Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Šią savaitę buvo numatomas Seimo Peticijų komisijos posėdis, kuriame turėjo būti svarstoma mano su bendražygiais parengta Peticija dėl būtinybės atšaukti 2018 m. liepos 1 d. įsigaliojusią „vaikų paėmimo“ iš šeimų tvarką (toliau – Peticija). Tačiau L. Kukuraičio ministerija nesugebėjo laiku atsakyti nei į Peticijos argumentus, nei į pateiktus pasiūlymus. Tad viskas nusikelia į kovą.

Dalijamės Česlavo Okinčico, politiko, diplomato, teisininko ir Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro, atviru laišku Vilniaus universiteto bendruomenei, išplatintu veidaknygėje. 2017 m. balandį išrinktas išoriniu Vilniaus universiteto tarybos nariu, atstovaujančiu teisinės, politinės, socialinės, ūkio, finansų ir administravimo sistemų plėtros interesų sričiai, Č. Okinčicas laiške išdėsto motyvus, kodėl balsavo prieš rektoriaus pateiktą 2019 m. VU biudžeto projektą.

Šiemet Šv.Kalėdos nusisekė. Tolokai nuo namų gyvenanti atžala nepagailėjo atostogų dalies, paskutinę minutę nusipirko tokiu metu laiku tradiciškai brangų bilietą, paliko mylimą žmogų darbuotis ir atskrido pas mus tam, kad turėtume galimybę sutikti Kūčių vakarą ir atšvęsti Kalėdas šeimoje, be jokių Skype konferencijų ir distancinių palinkėjimų.

Buvo netikėta ir labai smagu. Šurmuliuodami su seneliais prie šventinio stalo įsileidome į pokalbius apie laikus, kai vieni buvo sveiki, kiti jauni, o treti - maži.

„XXI amžiuje pastebimai pasikeitė pasaulio, žmogaus ir visuomenės vertybės…“ – teigia mūsų Švietimo ir mokslo ministerija. Ir kaip šio žaibiško pasikeitimo įrodymą pateikė naują lietuvių kalbos ir literatūros sampratą.

Dovilė Cicėnaitė-Kaveckienė | Šiaulių universitetas | etaplius.lt

Prof. K. Župerka: „Turiu vilties, kad, Šiauliuose naikinant savarankišką universitetą, bet išsaugant atskiras aukštosios mokyklos specialybes, būsimos institucijos vadovai išmintingai išsaugos ir lituanistikos potencialą, kurtą ilgus dešimtmečius, jį panaudos, sakysim, mokytojams lituanistams ir viešosios kalbos, administracinių bei mokslinių tekstų redaktoriams rengti. Tokiam darbui turime mokslo visuomenės pripažintų, puikių pedagogų, dar galutinai neišsklaidytų vidurinės kartos dėstytojų mokslo daktarų“.

Šiemet sukako 70 metų, kai Šiauliuose įsteigta aukštoji mokykla. Šiaulių universiteto pirmtaku tapusiame Mokytojų institute viena iš trijų katedrų, veikusių nuo pat pirmosios dienos, buvo Kalbų ir literatūros. Būtent čia studijuoti tik baigęs mokyklą skubėjo profesorius habil. dr. Kazimieras Župerka, kuris Šiaulių aukštajai mokyklai paskyrė per 60 savo gyvenimo metų: ir studijavo, ir dėstytojavo, ir vadovavo Lietuvių kalbos katedrai.

Dar būdamas mokiniu eilėraščius pradėjęs rašyti K. Župerka pasakoja, kad mokytojai jį ragino stoti į žurnalistiką, mat rašydavo ir straipsnius į rajono laikraštį. Vis dėlto lietuvių kalbos puoselėjimas ir knygos nuo pat jaunų dienų profesoriui buvo vertybė. Kalbininkas prisimena, kaip vaikystėje jų neturėjęs iki to meto, kai į kaimą atklydo nuo tremties bėganti šeima.

Veidaknygė

Kauno savivaldybės taryba leido miesto mokyklose platinti anketą. Su jos turiniu nesupažindino net balsavusių tarybos narių.

Dalijamės psichologės Ramunės Murauskienės pokalbiu su vaikais – dar nesuaugusiais ir jau suaugusiais.

Kviečiame žiūrėti šį video su savo vaikais, kad tai, kas vyksta šiuo metu Lietuvoje, taptų dar viena galimybe susitikti kitą, esantį šalia, ir atrasti tai, kas darytų mus visus stipresnius.

Televizija, radijas, purvasklaida taip išplovė žmonėms smegenis, kad imta kalbėti visiškai ne apie esminius dalykus. Viešoj erdvėj, ką ir begirdim, tai „galima pliaukštelti ar ne galima“, kas iš vis nėra esmė šioje temoje, o tik liaudies mulkinimas ir įvėlimas į diskusijas apie nieką, taip suskaldant visuomenę, kuria itin lengva manipuliuoti.

Lietuvių žemės ūkio inteligentijos likimo klausimu

Parengta pagal pranešimą, perskaitytą konferencijoje „Sugrąžinkime „Ūkininkų mokslinyčią“ į Rietavą“ (2018 m. gruodžio 14 d., Rietavas).

Šiandien mažne užmirštą ir nebevartojamą  „Lietuvių žemės ūkio inteligentijos“  sąvoką tarpukario Lietuvoje buvo įtvirtinęs ir išplėtojęs profesorius Jonas Aleksa (1879–1955), dukart (1920 ir 1926–1935) Lietuvos žemės ūkio ministras, agronomas, sociologas, žemės ūkio ekonomikos Lietuvoje pradininkas, Sibiro kankinys ir mirtininkas. Pats profesorius buvo pirmosios lietuvių žemės ūkio inteligentų kartos atstovas, paskesnių inteligentijos kartų ugdytojas, kurio veiklą nutraukė okupacija.