Pirmąją savaitės dieną, rytui brėkštant, moterys atėjo prie kapo, nešdamosi paruoštus tepalus. Jos rado akmenį nuritintą nuo kapo, o įėjusios vidun, neberado Viešpaties Jėzaus kūno.
Jos sutriko ir nežinojo, ką daryti, bet štai prisiartino du vyrai spindinčiais drabužiais. Moterys išsigando ir nuleido žemyn akis, o tie vyrai prabilo: „Kam ieškote gyvojo tarp mirusiųjų? Nėra jo čia, jis prisikėlė! Atsiminkite, ką jis yra jums sakęs, būdamas Galilėjoje: ‘Žmogaus Sūnus turi būti atiduotas į nusidėjėlių rankas ir nukryžiuotas, o trečią dieną prisikelti!’“ Tuomet jos prisiminė Jėzaus žodžius.
Moterys sugrįžo nuo kapo ir viską pranešė Vienuolikai ir visiems kitiems. Tai buvo Marija Magdalietė, Joana, Jokūbo motina Marija; jos ir jų draugės papasakojo tai apaštalams. Tas pranešimas jiems pasirodė esąs tuščios šnekos, ir jie moterimis netikėjo.
Vis dėlto Petras pašokęs nubėgo prie kapo. Žvilgtelėjo pasilenkęs ir mato tiktai drobules. Jis grįžo atgal, be galo stebėdamasis tuo, kas buvo atsitikę. (Lk 24, 1–12)
Švęsdami Didžiojo Šeštadienio, Jėzaus Prisikėlimo, iškilmę, mes švenčiame ir tikrąjį išlaisvinimą. Juk šiandien Laiške romiečiams apie nukryžiuotąjį Jėzų skaitome: „Jis ištrynė mus kaltinantį skolos raštą ir panaikino jį prismeigdamas prie kryžiaus“. Nors visi esame puolę ir stokojame Dievo šlovės, nors tiek daug esame įsiskolinę Jam ir savo artimui, Jėzaus mirtimi ant Kryžiaus buvome atpirkti ir tapome laisvi. Kaip apaštalas Paulius skelbia, mūsų senasis „aš“ jau nukryžiuotas kartu su Juo ir nuodėmės kūnas sunaikintas – esame laisvi nebevargauti nuodėmei, tad nuo nuodėmių išvaduoti ir atsitiesę, Dievo vaikų orumą atgavę melskimės už Lietuvą Tiesoje prašydami drąsos Jį liudyti savo apsisprendimais.