Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Jaunius Pocius | „Respublikos“ žurnalistas

Jeigu kas nors būtų parašęs filmo scenarijų, analogišką Saviečių tragedijai, tikriausiai būtų pavadintas nevykėliu fantazuotoju. Jau po žudynių Kražiuose, regis, turėjome atsakyti sau, jog nusirista iki to, kad toliau eiti nebėra kur. Bet įvyko. Ir mes jau nebegalime būti ramūs, kad vieną dieną kur nors neprasiverš dar didesnis pūlinys.

Dėl tėvo nužudytų vaikų jau, ko gero, išsakytos visos nuomonės ir apkaltintas kiekvienas gyvas nuo – iki. O protingiausi visažiniai kritikai priėjo prie išvados, kad kaltę turime prisiimti mes visi. Ko gero, pirmą kartą taip gausiai buvo mestas kaltinimas ne konkrečioms institucijoms, o negaluojančiai visuomenei. Ir niekas nedrįso tuo suabejoti, kad mes ne tokie. Ką ir kalbėti, tai turėtų būti malonu girdėti valdžioje ir prie jos esantiesiems. Tik toks solidarizavimasis kažin ar ką iš esmės pakeis. Nes bene blaiviausiai šiandien skambanti pastaba, kad Saviečiai – tai atpildas už valdžios pamirštus regionus, – negirdima.

Apie tai, kas nutikę provincijai, ką reikėtų daryti, kaip gelbėti prasigėrusį kaimą, kuriame tvinksta didžiausi pūliniai, „Respublika“ kalbasi su Vilniaus universiteto profesoriumi Vytautu Daujočiu.

Anksčiau nesupratau, kodėl mane taip traukia kelionės į užsienį ir nenumaldomas noras pabėgti kuo toliau nuo namų. Vis mėgindavau pats save apgaudinėti, gal tas alkis yra išlikęs iš geležinės uždangos laikų, kai pasaulio geografinis žemėlapis buvo padalytas tarytum į du – raudona spalva nudažytą kalėjimo lopą – ir kitomis spalvomis – laisvės ar pusiau laisvės teritoriją. Ir kai pagaliau sienos griuvo, tas alkis niekur nedingo, nors pradėjau jau kitaip motyvuoti, kodėl perku į lėktuvą bilietus, kodėl vis dažniau aptinku save kraunantį lagaminą.

Šių metų sausio 7 d., kaip jau įpratę, ir vėl rinkomės Kaišiadorių apylinkės teisme. Į posėdį atvyko ir nukentėjusioji antstolė Sonata Vaicekauskienė bei du liudytojai policijos pareigūnai – Artūras Zabulėnas ir Andrius Norvaiša. Labiausiai nukentėjusio per 2012 metų gegužės 17 dienos įvykius „Lietuvos ryto“ žurnalisto Nerijaus Povilaičio ir vėl nebuvo – nuo rudens jis beveik nerodo akių teisme.

„Swedbank“ banko analitikas ir propagandistas Nerijus Mačiulis vakar paskelbė, jog Lietuvoje pasiekta pergalė prieš skurdą. Anot Mačiulio, „Vertinant pasaulinio skurdo lygį, dažniausiai užbrėžiama aiški materialinės gerovės kartelė – ne mažiau kaip 2 JAV doleriai per dieną. Pagal tokį kriterijų Lietuvoje skurstančių beveik nėra.“ Skaičiuojant pagal „Eurostat“ metodiką, anot Mačiulio, irgi viskas puiku: skurstančių – tik 13,6 %, o tai tik 4% daugiau už ES vidurkį.

2016 m. sausio 4 dieną prezidentė D.Grybauskaitė teigė: „Manyčiau, kad galėtų būti įsteigta institucija, kaip pavyzdžiui vaikų teisės apsaugos inspekcija, kuri galėtų ir padėti savivaldai ir teikti metodologinę pagalbą, bet tuo pačiu ir kontroliuoti“.

2016 m. sausio 7 dieną prezidentė sakė: „Ar aš pasakiau naujos institucijos žodį? Aš pasakiau naujos funkcijos, inspekcinės ir šitą funkciją gali perimti bet kuri institucija, kuri jau dabar yra sukurta“.

Melagystė akivaizdi. Kaip jūs manote, dėl kokių priežasčių prezidentė meluoja?

Michel Houellebecq, Pasidavimas. Iš prancūzų kalbos vertė Goda Bulybenko. V.: Kitos knygos, 2015. 291 psl.

Lygiai prieš metus, 2015 sausio 7 dieną, Prancūzijoje įvyko du dalykai: rašytojas (savotiška savo srities pop žvaigždė) Michel‘is Houellebecq‘as rytinėje televizijos laidoje pristatė tą dieną į knygynus išvažiavusią savo naujausią knygą Soumission (lietuviškas vertimas – „Pasidavimas“), o po kelių valandų ginkluoti broliai Kouachi įsiveržė į Paryžiaus satyrinio savaitraščio „Charlie Hebdo“ biurą ir nužudė 12 žmonių, tarp jų – 8 žurnalistus. Tarp aukų buvo ir ekonomistas Bernard‘as Maris‘as, vienas artimiausių Houellebecq’o draugų (ir vienas iš man įdomesnių ekonomistų, kurio dvitomis Antimanuel d‘économie guli mano knygų lentynoje ir yra viena tų knygų, kurios kaskart mane verčia mąstyti naujai; šį tekstą skiriu jo atminimui).

Na va, pagaliau! Įsteigs Naująją Instituciją – ir problemos nebeliks! Ir nieks mūsų vaikelių nebemėtys šuliniuosna! Ir pasipils balsuotojų balsų liūtys iš balsavimo kabinų! Į kabinetus, kur viskas aklinai uždžiūvę!

Tik reikia gerai surašyti šimtalapes metodikas! Instrukcijas, kaip turi būti užrakinti šulinių dangčiai! Ir kokie užraktai. Kurių savų importuotojų sertifikuotos kodinės spynos. Su pirštų antspaudų skeneriais, perduodant suveikimus online į Naujosios Institucijos Šulinių Saugos Skyrių.

Še tau kad nori – per Tris Karalius Kalėdų šventimas ir baigėsi. Alksnynuose saliutų nebuvo, bet gana garsiai poškėjo ir tebepoška tvoros, atskrido į kiemą geniai, platinasi skyles varnėnų inkiluose. Užpečkyje labai maloniai ir ramiai slenka laikas. Yra apie ką ir pamąstyti, ir prisiminti. Va, užkluptas senatviško sentimentalumo ir numarazmėjimo vartau atvirutes ir pasveikinimus, atėjusius mano adresu dar nuo neatmenamų Perestrojkos laikų.

Siūlome susipažinti su 2015 metais Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos parengta „Vaiko Konstitucija“.

2015-uosius baigėme įvairia gaida liūliuojami, jog Lietuva virto normalia valstybe ir yra kaip niekad saugi ir klestinti, o po Naujųjų iškart atsitokėta – tikrovė visų šių burkavimų neišgirdo.

Kol kas dar nėra atsakymo, kas iš tiesų nutiko atokioje Kėdainių rajono Saviečių kaimo sodyboje, kur du vaikai buvo sumesti į šulinį it kokie akli katyčiai, tačiau valdžios veikėjai pajuto pareigą kažką daryti. Ypač sakyti.

Daug pareiškimų nuskambėjo ir šiandien – pirmąją naujųjų metų darbo dieną.

Idėjų, jei spręstume pagal žodžių skaičių, atrodo, lyg ir nestokojama – nuo visokiausių pasiūlymų gaudžia visas eteris ir socialiniai tinklai, tačiau juos visus galima redukuoti į porą „burtažodžių“: steigti naują instituciją arba suteikti didesnių įgaliojimų jau esamoms ir, žinoma, skirti didesnį finansavimą.

Bet ar girdėjote kalbų, kurios rodytų, jog gebama artikuliuoti, kas iš tiesų sudaro šią „sisteminę“ problemą, kaip ji radosi, galų gale, kad suprantama, kaip veikia pati sistema, pavadinkime ją pagalbos vaikui, šeimai, tiesiog – žmogui sistema, t.y. kiek ir kokių tarnybų yra sukurta ir kaip jos tarpusavy sąveikauja?