilo „euroskeptiškų“ pažiūrų istorija. Instituto administracijos 9 magistrantai paprašė Radžvilo kursą iš privalomo padaryti pasirenkamu. Motyvuota, kad kursas nesusijęs su Europos studijomis, per platus, „dėstytojo euroskeptiškos pažiūros iškreipia supratimą apie Europos Sąjungą“, o „išsakomas subjektyvus požiūris į ES neleidžia susipažinti su platesniu akademiniu diskursu“.

Pirmuosius du teiginius būtų galima mėginti argumentuoti, nors tai nebuvo padaryta. Paskutinieji du, kaip bežiūrėsi, yra tiesiog skundas dėl dėstytojo pažiūrų.

Veidaknygė

Mokslas padeda atsakyti į daugelį didžiausių iššūkių, su kuriais susiduria visuomenė, įskaitant klimato kaitą, sveikatos apsaugą, maisto saugumą ar aplinkos elektromagnetinę taršą, bet jis paprastai perteikiamas specialia kalba recenzuojamuose mokslo žurnaluose, kurių dauguma žmonių niekada neskaito.

propatria.lt

Dar vasarą pasklidusi žinia, kad Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute dėstančio profesoriaus Vytauto Radžvilo kursas apie Europos idėją magistrantams iš privalomo yra daromas pasirenkamuoju, susilaukė didelio atgarsio visuomenėje. Šis sprendimas priimtas po to, kai dalis Europos studijų magistro programos studentų kreipėsi į Instituto direktorių Ramūną Vilpišauską prašydami pakeisti kurso statusą.

Prašymą pateikę studentai jį grindė ideologiniais motyvais: nurodoma, kad dėstytojas pateikia subjektyvų požiūrį į Europos Sąjungą ir taip neva neleidžia susipažinti su platesniu akademiniu diskursu, maža to, teigiama, kad dėstytojo euroskeptiškos pažiūros iškreipia supratimą apie ES. Įsitikinti, kad tai grynai ideologiniai motyvai yra labai paprasta – tereikėtų paklausti: o koks gi būtų tas „objektyvus“ požiūris į ES ir ką apskritai reiškia „iškreiptas ES supratimas“? Šių paprastų klausimų, be abejo, būtų visiškai pakakę atmesti ideologiškai angažuotą studentų skundą dėstytoju ir jo dėstomais dalykais, tačiau to padaryta nebuvo – kurso statuso iš privalomo į pasirenkamą keitimas, kad ir kaip jį dabar traktuosi, šiuo atveju yra ne kas kita kaip nuobauda ideologiškai „neteisingam“ dėstytojui.

Tai, sakot, universitetas netampa dvasios aušvicu? Nu gal ir ne, bet McDonald’su – neabejotinai.

Šįmet Vilniaus universitete štai tokios naujovės, ir apie jas kalbėsiu iš filosofijos studijų perspektyvos.

1. Jau trejus metus bakalaurantai studijų programos komitetui teikia pageidavimus ir siūlymus atskirti Platono ir Aristotelio filosofijos kursą į du atskirus, nes tokie gigantai privalo būti studijuojami išsamiai ir atskirai. Vietoj to – šįmet į krūvą sumesti kiti, daug mažiau nei minėtieji filosofai vienas su kitu susiję mąstytojai – vietoj atskirų radosi bendresni ir dėl suprantamų priežasčių akivaizdžiai paviršutiniškesni kursai: Augustinas ir Akvinietis | Descartes’as ir Kantas | Locke’as ir Hume’as. Galimybė susipažinti su kiekvienu iš šių autorių yra mažinama, mažėja dėmesys bei paskaitų ir seminarų santykis kiekvieno atžvilgiu. Kokia prasmė iš didžiausių žmonijos protų studijų padaryti McDonald’są? Atspėjote: efektyvumas, optimizacija, rinkos ir apskritai verslo modelio tolesnis diegimas ir stiprinimas, etc.

Reikalingos priemonės Ukrainos karių meno terapijai tęsti – kviečiame prisidėti.
Потрібні засоби арттерапії для продовження допомоги Українським вбійцям.

Meno terapijos projektas kariams, grįžusiems iš karo zonos, Dnepro karo ligoninėje pradėtas 2014 metais. Dažnai kariams sudėtinga adaptuotis taikioje visuomenėje.
Проект арттерапії для військовослужбовців, що постраждали у зоні АТО, народилася під час мого пребування у військової лікарні міста Дніпро у 2014 році. Військовим, після повернення з війни, становлюється важко адаптуватися у мирному суспільстві.

Veidaknygė

Saulėtą penktadienio rytą atgijusių mokyklų kiemai nušvis veidais ir žiedais. Mažiausieji nedrąsiai glaustysis prie mamos šono, didesni smalsiai dairysis į vasarą vėl ūgtelėjusius klasiokus, o virš nekantrių galvų jūros sklandys tie kasmet skambantys mokytojų žodžiai apie pirmąją raidę.

Rugsėjo pirmoji yra viena gražiausių švenčių. Žinių ir naujo starto diena. Ji taip pat – viena tų datų, kuomet ypač ryškiai galime pajusti tautos nykimo tempą. Nykumą, kuri apima, kai išvyksta dar vienas klasės draugas, palikęs tuščią suolą ir blėstančius prisiminimus.

Pro Patria

Ko gero, vienas didžiausių liberalios visuomenės paradoksų yra nesibaigiantis jos laisvėjimas bei įvairiausio plauko teisių daugėjimas, o kartu – vis didesnį nerimą kelianti patyčių problema. Pastarosios aštrumą vargu ar kas galėtų neigti: populiarūs šio susirūpinimo ženklai Lietuvoje yra Vaikų linijos organizuojama kampanija „Savaitė be patyčių“, mokyklose diegiama „Olweus“ bei kitos patyčių prevencijos programos. Bėda ta, kad toks elgesys yra kovą su padariniais, o ne priežastimis. Patyčias ir kitokį asocialų elgesį gali skatinti daugybė veiksnių, pradedant agresyviais charakterio bruožais ar tam tikromis trauminėmis patirtimis asmeniniame lygmenyje, baigiant visuomenės ydomis, kurios suteikia reiškiniui masiškumą. Viena tokių kaip tik ir išplaukia iš jau minėto liberalios visuomenės paradokso: liberalus auklėjimas yra tiesus kelias į patyčių kultūrą.

Milda Kniežaitė | „Lietuvos žinios“

„Galima sukurti patrauklią mokymosi aplinką ir mokytojas gali būti charizmatiškas, bet pagrindas, vaikai, ir atskaitos taškas – turime pradėti mokytis, ir aš iš jūsų turiu reikalauti, kad parodytumėte savo žinias ir gebėjimus“, – prieš ankstesnių mokslo metų pradžią „Lietuvos žinioms“ sakė Vilniaus licėjaus direktorius Saulius Jurkevičius. Jo mintys aktualios ir šiandien.