Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Pro Patria

Iki šiol puikiai prisimenu vieną pirmųjų prof. dr. Vytauto Radžvilo filosofijos paskaitų, kurioje jis studentams uždavė iš pažiūros labai elementarų klausimą: ar krokodilas mato danguje skrendantį lėktuvą? Atsakymas – ne, nemato, nes krokodilas paprasčiausiai nenutuokia apie tokio objekto kaip „lėktuvas“ egzistavimą.

Pasigirdo redaktorės Ramutės skambutis. Ji prašo atsiliepti į kokią nors Tiesos.lt svetainės skaitytojų jau pasiūlytą temą. Pasakiau, kad ir pats turiu aktualių temų.

Bet kai atsiverčiau tuo metu Liudviko Jakimavičiaus moderuojamą diskusiją ir, pasidomėjęs daugiau, sužinojau apie tai, kas įvyko „Lietuvos sąraše“, viskas apsivertė. Negalėjau patikėti, kad įvykiai jau taip toli yra nuėję. Jeigu būčiau stovėjęs toliau nuo jūsų veiklos, turbūt būčiau pasakęs: gerai, kad ir šį sykį susilaikiau nuo tiesioginės politinės veiklos. Dabar skauda. Ir stipriai. Daugiau, negu įsivaizdavau. Keletą dienų nėjo išstumti iš galvos to, ką sužinojau. Atkrito ne tik mano tema. Beverčiai pasirodė ir skaitytojų siūlymai.

Užvaldė mintis: kam reikia ieškoti kitų temų, kai neturime atsakymo į patį svarbiausią situacijos užduodamą dienos klausimą: ką daryti toliau?

„Nepiklausomybės sąsiuviniai“

Galima ilgai vardyti Romualdo Ozolo nuveiktus darbus ir nuopelnus Lietuvai. Tačiau jis buvo žmogus, kuris pats mokėjo kalbėti ir visada norėjo, kad būtų kalbama iš esmės. Tad norint apie jį pasakyti ką nors iš esmės, dera kalbėti apie Jo – Žmogaus rangą.

Pasinaudojusi triukšmu dėl Graikijos, Europos Parlamento narių dauguma liepos 17 dieną, penktadienį, tyliai priėmė prieštaringai vertinamą rezoliuciją dėl ES ir JAV Transatlantinės prekybos ir investicijų partnerystės susitarimo (angl. santr. TTIP). Už rezoliuciją balsavo 436 europarlamentarai, 241 buvo prieš, 32 susilaikė.

Absoliuti Lietuvos atstovų Europos Parlamente dauguma (8 iš 11) balsavo už derybas dėl ES ir JAV laisvosios prekybos susitarimo. Prieš rezoliuciją balsavo Bronis Ropė, Viktoras Uspaskichas susilaikė, Rolandas Paksas nebalsavo.

Apaštalai susirinko pas Jėzų ir apsakė jam visa, ką buvo nuveikę ir ko mokę. O jis tarė jiems: „Eikite sau vieni į negyvenamą vietą ir truputį pailsėkite.“ Mat daugybė žmonių ateidavo ir išeidavo, ir jiems nebūdavo kada nė pavalgyti.

Taigi jie išplaukė valtimi į negyvenamą vietą, į vienumą. Žmonės pastebėjo juos išplaukiant, ir daugelis tai sužinojo. Iš visų miestų žmonės subėgo tenai pėsti ir net pralenkė mokinius.

Išlipęs į krantą, Jėzus pamatė didžiulę minią, ir jam pagailo žmonių, nes jie buvo tarsi avys be piemens. Ir jis pradėjo juos mokyti daugelio dalykų. (Mk 6, 30–34)

Melskimės už Lietuvą Tiesoje, kad išliktume maldos žmonėmis ir visuose išbandymuose išsaugotume Jo tikėjimą ir viltį – kad tai, kokie esame, kalbėtų garsiau už mūsų žodžius.

Liepos 18-ąją, šeštadienį, mons. Alfonso Svarinsko įkurtame Didžiosios kovos apygardos partizanų parke buvo paminėtos pirmosios Jo mirties metinės. Tiesos.lt siūlo susipažinti su dukart politinio kalinio Petro Plumpos šiame minėjime pasakyta kalba. Ta proga primename ir jo atsisveikinimo žodį, ištartą Mūšios parke prieš metus.

Neeiliniame Šiaulių Tarybos posėdyje pagaliau nutrauktas Menų inkubatoriaus projektas. Jis buvo, yra ir dar ilgai bus miestui labai nuostolingas, meno ir kultūros žmonėms nereikalingas, tačiau net dvi Tarybos kadencijas tvirtą politikų „stogą“ turėjęs objektas. Dabar 400 000 eurų ES paramą grąžins ne projekto stūmikai ar iš jo pasipelnę politikai ir verslo rykliai, o Šiaulių biudžetas, t.y. visi miestelėnai solidariai.

Pasikartosiu ir dar ne sykį kartosiu: kada pagaliau rinkėjai pradės skaičiuoti savo pinigus, įvairiausių mokesčių pavidalu surenkamus į bendrą miesto kasą?

„Nepriklausomybės sąsiuviniai“

Rusijos agresijos Ukrainoje ir vis aštresnės retorikos prieš Lietuvą fone plinta susirūpinimas „pilietinės visuomenės branda“, populiarėja diskusijos dėl pilietinio ugdymo būklės Lietuvoje. Būtent pilietinį ugdymą valstybės institucijos ir politikai suvokia ir pateikia kaip universalų vaistą nuo propagandos pavojų ir pražūtingo abejingumo savo valstybės reikalams. Tačiau pilietiškumas XXI amžiuje tapo viena tų sąvokų, kurių turinio dažnai nebeįmanoma atsekti, o pats žodis neatsakingai vartojamas įvairiausioms prasmėms išreikšti. Buitinėje piliečių ir net dalies politikų kalboje pilietiškumas išsaugo ryšį su valstybe ir reiškia tam tikras jos labui prisiimamas pareigas. Tuo tarpu socialinių mokslų žodyne pilietiškumas ir jo pagrindu visur aktyviai formuojama pilietinė visuomenė su ištikimybe konkrečiai valstybei ir tautai neturi nieko bendra.

Bernardinai.lt

Neteko girdėti, kaip aukštieji Lietuvos politikai (ypač krikščionys demokratai), atkakliai stūmę skalūninių dujų (naftos) gavybą ir naujos atominės elektrinės statybą, sureagavo į popiežiaus Pranciškaus enciklikoje „Laudato si“ iškeltą esminį klausimą: „Kokį pasaulį norime perduoti ateisiantiems po mūsų, augantiems vaikams?“

„Koks mūsų gyvenimo tikslas? Dėl ko mes dirbame ir kovojame? Kodėl mes esame reikalingi šioje žemėje?“, – klausia mūsų visų popiežius Pranciškus, o mes (Lietuva) šiuos jo klausimus, deja, pasitinkame tyla. Panašu, kad ši tyla nereiškia entuziastingo pritarimo popiežiui.

Pro Patria

Skelbiame „Kauno dienos“ interviu su Vytautu Sinica visą tekstą. Sutrumpintas variantas prieinamas leidinio „Kauno diena“ šių metų liepos 8 dienos numeryje.